Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip bendros akimirkos padeda vėl džiaugtis?“ Remkis Andriaus ir Boleslovo epizodu bei viena savo sukurta, aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Parodyk, ką žmonės veikia kartu ir kaip tai galėtų pakeisti savijautą.

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

– Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

– Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, – pasakiau ir ėmiau stropiai skaičiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendiksą ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasakė:

– Kai vagis vagia – nors sienos lieka, bet kai ugnis – ničnieko nelieka.

Ir tikrai, kai grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima – Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuka ir Peliūkštis – sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie stalo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

– Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

– Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, – tada įsakė Kaminskas.

Liuka prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

– Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? – paklausė Boleslovas.

– Nežinau, – pasakė Liuka.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik paglostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūdnom be antakių akim į Kaminską:

– O aš maniau, kad tamsta žmogus.

– Aš irgi maniau, – nusijuokė išprakaitavęs Kaminskas. – Aš gi ir neprašiau nė vieno šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo labai skaudu, kad negalėjau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio Kaminskams parduota karvė.

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele. O kodėl – velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Tą dieną atrodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, paskui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir skatindami jį nulinksėjo galvom.

– Boleslovai, – pasakiau, – jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

– Iš tikrųjų graži diena, – pasakė tada Boleslovas žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

– Aš nenoriu valgyt, – pasakiau.

Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

– Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“

– Škac! – mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.

Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

– Škac, škac, – uždainavau supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, skyrius „Škac, mirtie, škac“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. Škac – sušukimas katei nuvyti; hamakas – tarp atramų pakabintas audinys gulėti; apendiksas – kirmėlinė atauga; kooperatyvas – čia kooperatinės prekybos įstaiga; žibalas – kurui ir apšvietimui naudotas skystis. Išlaikytos šaltinio šnekamosios formos, pavyzdžiui, „skaičiuot“, „ligoninėj“, „akim“.

Kaip bendros akimirkos padeda vėl džiaugtis?

Nusiminus kartais sunku prisiminti, kas anksčiau džiugino. Draugo ar artimojo dėmesys gali padėti vėl pastebėti ką nors malonaus. Ypač vertinga kartu praleista akimirka, kai galime juoktis, žaisti ar ramiai pabūti. Tuomet džiaugsmą palaiko ir veikla, ir jausmas, kad esame kitam svarbūs.

Sauliaus Šaltenio apysakoje „Riešutų duona“ Andrius po operacijos ilsisi hamake. Jo dėdė Boleslovas sūpuoja hamaką, groja lūpine armonikėle, užkabina berniukui savo medalius ir ordiną. Andrių prajuokina stogu slystantis katinas. Tėvai mano, kad jį pralinksmino Boleslovas, tačiau pasakotojas leidžia žinoti tikrąją juoko priežastį. Dėdė padeda sukurti šiltą bendrą akimirką, kurioje berniukas vėl gali džiaugtis. Andrius prašo dėdės priminti šią dieną, o vėliau paragauja riešutais kvepiančios duonos. Skonis, muzika ir supimasis susijungia su artumu. Berniukui svarbu, kad dėdė yra šalia ir dalijasi patirtimi. Šis vaizdas leidžia suprasti, kaip po sunkaus įvykio galima vėl džiaugtis gražia diena.

Panaši galimybė atsirastų ir po kasdienio nusivylimo. Įsivaizduokime mokinę, pralaimėjusią šachmatų varžybas. Ji galėtų padėti lentą į spintą ir nebenorėti apie žaidimą kalbėti. Draugė, pastebėjusi jos nuotaiką, galėtų paklausti, ar ji norėtų kada nors sužaisti be laikrodžio ir taškų lentelės. Jei mokinė sutiktų, abi ramiai išbandytų vieną įdomų ėjimą, keistųsi figūrų spalvomis ir aptartų netikėtus sprendimus. Pralaimėtos varžybos nuo to neišnyktų, tačiau atsirastų nauja patirtis: žaidžiant galima smalsauti ir leisti laiką su drauge. Jei tą dieną žaisti nesinorėtų, pasiūlymą būtų galima atidėti. Dėmesys padėtų tuomet, kai būtų paliekama teisė pačiai apsispręsti.

Vadinasi, bendros akimirkos gali priminti, kad greta sunkumų išlieka malonių patirčių. Andriui tokia atrama tampa dėdės artumas, o įsivaizduotai mokinei galėtų padėti neskubus žaidimas su drauge. Buvimas kartu suteikia progą džiaugtis, kai gerbiame ir kito nuotaiką, ir jo pasirinkimą.

Pirmasis argumentas aiškina po operacijos patiriamą artumą ir džiaugsmą. Antrasis leidžia apsvarstyti nusivylimą po varžybų. Jų aplinkybės skiriasi, tačiau abiem atvejais svarbus dėmesys konkrečiam žmogui.

Pabandyk redaguoti. Rask sakinį apie Andriaus juoką. Ar tiksliai įvardijai, kas jį prajuokino ir ką apie tai manė tėvai? Sukurtame pavyzdyje parodyk bent vieną veiksmą, kurį draugės galėtų atlikti kartu. Parašyk, kodėl jis galėtų būti malonus, nepaversdamas pasiūlymo garantija, kad žmogus tuoj pat nustos liūdėti.

Šio 7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių ir keturių pastraipų sandara pasirinkta šiai užduočiai: trumpai įvesk klausimą, išplėtok dvi mintis ir jas apibendrink.