Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar galima pasikeisti neprisiėmus atsakomybės?“. Remkis pateikta ištrauka ir konkrečia aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Ramiai įėjo į vidų, užsirakino duris, kaip buvo pratęs, ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis, o prie lūpų - kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas tebebuvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. Tada jis sudrebėjo. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas, kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį, noras, kuris mus kartais verčia dėtis geresniais, negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Kraujo buvo ir ant kojų, tarsi jos būtų aplašėjusios, net ranka, kuri nebuvo laikiusi peilio,- kruvina. Prisipažinti? Ar tai reiškė, kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti, ir tegul nubaudžia mirties bausme. Jis nusijuokė. Jautė, kad toji mintis absurdiška. Beje, jeigu jis ir prisipažintų, kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. Visa, kas jam priklausė, sunaikinta. Jis pats sudegino tai, kas buvo likę apačioje. Žmonės tiesiog pasakytų, kad jis pamišęs. Uždarytų jį, jeigu imtų atkakliai įrodinėti... Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti, iškęsti viešą gėdą, viešai atgailauti. Yra Dievas, kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui, ir žemei. Kad ir ką jis darytų, niekas jo neapvalys tol, kol pats neišpažins savo nuodėmės. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis galvojo apie Hetę Merton. Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas. Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. Bent jam taip atrodė. Bet kas pasakytų?.. Ne. Nebuvo nieko. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo, veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. Dabar jis tą suprato.

Bet toji žmogžudystė - negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. Tas įrodymas - portretas. Reikia jį sunaikinti. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti, kaip portretas keičiasi ir sensta. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Portretas trukdė užmigti nakčia. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė, kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. Portretas buvo nelyginant sąžinė. Taip, jis ir buvo sąžinė. Reikia jį sunaikinti.

Jis apsižvalgė ir pamatė peilį, kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Daug sykių valė jį, kol nebeliko nė dėmelės. Peilis buvo švarus ir blizgėjo. Taip, kaip nužudė dailininką, nužudys ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas. Nužudys tą siaubingą sielos gyvenimą ir be jo klaikių įspėjimų galės ja jaustis ramus. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą.

Pasigirdo riksmas ir bildesys. Riksmas buvo toks baisus ir agoniškas, kad išsigandę nubudo tarnai ir išslinko iš savo kambarių. Du džentelmenai, ėję per aikštę, sustojo ir pažvelgė aukštyn į didelį namą. Paskui jie vėl ėjo, kol susitiko policininką ir atsivedė jį atgal. Policininkas kelis sykius paskambino prie durų, bet niekas neatsiliepė. Namas skendėjo tamsoje, tik viename iš viršutinių langų degė žiburys. Kiek pabuvęs, jis nuėjo į gretimo namo portiką ir ėmė laukti.

- Kieno čia namas? - paklausė senesnysis džentelmenas.

- Pono Doriano Grėjaus,- atsakė policininkas.

Nueidami vyrai persimetė žvilgsniais ir nusišaipė. Vienas jų buvo sero Henrio Eštono dėdė.

Viduje, tarnų kambaryje, pusiau apsirengę šeimynykščiai tyliai kuždėjosi. Senoji ponia Lyf verkė ir laužė rankas. Frensis buvo išblyškęs kaip drobė.

Gal už ketvirčio valandos jis pasikvietė vežėją ir dar vieną iš tarnų ir nutykino į viršų. Jie pabeldė, bet niekas neatsakė. Pašaukė. Visur buvo tylu. Pagaliau, veltui mėginę išlaužti duris, jie užlipo ant stogo ir nušoko į balkoną. Langai atsidarė lengvai - sklendės buvo senos.

Įėję jie išvydo ant sienos kabantį puikų šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks, kokį jie visą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus vakariniu apdaru ir su peiliu širdyje. Jis buvo suvytęs, raukšlėtas, šlykštaus veido. Ir tik apžiūrėję žiedus, jie pažino, kas jis.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, XX skyrius, pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 97; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas slepia pasikeitusį portretą, nors pats išoriškai nesensta. Anksčiau jis nužudė dailininką Bezilį Holvordą. Prieš šią sceną Dorianas sakėsi pradėjęs naują gyvenimą: atsisakė sumanymo išsivežti Hetę Merton, merginą, su kuria susitikinėjo. Dabar jis nori pamatyti, ar portretas dėl to pagražėjo. Pateikta vientisa XX skyriaus dalis nuo portreto atidengimo iki romano pabaigos. Portikas – pastato prieangis su kolonomis.

Ar galima pasikeisti neprisiėmus atsakomybės?

Pasikeisti norintis žmogus turi pripažinti, ką jo elgesys padarė kitiems. Vienas gražus poelgis gali pradėti pokytį, tačiau savaime neatitaiso ankstesnės skriaudos. Manau, atsakomybė būtina todėl, kad nukreipia dėmesį nuo noro atrodyti geresniam į tuos dalykus, kuriuos dar reikia sutvarkyti.

Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ pabaigoje Dorianas tikisi paveiksle išvysti savo pagerėjimą. Tačiau portretas atskleidžia veidmainystę, o pats veikėjas suabejoja tariamai gero poelgio motyvais. Jis svarsto apie prisipažinimą nužudžius Bezilį Holvordą, bet tokį kelią atmeta. Užuot prisiėmęs atsakomybę, nusprendžia sunaikinti portretą, kurį laiko ir įrodymu, ir sąžine. Noras pradėti naują gyvenimą susiejamas su praeities priminimo pašalinimu. Po smūgio paveikslui pasigirsta riksmas, o vėliau tarnai randa seną negyvą šeimininką ir jauną jo atvaizdą. Paveikslas lieka. Tokia pabaiga parodo slėpimo kelio žlugimą: ketinimas atsikratyti priminimo netampa įvykdytu moraliniu pokyčiu.

Kitokio masto atvejį galime įsivaizduoti mokinei pristatant draugės parengtą tyrimo aprašymą kaip savo darbą. Gavusi pagyrimą ji galėtų pasijusti nejaukiai ir nutarti kitą savaitę padėti tvarkyti klasę. Ta pagalba būtų vertinga, bet draugės darbas vis dar liktų priskirtas kitam žmogui. Norėdama padėtį pakeisti, mokinė turėtų pasakyti, kas atliko tyrimą, ir su mokytoja aptarti, kaip pati parodys savo gebėjimus. Toks sprendimas būtų nemalonus, tačiau tiesiogiai paliestų padarytą skriaudą. Įsivaizduotame pavyzdyje pokytį rodytų ne bendras pažadas nuo šiol elgtis gražiai, o konkretus pripažinimas ir pastanga sąžiningai dirbti.

Vadinasi, pasikeitimą patvirtina pasirengimas atsakyti už savo elgesį. Doriano ketinimas sunaikinti portretą palieka kaltę nepanaikintą, o kasdienėje situacijoje tiesos pasakymas leistų pradėti taisyti žalą. Gerą norą turi lydėti tinkamas veiksmas. Tuomet naujo gyvenimo pradžia remiasi tuo, ką žmogus padaro dabar, pripažinęs praeitį.

Rašinyje nagrinėjamas skirtumas tarp savęs pagerėjimo įspūdžio ir atsakomybės už konkretų poelgį. Doriano klausimai, atsisakymas prisipažinti ir ketinimas sunaikinti portretą remiasi pateikta pabaiga. Atskirai įvardytas kasdienis atvejis skiriasi mastu; tyrimo autorystės pripažinimas tiesiogiai paliečia padarytą skriaudą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.