Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar rūpestis visada virsta pagalba?“. Vieną argumentą pagrįsk pateikta „Skerdžiaus“ scena, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Paaiškink, kaip geri ketinimai susiję su žmogaus poreikiu ir konkrečiu veiksmu.

Rytojaus dieną piemenys išginė vėl vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė. Jos vakar vakare gerai pajuto, kad skerdžiaus nebėra: karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai namo neparginė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti.

– Jūs nūnai vėl, begėdžiai, pusės gyvulių neparginsite. Kokis čia galas tam skerdžiui? Vakar iki vakaro išlaikė gyvulius tvarte ir nūnai vėl negena! – skundėsi moterys.

– Skerdžius, tetulės, miršta. Mes kėlėm kėlėm ir prikelti negalėjome: nubudęs žiūri į tave lyg į nepažįstamą ir patsai su savimi nežinia ką kalba. Gal klajoja... – aiškino kiekvienai piemenys.

Tuoj pasklido gandas visame sodžiuje, kad skerdžius miršta. Viena kita moteriškaitė gailingesnės širdies nubėgo aplankyti ligonį. Ir tikrai rado Lapiną visai nusilpnėjusį; skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia, kaulus laužo ir šoną diegia. Kalba, kalba ir nukalba nei šį, nei tą.

– Jau nenusivokia senis, – kuštėjosi moterys. – Pamatysite, kad mirs.

– Ar tai jau ne metas? Kur kas jaunesni miršta, o jam ir Dievas liepė.

– Bet kaip nori sau kalbėk, vis dėlto gyvo žmogaus gaila, ir gana.

Sujudo moterys, susirūpino ligoniu: viena atnešė virtos vištienos, kita sviesto svarą, trečia – dešimtį kiaušinių. Iškepė jam svieste riebiai pautienės su trūkžolėmis, bet Lapinas nieko valgyti nenorėjo; skundėsi, kad jį ir taip išdūmė kaip krosnį.

– Suvalgyk, die, širdele, pamatysi, kad tau palengvės! – įkalbinėjo geraširdė viena kita moteriškaitė.

– Nelįskite man akysna, – gynėsi nuo jų kaip nuo musių skerdžius, – numirsiu ir be jūsų patarimų.

– Ko dabar tu mirsi, dėdule? Die, pereis, pažiūrėsi, kad pereis; peršalai truputį, tai slunktas tau kaulus laužo!

– Kas gi mūsų karveles ganys, jei tu, dėdule, mirti nori?!

Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus:

– Jūs nors kunigo, begėdžiai, nuvažiuotute, o tai pasimirs žmogus be išpažinties.

Vyrai parvežti kunigo nesiskubino, bet vienas kitas taipogi užėjo Lapino pirkaitėn.

– Na, ką, dėde, namo rengiesi?

– O ką? Jau man čia nėra kas daryti. Kad jau žmonės kerta medžius, kuriuos tėvai jų savo naudai sodino, tai man nėra kas čia veikti.

– Ką padarysi, žmogeli! Ne nū – ryt, visi mirsime, visi ten keliausime.

Senis nusigręždavo į sieną, klausydamas šitokių kalbų, ir tik murmėjo po nosimi. Jis kiek kartų buvo girdėjęs jau visus šituos žodžius. Ir neįkyrėjo žmonėms pliauškinti vis viena, vis viena!

– Nenori senis mirti, – juokavo dar vyrai. – Bet, brol, norėk nenorėk, atėjo laikas, nieko nepadarysi!

– Tarytum ir pagyveno žmogus, o vis dėlto nori dar gyventi, ir tiek! – kalbėjo kitas.

– Šeštą kryželį baigiu, o vis tiek, kai vakar gimiau: lyg ir negyvenau; o giltinė gi jau už pečių stovi, – nusiskundė trečias.

Pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas ir ne juokais rengiasi namo, surengė vežimą ir, susidėję arkliais, nuvažiavo kunigo.

