Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Ar turtas gali atstoti žmogaus artumą?“. Vieną mintį pagrįsk „Marčios“ ištrauka, kitą – konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kuo skiriasi materialinės sąlygos ir žmogaus poreikis būti suprastam.

Kaip tėvas liepė, taip ir įvyko. Jonukas su Mataušu atsilankė pas Driežą. Piršlys, Jonuko pamylėtas, šnekėjo ir derėjosi už jį; geras jo liežuvėlis apmetė ir ataudė, o įgirti ar įkalbėti taip mokėjo, jog Driežas tik seilę rijo tik rijo. Jaunasis rąžėsi ir žiovavo, bet netruko sutikti.

Katrė verkė, kaip lietus lijo. Motina tramdė ją geruoju, o tėvas subaudė aštriai: jeigut gerai rengiama ožiuosis ir neklausys, išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs.

Driežas ūkvaiziuose pas Vingį rado apleistus ir apgriuvusius visus pašalius, vienok tiko ir dalies dar pridėjo, kiek buvo piršliui žadėjęs. Sako:

– Žemė gera, pievos kaip avį kirpk, daržai geriausieji, su trobesiais – bepigu, sukibę visi naujus pastatysime. Nuolanka maža, dalies nereiks niekam duoti, niekas karvelės neišves veltui. Katrelę pasodinsiu kaip vištelę ant kiaušinių.

Šalininkai – vieni Katrę peikė, kiti Jonuką, arba tėvais baugino, o kiti tik pečius traukė.

Kol užsakai išėjo, per tris savaites Katrė, kur tik ėjo, per ašaras sau tako nematė. Jonukas jai dideliai netiko. Motina, nors jos gailėjosi, bet prieštarauti vyrui neturėjo valios, o tėvas nė klausytis nesiklausė; šnekėjo tik apie Jonuko žemę, gerą vietą, įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs, pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro pripras; yra sakoma – miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir klausys, kaip liepsi...

***

Besitaisant, besibrūzdant kaip ratas išrietėjo tos kelios savaitės. Katrė jau po šliūbo parvažiavo su vyru pas tėvus, į jo namus. Parniūkė atsilikęs kraitvežys, nes jo vežimas taip buvo sunkus, net apsiputoję arkliai vos tik pavilko. Dvi šėpos, dvi skrynios, kaip tik akmenų, ritinių prikrautos, o tų ryšių, patalynių, drabužių be galo! Nešė vestuvininkai iš vežimo, vilko į sukrypusią, sulūžusiomis durimis klėtį.

Kieme taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. Katrei kailis kratėsi, bet galvoje greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį, tik tvoros sulūžėjusios be galo.

Vedėsi vyras Katrę į vidų, tėvai su vestuvininkais ir muzikantais išėjo į prieangį marčios pasitikti.

Katrė puolė tėvams po kojų, bučiavo rankas, paskui davė katram po ilgą stuomenį plonitelės drobės. Motina susodino jaunuosius užstalėje, padėjo vaišes ir ragino gerti; žiūrėdama į juos, džiaugėsi ir stebėjosi:

– Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. Ką padarysi, turbūt tokia Dievo valia. Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa, pažįstu tikrai.

Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiaisiais pipirais žodžiais naujosios motinos.

Tėvas girtitelys, nosim pamėlynavusia, šurmuliavo po aslą, tankiai, kumščius sugniauždamas, išparpusiu balsu švarkštė: „Kaip aš liepsiu, taip turi būti!“ Paskui, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios. Užsirūkęs smirdančią pypkę, prisilindęs artiteliai marmėjo:

– Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs; kaip inkstas taukuose vartysies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk. Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Kiek jam tave peikė, nieko nepadėjo, turbūt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos!

Čia, prisipylęs stiklelį – sveika!

Per smarvę nuo pypkės, degtinės dvokimą Katrė niekur nebesitvėrė. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrikusiomis seilėmis iš tiesų besnaudžiąs! Katrei šiurpis perėjo per kailį, nusiminė, pamačiusi, kokius draugininkus įgijo ligi grabo lentos. Pažino aiškiai, jog vieną tikrą tėtušį ir vičvienaitę mylimąją matušėlę teturėjo savo, kurie, nors mylėdami, bet be malonės atidavė ją į tokias atžūlias rankas. Greitai sumojo sau galvoj, jog naujųjų tėvų nepravardžiuos tėtušiais, bet lenkiškai vadins Papunėlis, Mamunėlė.

