Užduotis. Pateikite romano ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – sąžinės ir saviapgaulės konfliktas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Ramiai įėjo į vidų, užsirakino duris, kaip buvo pratęs, ir nutraukė nuo portreto purpurinę uždangą. Skausmo ir pasipiktinimo šūksnis išsiveržė jam iš lūpų. Niekas nebuvo pakitę, tik akyse atsirado klastingas žvilgsnis, o prie lūpų - kreiva veidmainystės raukšlė. Veidas tebebuvo šlykštus, gal net šlykštesnis nei anksčiau, o raudona rasa ant rankos blizgėjo skaisčiau ir dar labiau atrodė panašesnė į šviežiai pralietą kraują. Tada jis sudrebėjo. Nejau tik tuštybė paskatino jį padaryti tą vienintelį gerą darbą? O gal naujų pojūčių troškimas, kaip pašaipiai juokdamasis spėjo lordas Henris? Gal noras suvaidinti vaidmenį, noras, kuris mus kartais verčia dėtis geresniais, negu esam? O gal visa draugėn paėmus? Kodėl raudonoji dėmė didesnė kaip anksčiau? Ji tarytum baisi liga buvo išplitusi per raukšlėtus pirštus. Kraujo buvo ir ant kojų, tarsi jos būtų aplašėjusios, net ranka, kuri nebuvo laikiusi peilio,- kruvina. Prisipažinti? Ar tai reiškė, kad jis privalo prisipažinti? Pasiduoti, ir tegul nubaudžia mirties bausme. Jis nusijuokė. Jautė, kad toji mintis absurdiška. Beje, jeigu jis ir prisipažintų, kas patikėtų? Niekur nėra nužudytojo pėdsakų. Visa, kas jam priklausė, sunaikinta. Jis pats sudegino tai, kas buvo likę apačioje. Žmonės tiesiog pasakytų, kad jis pamišęs. Uždarytų jį, jeigu imtų atkakliai įrodinėti... Bet vis dėlto jo pareiga prisipažinti, iškęsti viešą gėdą, viešai atgailauti. Yra Dievas, kuris žmonėms įsakė išpažinti kaltes ir dangui, ir žemei. Kad ir ką jis darytų, niekas jo neapvalys tol, kol pats neišpažins savo nuodėmės. Nuodėmės? Jis truktelėjo pečiais. Bezilio Holvordo mirtis jam atrodė tokia nereikšminga. Jis galvojo apie Hetę Merton. Juk tas jo sielos veidrodis, į kurį jis žvelgė, neteisingas. Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė? Negi jo aukoje nieko kita nebuvo? Juk buvo dar kažkas. Bent jam taip atrodė. Bet kas pasakytų?.. Ne. Nebuvo nieko. Tik iš tuštybės jis jos pagailėjo, veidmainiaudamas nešiojo gerumo kaukę. Iš smalsumo mėgino savęs išsižadėti. Dabar jis tą suprato.

Bet toji žmogžudystė - negi ji persekios visą gyvenimą? Negi visada jį slėgs praeitis? Ar jis iš tikrųjų turi prisipažinti? Niekada. Prieš jį tėra tik vienas įrodymas. Tas įrodymas - portretas. Reikia jį sunaikinti. Kam jį taip ilgai laikė? Kadaise jam buvo malonu žiūrėti, kaip portretas keičiasi ir sensta. Bet pastaruoju metu to malonumo nebejautė. Portretas trukdė užmigti nakčia. Išvažiavus visą laiką ėmė baimė, kad svetimos akys į jį nepažvelgtų. Jo aistras portretas paženklino liūdesiu. Vien tik jo prisiminimas buvo užtemdęs daugelį džiaugsmo akimirkų. Portretas buvo nelyginant sąžinė. Taip, jis ir buvo sąžinė. Reikia jį sunaikinti.

Jis apsižvalgė ir pamatė peilį, kuriuo buvo nudūręs Bezilį Holvordą. Daug sykių valė jį, kol nebeliko nė dėmelės. Peilis buvo švarus ir blizgėjo. Taip, kaip nužudė dailininką, nužudys ir dailininko kūrinį, ir viską, ką jis reiškė. Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas. Nužudys tą siaubingą sielos gyvenimą ir be jo klaikių įspėjimų galės ja jaustis ramus. Dorianas čiupo peilį ir smeigė į paveikslą.

