Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar įtaigus pasakojimas gali atstoti įrodymus?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta romano ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota informacijos tikrinimo situacija. Paaiškink, ką kiekvienu atveju suteikia pasakojimo įtaiga ir kam dar reikia pagrindimo.

– Perskaityk, kuo ten baigiau.

– „Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pastatuose, rūstūs granito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos, vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo taikos, reikėjo draugės, reikėjo gyvenimo krūvoj, ir iš to mes regim mūsų tėvus ir protėvius, susiglaudusius bendruomenėmis jau mūsų tautos aušroje...“

– Gerai.

Ir jis diktavo toliau. Jo balsas sklido iškilmingai ir didžiai, liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siūbuodamas galva. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Vien tik šitie gūdūs žodžiai kilo aukštyn ir nyko kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis, padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, apsuko ratą ir vėl nuskrido. Senelis pamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, iš kapų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais, kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktos išsimušė pora raudonų dėmių.

– Pailsėk, – tarė jis.

– Ne taip greitai pailstu.

– Nieko, nieko... Perskaityk, ką parašei.

Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų: jis klausėsi, tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo galvos ištryško tos netikėtos mintys, visa šita nerimstanti srovė. Tarpais nutraukdavo, taisydavo susipainiojusį periodą – jis jautė silpnybę tiems ilgiems sakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėl grįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu.

– Kaip tau atrodo?

– Aš visados mąsčiau, kad einat geru vieškeliu.

– Būtent?

– Jūs juokiatės iš negyvų tiesų.

– Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kalti sausais įrodinėjimais kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįrodinėju: aš teigiu, aš skelbiu – tik šitaip žmonėms ir perduodami dideli dalykai. Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiūvusių ir nuo sausros girgždančių smegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų jį, perlytų jį ligi paskutinio siūlo nelyginant audros srautai. Aš noriu, kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo metuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė seniui. Dėl to aš savo mokslo darbams keliu tokius reikalavimus kaip menui. Mano darbas sunkesnis negu dailininko ar rašytojo: aš derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu, mano vaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nesu objektyvus: aš sakau ne visų mokslą, bet savo mokslą, savo tiesas. Jeigu reikia, aš jas darau galingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie vedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko daugiau nemato kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už kiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Šaltas mokslas yra nusižengimas. O jūs, išminties boseliai, kurie tarškėdami riedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriam uodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsų gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatgyja visų mūsų kančioje ar džiaugsme, jeigu tuos nugrubusiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijos troškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvidešimt metų sulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau dėl jūsų ir nekenčiau...

Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsi aplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savo dvasioj pritarė aliai žodžiui.

Šaltinis: Antanas Vaičiulaitis, „Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas“, Vilnius: Vaga, 1989, p. 366–481; „Šaltinių“ skaitmeninis romano tekstas, III skyrius „Senelis“, PDF p. 9–10.

Situacija. Antanas padeda profesoriui Tomui Žiobrui užrašyti jo diktuojamą darbą ir perskaito parašytą tekstą. Profesorių jis ir kiti artimi žmonės pagarbiai vadina seneliu; šis vardas nereiškia jų biologinės giminystės. Pateikta vientisa III skyriaus „Senelis“ rašymo ir pokalbio scena. Žiobras aiškina, kokio savo žodžių poveikio siekia, o Antanas klausosi ir jam pritaria. Profesoriaus teiginiai apie mokslą perteikia jo paties subjektyvų požiūrį.

Žodžiai. Periodas – sudėtingos sandaros išplėtotas sakinys; pergamentas – rašymui paruošta gyvulio oda; aliai žodžiui – kiekvienam žodžiui. Senesnės kūrinio formos citatoje išlaikytos.

Ar įtaigus pasakojimas gali atstoti įrodymus?

Gyvas pasakojimas gali mus sudominti tuo, kas iki tol atrodė svetima. Tačiau susižavėjimas kalbėtoju ir jo teiginio patikimumas yra skirtingi dalykai. Mano manymu, įtaiga padeda pradėti pažinti, bet negali atstoti įrodymų, kai norime nustatyti, kas iš tiesų įvyko.

Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ ištraukoje profesorius Tomas Žiobras siekia, kad žinios paliestų žmonių jausmus. Jis kalba apie už raidžių regimus gyvenimus, savo žodžių poveikį lygina su audra. Antanas gėrisi profesoriaus užsidegimu ir pritaria kiekvienam žodžiui. Ši reakcija parodo įtaigą, tačiau dar nepatvirtina visų kalbėtojo minčių. Žiobras pats sako nesąs objektyvus ir skelbiąs savo tiesas. Todėl skaitytojas gali vertinti jo vaizduotės jėgą kartu pastebėdamas subjektyvumą. Žmonių patirtį priartinanti kalba skatina domėtis praeitimi, bet susidomėjimas nepanaikina poreikio tikrinti konkrečius teiginius.

Įrodymų reikšmę atskleistų ir įsivaizduota mokinės užduotis parašyti straipsnį apie seną miesto fontaną. Gyventojas jai galėtų papasakoti, kad jį statant talkino visas rajonas. Vaizdingas prisiminimas padėtų pajusti, kodėl vieta pašnekovui brangi. Vis dėlto iš vieno pasakojimo mokinė nežinotų, kas tiksliai dalyvavo statybose. Ji galėtų ieškoti senų nuotraukų, to meto laikraščio ir kitų žmonių liudijimų. Mokinė taip pat galėtų paklausti, ką žmogus pats matė, o ką girdėjo iš kitų. Toks klausimas leistų tiksliau suprasti liudijimo ribas, neatmetant jo vien dėl asmeniško pasakojimo būdo. Jei šaltiniai skirtųsi, straipsnyje reikėtų tą skirtumą parodyti. Pašnekovo prisiminimas liktų vertingas kaip jo patirtis, o patikrinti duomenys leistų tiksliau aprašyti bendrus įvykius.

Taigi įtaigus pasakojimas atveria kelią į temą, tačiau įrodymų neatstoja. Profesoriaus kalba leidžia patirti minties gyvumą, o įsivaizduotas straipsnio rengimas primena tikrinimo būtinybę. Klausantis verta išsaugoti ir susidomėjimą žmogumi, ir atidumą jo teiginių pagrindui.

Rašinyje nagrinėjamas skirtumas tarp pasakojimo poveikio ir teiginio patikimumo. Literatūros argumentas remiasi konkretaus veikėjo kalba bei klausytojo reakcija; antras argumentas išplėtojamas aiškiai sukurtame atvejyje.

Antanas šioje scenoje profesoriui neprieštarauja. Kritinį skirtumą formuluoja rašinio autorius, o ne išgalvota veikėjo replika. Fontano istorija sukurta argumentui paaiškinti ir nevaizduojama kaip patikrintas tikro miesto įvykis.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Šios užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šiam pavyzdžiui skirtas įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Įsivaizduota kasdienė situacija moko konkrečiai išplėtoti antrą mintį.

Juodraštyje skirtingai pažymėk kalbėtojo siekį, klausytojo reakciją ir savo išvadą apie pagrindimą. Įsivaizduotame atvejyje rask bent du šaltinių tikrinimo veiksmus. Patikrink, ar nepatvirtintą prisiminimo detalę aiškiai atskiri nuo nustatyto fakto.