Moterys supuolė rengti pirkią, kad sutiktų priderančiai dievulį; jos nušlavė visą kiemą, net ir gatvę ties kiemu, numazgojo suolus ir skobnis, apklostė visą margomis paklotėmis, pastatė ant skobnių kryželį, patį gražiausią, kokis buvo visam sodžiuje, dvi žvaki, ropėn įsodintas, apkaišė skobnis martelėmis, rūtomis ir kitais žolynėliais; jos žinojo, kad kunigėliui patinka žolynai ir gėlės.

Nepamiršo ir senio: nuprausė jam burną, apvilko tik išvelėtais švariais marškiniais, patalą perklojo nauja paklote ir susikaupusios laukė atvažiuojančio kunigėlio.

Nerimo vien Lapinas. Jam buvo labai koktu ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katakizmo.

Tuoj atvažiavo ir kunigėlis; pasitiko jį, kaip Dievas paliepė. Jisai išklausė išpažinties, nuramino ligonį, kad tasai net apsiverkė iš džiaugsmo, pakalbėjo su žmonėmis apie ūkį, apie javus, apie ligonį.

– Jūs nors gydytoją jam parvežtute.

– Vai ką, tėveli, jam gydytojas padės, kad jisai labai senas: numirs ir be gydytojo.

– Kai mes buvome dar maži vaikai, jau jisai žilas buvo. Mes – ir tai juk rengiamės mirti, o jam jau ir Dievo skirta. – Tikrai jis labai senas, – pripažino kunigas, – bet kad ir gana dar stiprus. Gal pasveiktų.

Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo.

– Žinai, mokytas: jam vis kad gydytojas!..

– Gaila, kad mes nepaklausėme kunigėlio, ar mirs senis, ar ne? Jisai gi gerai žino.

– Iš kur manai, kad žino? – klausia Kačingis Valainį.

– Žinoma, žino! – atsiliepė moteriškaitė, kuri čia pasisukė. – Nagi Švenčiausias parodo. Jei tik ligonis turi mirti, Švenčiausias ima ir apsiverčia. Kunigas todėl visados gerai žino.

– Et! – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodega suka. Kas tau sakė, kad apsiverčia? Gal pati esi mačiusi?

– Tu tik viską žinai, begėdi. Tu ir su kunigėliu ginčytis nesisarmatiji! – užsipuolė jį visos.

Kačingis sumojo ranka ir nuėjo namo. Vyrai dar pastovėjo pas vartus susirinkę, pakalbėjo, pakaušius pakrapštė ir nukriko kas sau.

Kai tik kunigas išvažiavo, Lapinas tuoj užmigo.

– Tai prieš kelionę! – kuštėjosi moterys. Ir tikrai, į vakarą Lapinas visai susilpnėjo. Stenėjo, dejavo, blaškėsi patale ir vis barėsi, klajodamas su liepa.

Paskum tačiau vėl nurimo. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis. Kada jau jos sukudekino kaip vištos, Lapinas pramerkė akis.

– Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai! Man jūsų visai nereikia!

Senis pasistengęs nusigręžo į sieną ir nutilo. Mato moterys, kad jau jis akis pastatė stulpu. Vos surojo uždegti žvakę ir įdėti jam rankon.

Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Rinktiniai raštai“, III tomas. Vilnius: Vaga, 1982; „Šaltinių“ skaitmeninis tekstas, visas apsakymo V skyrius, PDF p. 16–17.

Situacija. Lapinas – Pagirių kaimo skerdžius, prižiūrintis bendruomenės gyvulius. Pateiktas visas V skyrius. Ankstesniame skyriuje Grainis nukerta seną liepą; Lapinas išgyvena netektį, vėliau pasijunta blogai ir nebegali eiti ganyti. Šiame fragmente kaimynai jį lanko, atveža kunigą ir kalba apie gydytoją. Kunigo pasiūlymas nėra įvykdytas.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; pirkia – troba; pautienė – kiaušinienė; katakizmas – katekizmas. Išlaikytos šio liudijimo žodžių formos. Kaimynų spėjimai apie negalavimą ir religiniai paaiškinimai perteikia jų požiūrį; apsakymas nenustato medicininės diagnozės.