Pasigirdo riksmas ir bildesys. Riksmas buvo toks baisus ir agoniškas, kad išsigandę nubudo tarnai ir išslinko iš savo kambarių. Du džentelmenai, ėję per aikštę, sustojo ir pažvelgė aukštyn į didelį namą. Paskui jie vėl ėjo, kol susitiko policininką ir atsivedė jį atgal. Policininkas kelis sykius paskambino prie durų, bet niekas neatsiliepė. Namas skendėjo tamsoje, tik viename iš viršutinių langų degė žiburys. Kiek pabuvęs, jis nuėjo į gretimo namo portiką ir ėmė laukti.

- Kieno čia namas? - paklausė senesnysis džentelmenas.

- Pono Doriano Grėjaus,- atsakė policininkas.

Nueidami vyrai persimetė žvilgsniais ir nusišaipė. Vienas jų buvo sero Henrio Eštono dėdė.

Viduje, tarnų kambaryje, pusiau apsirengę šeimynykščiai tyliai kuždėjosi. Senoji ponia Lyf verkė ir laužė rankas. Frensis buvo išblyškęs kaip drobė.

Gal už ketvirčio valandos jis pasikvietė vežėją ir dar vieną iš tarnų ir nutykino į viršų. Jie pabeldė, bet niekas neatsakė. Pašaukė. Visur buvo tylu. Pagaliau, veltui mėginę išlaužti duris, jie užlipo ant stogo ir nušoko į balkoną. Langai atsidarė lengvai - sklendės buvo senos.

Įėję jie išvydo ant sienos kabantį puikų šeimininko portretą: Dorianas čia buvo toks, kokį jie visą laiką matydavo, kupinas nuostabios jaunystės ir grožio. Ant grindų gulėjo negyvas žmogus vakariniu apdaru ir su peiliu širdyje. Jis buvo suvytęs, raukšlėtas, šlykštaus veido. Ir tik apžiūrėję žiedus, jie pažino, kas jis.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, XX skyrius, pateikta 97 puslapių skaitmeninė kopija, PDF p. 97; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas slepia pasikeitusį portretą, nors pats išoriškai nesensta. Anksčiau jis nužudė dailininką Bezilį Holvordą. Prieš šią sceną Dorianas sakėsi pradėjęs naują gyvenimą: atsisakė sumanymo išsivežti Hetę Merton, merginą, su kuria susitikinėjo. Dabar jis nori pamatyti, ar portretas dėl to pagražėjo. Pateikta vientisa XX skyriaus dalis nuo portreto atidengimo iki romano pabaigos. Portikas – pastato prieangis su kolonomis.

Išpažintis, kurios atsisakoma

Kaltę atpažinti ir atsakomybę prisiimti nėra tas pats. Žmogus gali suprasti savo veidmainystę, tačiau tuoj pat ieškoti būdo išvengti to supratimo pasekmių. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ pabaigos ištraukoje šis prieštaravimas atsiskleidžia jaunuoliui vėl žvelgiant į paslėptą atvaizdą. Jis tikėjosi išvysti gerumo ženklą, bet pamato dar aiškesnį blogio pėdsaką. Sąžinės ir saviapgaulės konfliktą plėtoja vidinį ginčą perteikiantys klausimai bei portreto kaip liudytojo simbolika. Veikėjas trumpam priartėja prie tiesos, tačiau galiausiai pasirenka pulti jos regimą pavidalą.

Pirmiausia konfliktas atsiskleidžia prieštaringame paties Doriano kalbėjime. Žvilgsnis į portretą sukelia klausimus apie tariamo gero darbo motyvus: gal veikė tuštybė, smalsumas, noras pasirodyti geresniam? Trumpi klausimai išardo ankstesnį pasitikėjimą savo pasikeitimu. Veidmainystės raukšlė ir kraują primenanti dėmė neleidžia pasitenkinti gražiu savęs aiškinimu. Tačiau suvokęs pareigą prisipažinti Dorianas netrukus ją menkina: esą niekas net nepatikėtų, nes pėdsakai sunaikinti. Sąžinės balsas grįžta, bet nužudyto Holvordo mirtis jam vėl ima atrodyti nereikšminga. Trumpas žodžio „Nuodėmės?“ pakartojimas ir pečių truktelėjimas suardo ką tik pripažintą pareigą. Vidinė kalba leidžia matyti ne vieną tvirtą nuomonę, o nuolatinį tikėjimosi, baimės ir atsiribojimo judėjimą. Šį svyravimą galima gretinti su Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antrosios dalies žiauraus pono epizodu. Ten praeities smurtą primena pačių nuskriaustųjų balsai: dėl vaisių baustas alkstantis žmogus ir į šaltį išvaryta motina su kūdikiu. Buvusi pono valdžia nebeišsprendžia jo kančios, nes kitų patirtis nebeišstumiama iš pasakojimo. Vaildo scenoje kiti tiesiogiai neprabyla, tačiau portretas verčia Dorianą prisiminti tai, ką jis mėgina sumenkinti. Skirtingos raiškos priemonės atskleidžia tą pačią praeities savybę: jos moralinė reikšmė nepriklauso vien nuo kaltininko pasirinkto paaiškinimo ar noro nusiraminti.

