Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar tvirtas sprendimas gali turėti išimtį?“ Pirmą mintį pagrįsk eilėraščio pažadu ir jo patikslinimu. Kitą paaiškink aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija: parodyk pradinį sumanymą, naują aplinkybę ir galimą pasirinkimo priežastį.

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas atsikėlęs –
Kaip žvėris pašėlęs!

Labai geras daiktas
Yra taip žiūrėti,
Gėles ir mėnulį,
Ir sniegą regėti.

Viską, viską, rodos,
Aš dabar matau,
Lyg pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu, –
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!

Šaltinis: Sigitas Geda, „Baltoji varnelė“, vartotojo pateiktas EPUB pagal antraštėje nurodytą 2000 m. „Alma littera“ leidimą; tekstas sutikrintas su leidėjo ištrauka.

Žodžiai. Rodos – atrodo. Nebent – čia žodis, kuriuo pradedama išimtis.

Ar tvirtas sprendimas gali turėti išimtį?

Apsisprendę kartais sakome „visada“ arba „niekada“, nes norime patys savimi pasitikėti. Tačiau vėliau gali paaiškėti aplinkybė, apie kurią nepagalvojome. Manau, tvirtam sprendimui išimtis nebūtinai pakenkia. Svarbu suprasti, kodėl ją darome ir ar tebesiekiame to, dėl ko apskritai buvome apsisprendę.

Sigito Gedos eilėraščio „Vakaras prie televizoriaus“ kalbantysis pirmiausia džiaugiasi televizoriumi. Jis gali pamatyti tolimus vaikus ir gamtos vaizdus. Tačiau eilėraštis primena ir tikros gėlelės augimą, kuris skiriasi nuo matomo ekrane. Pastebėjęs skirtumą, kalbantysis pažada: „Pasaulį stebėsiu!“ Prieš tai jis net pasako daugiau nebežiūrėsiantis televizoriaus. Tačiau tuojau du kartus ištaria „Nebent vakare“. Ši išimtis prajuokina, nes labai griežtas pažadas pasikeičia vos jį išsakius. Kartu ji primena, kad kalbančiajam patinka abu dalykai. Norėdamas stebėti pasaulį, jis dar ieško vietos ir televizoriui. Išimtis leidžia aiškiau pamatyti, ką jam iš tiesų sunku pasirinkti.

Kitokią išimties priežastį galėtume įsivaizduoti kasdienybėje. Mokinė nuspręstų į mokyklą visada eiti pėsčiomis: taip norėtų prieš pamokas pasivaikščioti ir neskubėdama pradėti dieną. Tačiau vieną rytą smarkiai lytų, o šeima pasiūlytų važiuoti autobusu. Mergaitė galėtų jaustis sulaužiusi savo planą. Vis dėlto ji galėtų prisiminti jo paskirtį. Permirkusiais drabužiais laukti pirmos pamokos jai visai nesinorėtų. Tąkart pasirinkusi autobusą, ji dar neatsisakytų vaikščiojimo kitais rytais. Pakaktų savo sprendimą patikslinti: eiti pėsčiomis, kai tam tinkamos sąlygos. Viena aiškiai paaiškinta išimtis leistų išsaugoti sumanymą. Žodis „visada“ netaptų svarbesnis už priežastį, dėl kurios ji norėtų vaikščioti.

Vadinasi, išimtis gali parodyti ir žmogaus dvejonę, ir naujai suprastą aplinkybę. Eilėraščio balsas išsaugo norą žiūrėti, o įsivaizduota mokinė priderintų planą prie konkretaus ryto. Tvirtumas būtų gebėjimas paaiškinti savo pasirinkimą ir prisiminti jo tikslą, net kai pradinę taisyklę tenka pakeisti.

Rašinyje svarbu atskirti norą nuo jau įvykusio veiksmo. Eilėraščio pažadas parodo kalbančiojo dvejonę, o įsivaizduotoje kasdienėje situacijoje svarstoma išimtis dėl pasikeitusių aplinkybių.

Redagavimo veiksmas. Savo sukurtame atvejyje atskirai pabrauk priežastį, planą ir galimą pakeitimą. Kasdienis važiavimas autobusu nėra eilėraščio įvykis: šios dvi mintys jungiamos per išimties paskirtį.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi modelis.