Ar rūpestis visada virsta pagalba?

Rūpestį galima parodyti maistu, dėmesiu ar padrąsinimu. Tačiau pagalbos vertė priklauso ir nuo to, ar ji atitinka kito žmogaus poreikį. Manau, rūpestis virsta pagalba tada, kai žmogus pasirengęs išklausyti ir atlikti reikalingą darbą. Kartais geri ketinimai susiduria su įpročiu viską spręsti pagal save.

Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ V skyriuje kaimynės nepalieka sergančio Lapino vieno: neša maisto, tvarko trobą, perkloja patalą. Kunigas jį nuramina, ir senis apsiverkia iš džiaugsmo. Taigi bendruomenė iš tikrųjų padeda. Vis dėlto pagalbos ribos išryškėja, kai kunigas pasiūlo parvežti gydytoją. Vyrai mano, kad tokiam senam žmogui jo nebereikia. Jie lyg ir pažada, bet iš tikrųjų važiuoti neketina. Šis pasirinkimas parodo, kaip tvirtas įsitikinimas gali sustabdyti tolesnę pastangą. Kunigas pasveikimo negarantuoja, tik palieka galimybę. Kaimynai jos net nesvarsto, todėl jų rūpestis baigiasi ties pačių nusistatyta riba.

Paprastoje kasdienėje situacijoje taip pat gali prireikti pakeisti pirminį sumanymą. Įsivaizduokime bendraklasį, kuris su šeima persikrausto. Draugai nutartų padovanoti jam didelį paveikslą naujam kambariui. Paklausę, kaip sekasi kraustytis, išgirstų, kad trūksta dėžių ir reikia supakuoti knygas. Tuomet galėtų atnešti kelias tvirtas dėžes ir pasiūlyti padėti. Pats bendraklasis pasakytų, ką dėti kartu, o ką nori susirūšiuoti vienas. Draugams tektų skirti laiko ir priimti kitokį pagalbos būdą, negu iš pradžių įsivaizdavo. Toks darbas palengvintų konkrečią užduotį. Paveikslas galėtų pradžiuginti vėliau, bet tuo metu svarbiau būtų išgirsti, kokios pagalbos prašoma.

Taigi rūpestis gali paskatinti padėti, tačiau tolesniam veiksmui reikia atidumo ir lankstumo. Lapino kaimynai suteikia dalį pagalbos, bet atsisako apsvarstyti kitą jos galimybę. Įsivaizduoti draugai galėtų pritaikyti savo sumanymą prie tikro poreikio. Šis skirtumas primena, kad gerus ketinimus verta tikrinti klausantis žmogaus ir žiūrint, ką pasirinktas veiksmas jam palengvina.

Pirmas argumentas atskiria tikrą, bet ribotą bendruomenės pagalbą nuo jos atsisakymo svarstyti tolesnį veiksmą. Antras nagrinėja gerokai paprastesnę įsivaizduotą situaciją: draugų dovanos sumanymas pakeičiamas konkrečia pagalba kraustantis. Šių aplinkybių sunkumas skirtingas; jas sieja dėmesys pagalbos gavėjo poreikiui.

Kunigo pasiūlymas parvežti gydytoją lieka neįvykdytas, o kunigo atvykimas ir paguoda iš tiesų parodomi. Kaimynų spėjimai nėra pasakotojo nustatyta medicininė diagnozė. Argumentas neperkelia apsakymo baigties į teiginį, kad kiekvieną ligonį būtų galima išgelbėti.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Šios klasės užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama.

Lentelė nurodo didžiausius galimus taškus, o ne pavyzdžiui skirtą įvertinimą. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Aiškiai įsivaizduota kasdienė situacija padeda mokytis plėtoti mintį.

Savo juodraštyje skirtingai pažymėk jau suteiktą pagalbą ir atsisakytą galimybę. Antroje dėstymo pastraipoje rask konkretų veiksmą, kuris atitinka išsakytą poreikį. Patikrink, ar išvada nepaverčia dalinio rūpesčio visišku abejingumu.