Toliau vidinis ginčas virsta mėginimu sunaikinti patį kaltės priminimą. Paklausęs, ar turi prisipažinti, Dorianas atsako: „Niekada.“ Šį uždarą sprendimą pakeičia tariamai praktiška mintis apie vienintelį įrodymą. Pasakotojo sakinys „Portretas buvo nelyginant sąžinė“ paaiškina, kodėl kovoti su drobe reiškia mėginti nutildyti save. Viltis išsakoma ryžtingai: „Nužudys praeitį, o kai jos nebebus, jis pasidarys laisvas.“ Kartojamas žudymo veiksmažodis atskleidžia, kad išsilaisvinimo vis dar ieškoma ta pačia naikinimo logika. Kitokią, nors taip pat skausmingą kaltės patirtį pasakoja Jonas Biliūnas „Vagyje“. Jokūbas nuslepia užmušto arklio vagies kūną, bet poelgis nenustoja jo slėgti. Jis atsiveria kunigui, žmonai, vėliau kaimynams, tačiau ramybė lieka netvirta. Šis pasakojimas parodo, kad nei nuslėpimas, nei vienkartinis palengvėjimas nepanaikina įvykio. Švarus buvusios žmogžudystės peilis pabrėžia skirtumą tarp pašalinamos dėmės ir nepašalinamo gyvenimo įvykio. Įrankį nuvalyti pavyko, tačiau pats poelgis sugrįžta portreto pavidalu ir veikėjo atmintyje. Doriano atveju mėginimas nutildyti liudytoją baigiasi dar radikaliau: po smūgio į paveikslą tarnai randa gražų portretą ir negyvą, susenusį šeimininką. Veikėjo numatyta laisvė neišsipildo; užuot ištrynęs praeitį, jis susiduria su nuo savęs neatskiriama jos našta.

Taigi ištraukoje sąžinė atsiskleidžia kaip tiesa, kurią veikėjas nuolat išgirsta ir vėl mėgina atmesti. Klausimų kaita rodo savęs tyrimą, tačiau prisipažinimo atsisakymas neleidžia jam virsti atsakomybe. Portretas sutelkia ir poelgių pėdsakus, ir baimę būti pamatytam. Nukreipdamas smurtą į šį liudytoją Dorianas tikisi įveikti savo praeitį, bet galutinis reginys paneigia tokį tikėjimą. Saviapgaulė gali pakeisti poelgio aiškinimą, tačiau nepadaro jo nebuvusio ir neišlaisvina žmogaus nuo jo paties gyvenimo.

Gerumo kaukė ir nebylus liudytojas

Gerumo įvaizdis žmogui gali rūpėti labiau negu jo paties poelgių pasekmės. Tuomet net savęs tyrimas tampa derybomis dėl patogesnio savo paveikslo. Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ pabaigos ištraukoje veikėjas tikrina, ar jo tariamai geras darbas jau pakeitė atvaizdą. Tačiau portretas nerodo trokštamo pagerėjimo. Prasideda sąžinės ir saviapgaulės konfliktas, kuriame tikrasis nusikaltimas nuvertinamas, o jo liudytojas paskelbiamas kliūtimi laisvei. Šį konfliktą išryškina veidmainystės vaizdai, daiktų simbolika ir pabaigoje pasikeitusi pasakojimo perspektyva, atimanti iš Doriano galimybę vienam spręsti apie savo gyvenimą.

