Užduotis. Sukurk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar palengvėjimas visada reiškia, kad sunkumas įveiktas?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – savo sukurta, aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kas žmogui suteikia atramos ir kas dar lieka nebaigta.

Drėgnų pagriovių vingiorykšte,
ačiū, kad man padedi
panešt mano naštą.

Tik šiąnakt supratau,
kad tai stirnos akys
šviečia man tamsoje
kaip dvi žvaigždės.

Ir devynbalsės giesmė
nutiesė man kelią
kaip sidabro lyną
į begalybę.

Šaltinis: Janina Degutytė, „Artumas“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ tekstinis nuorašas; konkretaus spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis sutikrintas su NŠA virtualiojoje mokymosi aplinkoje pateikto raiškiojo skaitymo PDF p. 2.

Žodžiai. Pagriovys – vieta prie griovio; vingiorykštė – augalas; devynbalsė – giesmininkas paukštis. Panešt – sutrumpinta forma panešti. Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1983. VII.5.

Ar palengvėjimas visada reiškia, kad sunkumas įveiktas?

Sunkumą dažnai matuojame tuo, kiek dar liko padaryti. Kol visas darbas nebaigtas ar rūpestis neišspręstas, galime nepastebėti mažo palengvėjimo. Vis dėlto žmogus gali pasijusti tvirčiau ir anksčiau. Manau, tokią permainą suteikia atrasta atrama ir aiškesnis artimiausias žingsnis.

Janinos Degutytės eilėraštis „Artumas“ parodo palaikymą, kurį kalbantysis patiria gamtoje. Jis dėkoja vingiorykštei, padedančiai „panešt mano naštą“. Ši padėka išryškina pakitusį santykį su savo sunkumu: jį nešant jaučiama ir pagalba. Naštos priežasties eilėraštis nenurodo, tačiau atidžiai parodo, kaip patiriamas palaikymas. Stirnos akys palyginamos su žvaigždėmis, o devynbalsės giesmės nutiestas kelias – su sidabro lynu. Tamsoje patiriama šviesa ir kryptis. Giesmės nutiestas kelias atrodo beveik apčiuopiamas: sidabro lynas suteikia garsui regimą pavidalą ir leidžia pajusti jungtį su toliu. Kalbantysis atpažįsta aplinkinio pasaulio gyvybę, nors jo rūpestis lieka. Pagalba čia patiriama kartu su tebesančia našta, todėl artumas gali stiprinti dar laukiant sunkumo baigties.

Draugės parama galėtų palengvinti ir dar nebaigtą darbą. Įsivaizduokime mokinę, kuriančią popierinį miestelio maketą. Įplyšus pagrindo lapui ir iširus gatvių išdėstymui, ji manytų turinti viską pradėti iš naujo. Draugė galėtų kartu apžiūrėti, kurios dalys liko sveikos. Abi pastebėtų, kad namų perdaryti nereikia. Sudėjusios išlikusias dalis ant naujo lapo, pažymėtų gatvių jungtis. Maketas dar nebūtų baigtas: pagrindą reikėtų perbraižyti ir viską pritvirtinti. Tačiau mokinė matytų konkrečią taisytiną vietą ir galėtų išsaugoti ankstesnį darbą. Šiame sukurtame atvejyje draugės dėmesys padėtų mokinei atgauti ryžtą, nors užduočiai užbaigti dar reikėtų pastangų.

Taigi palengvėjimą galima pajusti dar neįveikus viso sunkumo. Eilėraščio kalbantįjį palaiko patirtas gamtos artumas, o įsivaizduotai mokinei padėtų aiškesnė darbo eiga. Atrama leidžia lengviau tęsti tai, kas dar sunku, nelaukiant, kol visas rūpestis pasibaigs.

Rašinys atskiria patirtą palengvėjimą nuo galutinės sunkumo baigties. Eilėraščio argumente svarbus gamtos artumas, o sukurtame atvejyje – pagalba aiškiau pamatyti likusį darbą.

Maketo situacija aiškiai sukurta ir išlaiko tariamąją nuosaką. Ji gretinama su eilėraščiu pagal patiriamos atramos ir tebesitęsiančios pastangos ryšį; konkretus rankų darbas nepriskiriamas lyriniam kalbančiajam.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduotas maketo darbas čia moko plėtoti kitą argumentą; vien jo paminėjimas nesuteikia maksimalaus įvertinimo.

Redaguodamas dviem skirtingomis spalvomis pažymėk jau patirtą palaikymą ir tebesantį sunkumą. Sukurtame pavyzdyje atskirk išsaugotas dalis nuo būsimų taisymo veiksmų. Išvadoje turi susitikti abi mintys, nesukuriant nei pašalintos eilėraščio naštos, nei jau užbaigto maketo.