Užduotis. Sukurk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip bendras darbas padeda mokytis?“ Remkis pateikto laiško mintimi ir kita savo sukurta kasdiene situacija. Parodyk, ko galėtų išmokti abu kartu dirbantys žmonės; iš karto įvardyk, kad kasdienis atvejis įsivaizduojamas.

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

1. Aš suvokiu, Lucilijau, jog ne tik tobulėju, bet ir mainausi. Nesakau ir netikiu, kad manyje nebeliko nieko keistino. Negi jau nebeturiu ką reikėtų surinkti krūvon, pamažinti arba padidinti? Jeigu siela mato tas savo ydas, kurių ligi šiol nepripažino, vadinasi, ji pasidarė geresnė. Kai kuriuos ligonius reikia sveikinti, kad jie pasijuto esą ligoniai. 2. Tad norėčiau perduoti ir tau dalį tokio staigaus savo pasikeitimo. Tada dar smarkiau tikėčiau mūsų draugyste – tikra draugyste, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas, tokia, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios miršta. 3. Galiu išvardyti tau daugelį pritrūkusių ne draugų, o draugystės. Negali taip atsitikti tada, kai sielas jungia viena valia trokšti visko, kas kilnu. Kodėl negali? Jos žino, jog visa yra bendra, pirmiausia nelaimės. Tu net negali įsivaizduoti, kiek daug svarbaus, kaip man atrodo, atneša kiekviena diena. 4. „Atsiųsk ir man, – sakai, – tų priemonių, kurių veiksmingumą patyrei.“ Aš ir pats trokštu viską tau perteikti ir džiaugiuosi, kad šio to išmokęs galėsiu mokyti kitą. Manęs nenudžiugins joks daiktas, net ir labai nepaprastas ar naudingas, jei tik aš vienas apie jį žinosiu. Jeigu kas nors man padovanotų išmintį su sąlyga, kad slėpčiau ją savyje su niekuo nesidalydamas, tai aš jos atsisakyčiau. Joks turtas nėra mielas, kai jį turi vienas. 5. Išsiųsiu tau knygų ir, idant smarkiai nevargtum ieškodamas naudingų patarimų, paliksiu ženklus, padėsiančius iš karto rasti tai, kas man patinka ir žavi. Tačiau gyvas balsas ir bendravimas duotų daugiau naudos negu parašyti žodžiai. Reikėtų tau pačiam dabar atvykti čionai pirmiausia todėl, kad žmonės labiau tiki akimis negu ausimis, antra, todėl, kad pamokymų kelias yra ilgas, o pavyzdžių – trumpas ir veiksmingas. 6. Kleantas nebūtų taip gerai perteikęs Zenono mokymo, jei būtų tik klausęs jo. Bet jis gyveno kartu, regėjo paslaptis, stebėjo, ar pats Zenonas laikosi savo taisyklių. Platonui su Aristoteliu ir miniai išminčių, vėliau išsisklaidžiusių įvairiomis kryptimis, daugiau įtakos darė Sokrato būdas negu žodžiai. Metrodorą, Hermarchą ir Polijeną didžiais vyrais padarė ne Epikūro pamokos, bet buvimas po vienu stogu. Kviečiuosi tave ne tik tam, kad gautum naudos, bet kad ir pats jos atneštum. Būdami kartu, vienas kitam daugiau duosime.

7. Dabar, kadangi privalau tau atiduoti kasdienę duoklę, parašysiu, kas man šiandien patiko Hekatono raštuose. Jis sako: „Klausi, ką aš pasiekiau. Susidraugavau pats su savimi.“ Pasiekė jis daug: niekada nebebus vienišas. Žinoki, kad toks žmogus bus visų draugas. Liki sveikas.

Šaltinis: Lucijus Anėjus Seneka, „Laiškai Lucilijui“, VI laiškas; iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė. Pateiktas „Sofoklio“ pataisyto leidimo EPUB, ISBN 978-609-444-198-1; vertimo ir leidyklos autorių teisių kredite – 2016 m. Spausdinti puslapiai šioje kopijoje nenurodyti.

Žodžiai ir vardai. Kilnu – moraliai vertinga; duoklė – čia kasdien pasidalijama mintis. Laiške minimi antikos filosofai ir jų mokiniai. Pabaigos mintį apie draugystę su savimi Seneka cituoja iš Hekatono. Išlaikyti originalūs septyni numeruoti skirsniai ir dvi teksto pastraipos; kreipinys pateiktas atskirai.

Kaip bendras darbas padeda mokytis?

Kartu dirbantys žmonės nebūtinai moka tuos pačius dalykus. Vienas gali greičiau pastebėti klaidą, kitas – užduoti klausimą, apie kurį draugas nepagalvojo. Bendras darbas padeda mokytis, kai abu turi progą prisidėti ir suprasti kito pasirinkimą. Tada galime suprasti, kaip randamas atsakymas.

Seneka šeštajame laiške kviečia Lucilijų atvykti. Jis nori pasidalyti tuo, ką pats suprato, žada knygų su pažymėtomis vietomis. Tačiau kvietimas turi ir kitą pusę: Lucilijus taip pat galėtų būti naudingas. Žodžiais „vienas kitam daugiau duosime“ laiško autorius išreiškia abipusio mokymosi viltį. Tai leidžia draugą matyti kaip žmogų, kurio patirtis gali papildyti savąją. Laiške minimas ir Kleantas, stebėjęs Zenono gyvenimą. Jis galėjo matyti, kaip mokytojas laikosi savo taisyklių. Vadinasi, būnant kartu galima išgirsti mintį ir pastebėti, kaip ji pasirodo kasdieniuose veiksmuose.

Įsivaizduokime, kad dvi mokinės tvarko klasės stalo žaidimų lentyną. Viena gerai žinotų žaidimų taisykles ir greitai pastebėtų, kuriai dėžei priklauso pabirusios kortelės. Kita šių žaidimų dar nebūtų bandžiusi. Ji galėtų pastebėti, kad ant vienodų dėžių neaiškūs pavadinimai, todėl naujam žaidėjui sunku išsirinkti. Abi susitartų ant lentynos padėti trumpas pavadinimų korteles. Pirmoji paaiškintų, kuo skiriasi žaidimai, o antroji pasiūlytų tiksliau užrašyti trukmę ir dalyvių skaičių. Tikrindamos užrašus pagal taisyklių lapus, jos galėtų viena kitai parodyti praleistą detalę. Antroji geriau suprastų žaidimų skirtumus, o pirmoji pamatytų, ko pirmą kartą atėjusiam žmogui trūksta. Taip abi prisidėtų prie aiškesnės lentynos ir gautų naujos patirties.

Mokytis kartu naudinga, kai galime parodyti savo gebėjimą ir išklausyti kitą žmogų. Senekos kvietimas leidžia pastebėti abipusį santykį, o sukurta lentynos situacija – skirtingų žinių naudą. Kitas žmogus padeda pamatyti tai, kas vienam galėjo atrodyti savaime aišku.

Rašinio tezė parodo bendro darbo sąlygą: abu turi galimybę prisidėti. Laiško kvietimas ir sukurta lentynos situacija šią mintį išplėtoja skirtingai.

Kasdienis atvejis sukurtas ir aprašytas sąlygiškai. Jo dalyvės viena kitai padėtų, bet joms iš karto nepriskiriamas vienodas žinojimas. Palyginimas su laišku remiasi abipuse nauda; žaidimų tvarkymas nevadinamas tuo pačiu darbu kaip antikos filosofų mokymasis.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi modelis.