Ištraukos pradžioje matoma spraga tarp noro būti geram ir pasirengimo rūpintis kitu. Dorianui svarbu, kaip portrete atsispindėjo jo sprendimas dėl Hetės. Tačiau nužudyto Holvordo mirtis netrukus pavadinama beveik nereikšminga jo paties sąmonėje. Taip vienas patogiai pasirinktas veiksmas uždengia daug sunkesnį atsakomybės klausimą. Portreto klastingas žvilgsnis ir veidmainystės raukšlė šį uždengimą ardo. Sutrumpėję klausimai „Tuštybė? Smalsumas? Veidmainystė?“ atveda prie pripažinimo, kad gerumas buvo ir vaidinamas. Panašų tariamos teisės ir tikrojo elgesio neatitikimą atskleidžia Jurgis Savickis „Vagyje“. Ūkininkas save sieja su įstatymo tvarka, tačiau jo mandagus kreipimasis į surištą žmogų pasakotojo aiškiai pavadinamas veidmainyste, o vėliau virsta mušimu. Vaikas pajunta prieštaravimą tarp tėvo gerumo vardo ir regimo žiaurumo. Abiejuose tekstuose geras vardas nepakankamas: vertinimą pakeičia konkretus veiksmas ir kito žmogaus kančia. Dorianas trumpam pats įžvelgia savo motyvų neatitikimą, tačiau vietoj ilgalaikio jų peržiūrėjimo ieško būdo atsikratyti nemalonaus atspindžio. Supratimas taip ir nevirsta atviru nužudyto žmogaus vertės bei savo atsakomybės pripažinimu. Gerumo kaukės vaizdas suteikia tokiai laikysenai regimą formą: galima užsidėti išorę, kuri neatitinka jos nešiotojo motyvų. Portretas šią neatitiktį iškelia būtent tada, kai jo savininkas tikisi gražaus patvirtinimo.

Šį atsitraukimą nuo atsakomybės ypač aiškiai parodo daiktų priešprieša. Peilis, kuriuo nužudytas Holvordas, nuvalytas ir blizga, o portretas teberodo kraują primenančias dėmes. Regimas švarumas ir moralinis pėdsakas nesutampa. Atvaizdas įvardijamas tiesiogiai: „Portretas buvo nelyginant sąžinė.“ Dorianas renkasi kovoti su šia sąžine, todėl sakinys „Reikia jį sunaikinti“ kartojamas kaip tariamas sprendimas. Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigoje kaltės pripažinimas įgyja priešingą formą. Tijūnas viešai atsiprašo Petro, pasako, kad šis dėl jo prisikentėjo, ir grąžina jaunuoliui priklausantį banknotą. Atsakomybė ten reiškiasi žodžiu bei konkrečiu atsilyginimu, o ne likusio priminimo naikinimu. Vaildo pabaigoje Doriano smūgis irgi sukelia viešumo link vedantį lūžį, tačiau jis pats to nevaldo. Po riksmo pasakojimas pereina prie praeivių ir tarnų. Šie randa nesunaikintą gražų paveikslą ir negyvą susenusį žmogų, kurį atpažįsta tik iš žiedų. Galutinis vaizdas nebepriklauso nuo Doriano aiškinimų: jo saugota išorė ir slėpta tikrovė pagaliau išsiskiria kitų akivaizdoje. Durų užraktas prieš tai saugojo jo paslaptį, bet dabar tarnai pasiekia kambarį kitu keliu. Išorinis uždarumas nebeišsaugo Doriano pasakojimo apie save, o atpažinimo žiedai lieka vieninteliu ryšiu su pažįstamu šeimininku.

Vadinasi, ištraukoje saviapgaulė remiasi noru pakeisti savo įvaizdį nepriimant viso poelgių svorio. Veidmainystės raukšlė, kraujo pėdsakai ir švarus peilis parodo, kaip paviršius skiriasi nuo gyvenimo tiesos. Sąžinė atpažįstama, bet vėl paverčiama priešu, kurį ketinama sunaikinti. Pabaigos perspektyvos pasikeitimas užbaigia šį konfliktą: Dorianas jau nebegali valdyti kitų randamo savo pavidalo. Gerumo kaukė negali tapti atsinaujinimu, kol pats žmogus rūpinasi pirmiausia jos išsaugojimu, o ne savo atsakomybe.

Konflikto eiga. Tikėtą pagerėjimą pakeičia veidmainystės atpažinimas. Dorianas svarsto prisipažinimą, jo atsisako ir portretą paskelbia kliūtimi ramybei. Pabaiga parodo veiksmą ir jo padarinį skirtingais žvilgsniais.

Dvi kryptys. Pirmas variantas seka vidinį ginčą ir nepanaikinamą praeitį. Antras nagrinėja gerumo vaidinimą, daiktų simboliką ir viešumo link pasikeitusią perspektyvą. Abi kryptys sieja portreto reikšmę su Doriano viltimi pašalinti savo poelgių priminimą.

Kontekstai. Mickevičiaus nuskriaustieji primena pono smurtą, Biliūno Jokūbas išsaugo nerimą net kalbėdamas apie poelgį. Savickio pasakotojas išryškina tariamos teisės ir mušimo neatitikimą. Binkio Tijūnas renkasi atsiprašymą bei grąžinimą, priešingą Doriano priminimo naikinimui.

Užduoties kilmė. Aspektas, klausimai ir variantai sukurti mokymuisi. Pateikta vientisa XX skyriaus pabaiga iš vartotojo nurodytos lietuviškos kopijos.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.