Užduotis. Pateikite Sue Townsend romano „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – rūpesčio ketinimai ir pasakotojo šališkumas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Analizuokite dienoraščio balsą, įvykių ir vertinimų santykį bei ironiją.

Sekmadienis, sausio 18

Ponas Lukasas susibarė su mama dėl šuns. Jis kažkaip pabėgo iš namų ir ištrypė šlapią ponios Lukas betoną. Tėvas pasiūlė šunį pririšti, bet mama pradėjo verkti ir tada jis pasakė, kad neriš. Visi kaimynai plovė gatvėje mašinas ir klausėsi. Kartais aš tikrai nekenčiu šuns!

Šiandien prisiminiau savo pažadą padėti neturtingiems ir neprotingiems, todėl nunešiau dalį savo senų žurnalų neturtingai šeimai, kuri apsigyveno gretimoje gatvėje. Žinau, kad jie neturtingi, nes jų televizorius nespalvotas. Duris atidarė berniukas. Aš paaiškinau, ko atėjau. Jis pažiūrėjo į žurnalus ir pasakė: „Aš jau esu skaitęs juos“. Ir užtrenkė man prieš nosį duris. Ir padėk neturtingiems!

Pirmadienis, sausio 19

Mokykloje įstojau į „Gerųjų samariečių“ grupę. Mes einame padėti žmonėms ir visa kita. Penktadienį po pietų galime praleisti matematikos pamoką.

Šiandien aptarėme, kas ką darys. Aš patekau į senų pensininkų grupę. Naidželis gaus prižiūrėti mažiukus žaidimų aikštelėje. Jis tiesiog siunta.

Negaliu laukti iki kito pirmadienio. Nusipirksiu kasetę, kad galėčiau įsirašyti visus seno pensininko pasakojimus apie karą. Tikiuosi, man klius senukas su gera atmintim.

Šuo vėl pateko pas veterinarą. Jam ant letenų prilipęs betonas. Nenuostabu, kad vakar naktį taip kaukė ant laiptų. Pandora mokykloje per pietus man nusišypsojo, bet aš tuo metu buvau užspringęs kremzlės gabalu ir negalėjau jai nusišypsoti pats. Na ir sekasi!

Antradienis, sausio 20

PILNATIS

Mano mama ieško darbo!

Turbūt pradėsiu šlaistytis gatvėmis su nusikaltėliais. O ką veiksiu per atostogas? Kad būtų šilta, tikriausiai visą dieną sėdėsiu skalbykloje. O kas prižiūrės šunį? O ką valgysiu visą dieną? Gausiu maitintis džiūvėsiais ir saldumynais, ir nuo to mano oda susiraukšlės ir iškris dantys. Man atrodo, kad mama labai savanaudė. Be to, ir darbininkės iš jos nebus. Ne per daug protinga ir amžinai pasigeria per Kalėdas.

Paskambinau senelei ir pasakiau jai, tai ji sako, kad per atostogas galėsiu gyventi pas ją, popietėmis lankyti gamtos mėgėjų būrelį ir taip toliau. Dabar jau gailiuosi, kam skambinau. Šiandien per pertrauką buvo samariečių susirinkimas. Išsidalinom senukus. Man teko toks Bertas Baksteris. Jam jau aštuoniasdešimt devyneri metai, todėl manau, kad nelabai ilgai jį globosiu. Rytoj eisiu su juo susipažinti. Gal nors jis neturi šuns. Man jų jau gana. Jie arba būna pas veterinarą, arba užstoja televizorių.

Trečiadienis, sausio 21

Ponas ir ponia Lukasai skiriasi! Pirmi mūsų gatvėje. Mano mama nuėjo paguosti pono Lukaso. Matyt, jis buvo labai nuliūdęs, nes kai tėvas parėjo iš darbo, ji dar tebebuvo ten. Ponia Lukas kažkur išvažiavo su taksi. Tikriausiai išvažiavo visam laikui, nes pasiėmė golfo lazdas. Vargšas ponas Lukasas, pats turės sau viską skalbti ir virtis valgyti.

Tėvas šįvakar pats virė vakarienę. Ryžių pudingą skardinėje, nes tai buvo vienintelis šaldiklyje likęs daiktas, neskaitant to žalio maišiuko su nukritusia etikete. Tėvas pajuokavo, kad nusiųs jį sveikatos apsaugos inspektoriui. Mama nesijuokė. Gal ji galvojo apie vargšą vieną likusį poną Lukasą.

Nuėjau aplankyti Baksterio. Tėvas važiavo žaisti badmintono ir mane pavežė. Baksterio namo nuo kelio beveik nematyti. Jį užstoja stora peraugusi ligustrų gyvatvorė. Kai pabeldžiau į duris, anapus pradėjo loti, urgzti ir šokinėti šuo. Išgirdau, kaip kažkas apvertė butelius ir nusikeikė. Ir pabėgau. Tikriausiai gavom klaidingą numerį.

Eidamas namo, sutikau Naidželį. Jis pasakė man, kad Pandoros tėvas pienininkas. Truputį atšalau nuo jos.

Kai parėjau, namie nieko nebuvo, todėl pašėriau šunį, apžiūrėjau spuogus ir nuėjau miegoti.

Ketvirtadienis, sausio 22

Baisus melas, kad Pandoros tėvas pienininkas! Jis yra pieninės buhalteris. Pandora sako, kad pritrėkš Naidželį, jei ir toliau pasakos šmeižtus. Aš vėl ją myliu.

