Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar vaizduotė visada padeda gyventi?“. Remkis reginio ir pabudimo scena bei konkrečiu įsivaizduotu pavyzdžiu.

Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir čia, aukštai būdamas, jaučiau pavasario kvapą. Apėmė noras likti ir nakvoti malūne.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulkmena Gundės meilės pro mano akis palengva plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malūne, o Skardžiuose. Jaučiu ir matau, kad esu vargoninkas. Pamilęs nuostabią Gundę, nuostabaus gyvenimo kaitinamas.

Štai mėnesieną naktį laukiu jos su Irša atvažiuojant. Laukiu ilgai, nerimauju. Ji pagaliau atvažiuoja. Linksma, nudžiugus, kad niekas jos nepatriko.

Vedam. Gyvenam vienus metus Prūsijoj. Laimingi, vienas nuo kito negalėdami atsitraukti. Grįžtam Skardžiuosna, susitaikom su tėvais. Visi mums palankūs, visi draugingi. Aš pastebiu net, kad mano kupros mažėja, mano savijauta auga.

Matau kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną mūsų gyvenimo. Galiu viską paliesti rankomis, tiek tikra.

Turbūt užmigau...

Švenčiam Olesėlio septynerių metų gimimo dieną. Sveikas, gražus vaikas. Geltonplaukis. Panašus į mamą. Gal daugiau mane mėgsta. Bet nenori būt vargoninku, nenori skambinti, sako, bus malūninkas. Ar inžinierius. Aš džiaugiuos. Šiandien dovanoju jam vėjinį malūną. Pats padirbau, numaliavojau. Štai Olesėlis, darželyje ant šulo jį pastatęs, geresnio vėjo laukia, į visas puses kraipo. Aš ir Gundė žiūrim pro langą, džiaugiamės, didžiuojamės. Aš apskabinu ją, spaudžiu į save. Ji glaudžias.

– Žiūrėk, Olesėlio malūnas jau sukas, – sako Gundė. Ji taria tą vardą taip ypatingai. Jame jungias ir meilė sūnui, ir man.

– Tėveli, malūno sparnas užsikabino! – šaukia Olesėlis. – Ateik, padėk!

Skubinu padėti...

Nubudau. Pamažu, nenoromis.

Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti.

Pro langelį ryški vėlaus ryto šviesa veržias, bet aš nesikeliu.

Girdžiu Gundės, girdžiu Olesėlio balsą, viską matau. Matau net, kad jo kairės rankos nykštukas aprištas. Įpjovė vakar, statydamas tiltą per upelį sode...

Kas beldžias į duris.

Reikėjo keltis, reikėjo eit malti. Bet visą dieną visur mačiau tik tą sapną. Svaigau nuo jo.

Gyvenau juo ilgai. Mažai valgiau, mažai gėriau. Niekas man nerūpėjo.

Pamažu pajaučiau, kad vėl prasivėrė mano didelė žaizda. Visą vasarą vėl buvau nepanašus į žmogų.

Bet laukiau, nuolat laukiau vėl tokį sapną susapnuoti.

Jis negrįžo.

Šaltinis: Ignas Šeinius, „Kuprelis“, pagal „Raštai I“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001; „Šaltinių“ PDF atranka, XXXIX skyrius, PDF p. 40, vientisa skyriaus dalis.

Situacija ir žodžiai. Kuprelis malūne klausytojui pasakoja apie anksčiau patirtą reginį. Gundė – jo mylėta moteris. Santuoka ir sūnus Olesėlis priklauso vaizduotės bei sapno scenai. Šulas – stulpas; malti – smulkinti grūdus malūne. Pateikta vientisa XXXIX skyriaus dalis nuo pavasario vakaro prisiminimo iki žodžių „Jis negrįžo.“; joje išlaikytas pabudimas ir vėlesnė savijauta.

Ar vaizduotė visada padeda gyventi?

Vaizduotė leidžia patirti dar neįvykusį gyvenimą. Joje žmogus gali rasti artumą, sėkmę ar galimybę, kurios tikrovėje stinga. Toks reginys gali suteikti paguodos ir paskatinti veikti. Tačiau kartais jis taip stipriai patraukia, kad sunku grįžti prie kasdienių darbų. Todėl svarbu, kaip įsivaizduojamas pasaulis susisieja su dabartiniu gyvenimu.

Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ ištraukoje veikėjas pasakoja apie sapną, kuriame gyvena su mylėta Gunde ir sūnumi Olesėliu. Jis regi kasdienes smulkmenas, dovanoja vaikui malūno modelį, skuba padėti. Šios scenos išreiškia trokštamą šeimos artumą. Tačiau pabudimas atskleidžia, kad toks gyvenimas tikrovėje neįvyko. Kuprelis nenori keltis, vėliau visur mato sapną, mažai valgo ir mažai kuo domisi. Taigi malonus reginys jo skausmo neužbaigia. Atvirkščiai, vėl atsiveria sena žaizda, ir veikėjas laukia sapno pasikartojimo. Ištrauka parodo dvejopą vaizduotės poveikį: ji leidžia pajusti laimę ir kartu apsunkina jos neturinčią kasdienybę. Svajonės įtaiga savaime negarantuoja pagalbos gyventi.

Kitokią situaciją galime įsivaizduoti mokiniui ruošiant pokalbį mokyklos radijui. Jis mintyse jau girdi įdomią laidą, kurioje kalbina mokyklos virėją apie pietų ruošimą. Toks vaizdas galėtų paskatinti pradėti, tačiau vien įsivaizduojant būsimą klausytojų susidomėjimą įrašo dar nebūtų. Mokinys galėtų susitarti dėl pokalbio laiko, parašyti kelis klausimus ir su draugu išbandyti, kaip girdisi balsas. Išklausęs bandomąjį įrašą, pastebėtų, kuriuos žodžius reikia tarti aiškiau. Tuomet darbas turėtų konkretų tęsinį: kitą kartą būtų galima patikslinti klausimą ar įrašyti trumpą įžangą. Vaizduotė taptų pasirengimo pradžia, o maži atlikti darbai parodytų, kas jau pavyko ir ką dar reikėtų tobulinti.

Vadinasi, vaizduotė padeda skirtingai. Kuprelio sapnas suteikia trokštamo artumo, bet po jo tikrovė tampa dar skaudesnė. Įsivaizduotas radijo pokalbio rengėjas galėtų sumanymą susieti su konkrečiu pasirengimu. Vaizduotės vertę atskleidžia jos santykis su gyvenimu: ji gali jį praturtinti arba nuo jo atitraukti.

Rašinyje išskiriami du vaizduotės santykiai su gyvenimu: trokštamos patirties įtaiga ir veikti padedantis sumanymas. Mokyklos radijo pokalbio rengėjas ir jo pasirengimas įsivaizduoti. Kuprelio artumo ilgesys ir mokinio sumanymas skiriasi mastu; sąmoningai įsivaizduojama laida ir sapnas nėra tapati būsena. Bendras palyginimo pagrindas – vaizduotės ryšys su kasdieniais veiksmais. Fragmentas nesuteikia pagrindo nustatyti veikėjui diagnozės.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.