Ilgai dar kalino užstalėje jaunuosius. Katrė net apsvaigo nuo dūmų ir tvaiko, o priveikta skaudžiomis motinos užgaulėmis, tėvo žebelkavimu, šalininkų mandagiais žodžiais, iškliuvusi nuo nepriprastų vaišių, vos ne vos tamsoj nusigabeno ligi savo patalynės. Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į priegalvį, kuris po menkos valandos sudrėko nuo sraunių jos ašarų, Tolei verkė, kol miegas nuramino pavargusią galvelę.

Šaltinis: Žemaitė, „Marti“, „Rytą giedra: autobiografija, apsakymai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005, p. 187–226; ištrauka pagal „Šaltinių“ tekstą.

Situacija. Vingių sūnaus Jono ir Driežo dukters Katrės santuoką tėvai sieja su turto reikalais. Mataušas yra piršlys. Ištraukoje žodžiai tėvas ir motina priklausomai nuo scenos gali reikšti Katrės arba Jono tėvus.

Žodžiai. Dalia, pasoga – ištekančiai dukteriai duodamas turtas; ūkvaiziai – būsimo sutuoktinio ūkio apžiūrėjimas; kraitis – atsivežami drabužiai, audiniai ir kiti daiktai; šliūbas – santuoka; stuomuo – čia drabužiui skirtas audinio gabalas. Išlaikytas šaltinio skyrelio skirtukas.

Ar turtas gali atstoti žmogaus artumą?

Turtas gali palengvinti kasdienį gyvenimą, tačiau žmogui svarbu ir tai, kaip su juo elgiamasi. Geras ūkis ar daug daiktų nesuteikia galimybės būti suprastam, jeigu artimieji nesidomi jo valia bei jausmais. Todėl materialines sąlygas ir artumą reikia vertinti atskirai. Tai padeda suprasti literatūros kūrinys ir įsivaizduojama šeimos situacija.

Žemaitės „Marčioje“ Katrės tėvas santuoką vertina pagal būsimą ūkį. Jam svarbi gera žemė ir galimybė sutvarkyti trobesius. Dukters nenorą tekėti mėginama numalšinti pažadu, kad ji prie vyro pripras, šis pamils ir klausys. Tačiau pati Katrė tris savaites verkia, o per vestuves jaučia uošvių užgaulę ir vyro abejingumą. Pinigais pagrįstas ateities planas neatitinka jos patirties. Atsivežtas gausus kraitis nepakeičia žmonių, su kuriais nuo šiol teks gyventi. Net prie stalo sėdinti jaunamartė pasijunta atiduota į svetimas rankas. Ši priešprieša parodo, kad žmogaus laimė negali būti patikimai apskaičiuota pagal nuosavybę. Išgirstas Katrės nenoras būtų atskleidęs tai, ko ūkio apžiūra neparodė: jai trūksta pasirinkimo ir pasitikėjimo būsimu ryšiu.

Kasdienėje šeimoje dėmesio taip pat negalima pakeisti vien nupirktu daiktu. Įsivaizduokime mokinį, kuris po sunkios dienos grįžta namo nuliūdęs dėl ginčo su draugu. Tėvai galėtų pasiūlyti naują žaidimą, tikėdamiesi jį pradžiuginti. Tačiau dovana nepadėtų išsiaiškinti, kas įvyko ir kodėl jam skaudu. Daug naudingiau būtų ramiai paklausti, išklausyti nepertraukiant ir kartu apsvarstyti, kaip galėtų kalbėtis su draugu. Taip vaikas patirtų, kad jo išgyvenimas svarbus. Dovana galėtų likti maloniu priedu, o patį artumą kurtų bendravimas. Tokia situacija parodo, kodėl net patogiai gyvenančiam žmogui gali stigti supratimo.

Taigi turtas gali suteikti patogumo, o artumui reikia dėmesio konkrečiam žmogui. Katrės istorijoje jos valia pasimeta tarp ūkio skaičiavimų, o įsivaizduoto mokinio rūpestį padėtų suprasti pokalbis. Vertindami gerovę turėtume klausti, ar žmogus gali pasakyti, ką jaučia, ir sulaukia atsako. Vien materialinių galimybių tam neužtenka.

Pirmas argumentas nagrinėja sprendimą dėl viso Katrės gyvenimo, antras – mažą kasdienį poreikį būti išklausytam. Juos sieja pasirinktas materialinės gerovės ir artumo skirtumas.

Kūrinio tikslumas. Katrės motina jos gailisi, bet tėvo sprendimui nepasipriešina. Uošviai nėra jos gimtieji tėvai. Kraitis ir dalia nėra tas pats, kas laisvas sutikimas tekėti. Šiame fragmente svarbūs vestuvių išgyvenimai; viso siužeto atpasakoti nereikia. Kasdienė scena aiškiai įsivaizduojama.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.