Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar vaizduotė padeda pastebėti kitą?“ Pirmą mintį pagrįsk eilėraščio žibinto ir žvilgsnio vaizdais, antrą – aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija. Aptark, kaip spėjimą apie kitą būtų galima pasitikrinti.

žiemos vakarais, kai močiutė
eidavo triūstis
nešdavau prieky liktarną
jai pašviesti

didžiulės pusnys, abiejose tako pusėse
Grįžulo ratai, Šiaurinė žvaigždė, mėnulis
ir žmogus, kuris ten gyvena
vaikščioja su liktarna, jam šalta ir liūdna

jis žiūri
į šviečiančius mūsų langus
į degančias žvakutes, ant eglutės
į mano akis, mieguistas

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 146; ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Atpažįstamas pagal pradžią „žiemos vakarais, kai močiutė“. Po tekstu leidinyje nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Triūstis – darbuotis; liktarna – žibintas; prieky – priekyje.

Ar vaizduotė padeda pastebėti kitą?

Ne visada iš karto suprantame, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus. Kartais susitelkiame į savo darbus ir jo nė nepastebime. Vaizduotė gali paskatinti trumpam sustoti: pagalvojame, kaip patys jaustumės panašioje padėtyje. Manau, tai padeda atkreipti dėmesį į kitą, jeigu savo spėjimą vėliau pasitikriname.

Miliauskaitės eilėraštyje prisimenama, kaip kalbantysis nešdavo žibintą močiutei pašviesti. Toliau nakties danguje įsivaizduojamas žmogus, irgi turintis žibintą. Jam šalta ir liūdna. Jis žiūri į namų langus, eglutės žvakutes ir kalbančiojo akis. Namai taip pamatomi iš svetimo stebėtojo pusės. Vaizduotė leidžia pajusti, kad toje pačioje naktyje kažkas gali būti vienas, nors mums aplinka pažįstama. Eilėraštyje nepasakojama, kad šis žmogus ateitų į namus, todėl jo liūdesio pabaiga lieka nežinoma. Svarbus pasikeitęs dėmesys: kartu su savaisiais pastebimas ir tolimasis. Vienodo daikto pasikartojimas susieja dvi skirtingas padėtis: vienur einama kitam padėti, kitur žiūrima į namus iš toli.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime mokinius, po renginio budinčius mokyklos rūbinėje. Vienas jų vis skubėtų pažiūrėti į laikrodį ir trumpai atsakinėtų draugams. Kitas galėtų pamanyti, kad jam nerūpi bendras darbas. Tačiau prisiminęs, kaip pats nerimautų laukdamas paskutinio autobuso, mokinys galėtų įsivaizduoti kitą paaiškinimą. Jis paklaustų, ar draugui reikia greičiau išeiti. Paaiškėjus, kad šis tikrai skuba į autobusą, būtų galima susitarti, kas liktų paskutines dešimt minučių. O jei priežastis būtų kita, klausimas suteiktų progą ją pasakyti. Vaizduotė padėtų nepraleisti galimo rūpesčio, bet atsakymą pateiktų pats žmogus.

Taigi įsivaizduodami svetimą būseną galime tapti pastabesni. Eilėraštyje nuo savo tako žvelgiama į tolimą vienišą figūrą, o sukurtame pavyzdyje vieną įspūdį pakeistų keli galimi paaiškinimai. Svarbu išlikti smalsiam ir suteikti kitam progą kalbėti. Tada mūsų vaizduotė padėtų pradėti pokalbį, kurio iš anksto už kitą neužbaigtume.

Pradinėje eilėraščio prisiminimo scenoje padedama močiutei, o žmogus mėnulyje kuriamas vaizduotėje. Pavyzdys atskiria dėmesio pradžią nuo patikrinto paaiškinimo.

Rūbinės istorija yra įsivaizduota; todėl parašyta „galėtų“, „paklaustų“, „būtų galima“. Ji netvirtina, kad kiekvienas skubantis žmogus nerimauja dėl autobuso. Eilėraščio pabaiga taip pat nepateikia vienatvės įveikimo. Galutinę formą „mieguistas“ galima sieti su akimis arba žiūrinčiuoju; tai nekeičia pagrindinio žvilgsnio kelio.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šios užduoties apimtis – 250–320 žodžių, sandara – keturios pastraipos.