Naidželis pakvietė mane rytoj vakare į diskoteką jaunimo klube. Nežinau, ar eisiu, nes savaitgaliais Naidželis pasidaro pankas. Ir mama jam leidžia, tik liepia ant pankiškos virvelinės liemenės užsivilkti marškinėlius.

Motina susitarė dėl darbo. Praktikuojasi spausdinti mašinėle ir nevirti valgyti. O kas bus, kai ji iš tikro gaus tą darbą? Tėvas turėtų griežtai pasipriešinti, kol dar neiširo šeima.

Šaltinis: Sue Townsend, „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“, kn. „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“, iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus, 3-ioji laida. Vilnius: Alma littera, 2004, p.17–19 (pateiktos kopijos PDF19–21); ISBN 9986-02-372-6.

Apie ištrauką. Pateikiami penki ištisiniai romano sausio 18–22 dienų įrašai. Adrianas pasakoja pirmuoju asmeniu; jo išvados gali skirtis nuo paties aprašomų įvykių. Tai išgalvoto veikėjo dienoraštis.

Žodžiai. „Gerųjų samariečių“ grupė – čia mokyklos pagalbos kitiems grupė. Kasetė – garso įrašų laikmena.

Rūpesčio ketinimai ir pasakotojo šališkumas

Pažadas rūpintis kitu dar neparodo, kiek jį suprantame. Sue Townsend romano „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“ ištraukoje paauglys aprašo savo labdaros sumanymus, šeimos rūpesčius ir susitikimus. Jis tiki gebąs kitus įvertinti iš kelių ženklų, tačiau pats užrašo šių sprendimų silpnumą atskleidžiančias detales. Pirmojo asmens pasakojimas kuria ironiją: rūpesčio ketinimai nuolat susiduria su Adriano noru pasaulį pritaikyti sau.

Pasakotojo žvilgsnio ribas pirmiausia atskleidžia žurnalų nešimo epizodas. Adrianas prisimena pažadą padėti „neturtingiems ir neprotingiems“, šias skirtingas savybes sujungdamas į vieną pagalbos gavėjų apibūdinimą. Šeimos neturtą jam įrodo nespalvotas televizorius. Užtikrintas žodis „Žinau“ išryškina menką išvados pagrindą: vienas daiktas pakeičia domėjimąsi žmonėmis. Dovanojami žurnalai taip pat parenkami nepasiteiravus, ar jų reikia. Duris atidaręs berniukas pasako juos jau skaitęs, bet Adrianas nusivilia pačiu pagalbos sumanymu. Šūksnis „Ir padėk neturtingiems!“ dėmesį grąžina prie jo įžeisto geradario jausmo. Durų užtrenkimas aprašytas kaip asmeniškas atstūmimas. Vis dėlto berniuko atsakymas patvirtina savarankišką jo skaitymo patirtį: pagalbos gavėjas žino ir gali pasakyti, ko jam nereikia. Kitokį pradinio įsivaizdavimo išbandymą vaizduoja Jurgis Savickis novelėje „Vagis“. Jo vaikas iš pradžių svajoja apie gražiai apsirengusį plėšiką, o vėliau mato surištą ir mušamą žmogų. Tėvo laikymas geru nebesutampa su regimu smurtu; prieštaravimas paskatina vaiką atrišti vagį. Šiame tekste susitikimas su kenčiančiuoju pakeičia žvilgsnį. Townsend epizode svetimas berniukas irgi suardo turėtą paveikslą, tačiau Adrianas savo vertinimo dar neperžiūri. Skiriasi aplinkybės ir veiksmų mastas, bet abiejuose kūriniuose reikšminga, ką žmogus daro susidūręs su lūkesčių neatitinkančiu kitu. Dienoraštis palieka skaitytojui pastebėti spragą tarp pasakotojo tikrumo ir jo pateiktų įrodymų.

Savanaudišką rūpesčio atspalvį toliau ryškina pasiruošimas lankyti seną žmogų. Greta pagalbos grupei apibūdinti skirtų žodžių atsiranda galimybė praleisti matematiką, o būsimas pensininkas pirmiausia įsivaizduojamas kaip įdomių karo pasakojimų šaltinis. Kasetės pirkimas dar tik planuojamas, tačiau pageidaujamas pašnekovo vaidmuo jau paskirtas. Sužinojęs Baksterio amžių, Adrianas svarsto, kad globa ilgai netruks. Tokio sakinio kasdieniškumas atidengia jo neįsigilinimą į kito gyvenimą. Atėjęs prie namo jis išgirsta šunį, butelių triukšmą ir keiksmą, pabėga ir spėja gavęs klaidingą numerį. Baksterio balsas kaip pašnekovo balsas taip ir neišgirstamas. Vietoj laukto pasakojimo lieka tik sujudimo garsai už durų. Jų seka pakeičia Adriano susikurtą malonaus pokalbio vaizdą, bet dar nesuteikia žinių apie patį žmogų. Jono Biliūno „Ubago“ pokalbyje klausinėjimas taip pat turi ribą: pasakotojas supranta varginąs Petrą Sabaliūną, susigėsta ir atneša duonos. Prisimenamas senolio dosnumas suteikia dabartinei pagalbai asmeninį pagrindą, nors viena riekė jo nelaimės neišsprendžia. Townsend dienoraštyje tokio įsiklausymo dar stinga. Trumpas pasitraukimo sakinys užbaigia apsilankymą, o išvada apie adresą leidžia pasakotojui neaiškinti susidūrimo su nepatogiu tikrovės pavidalu. Tai ribota šio epizodo baigtis, iš kurios ryškėja, kiek daug apie kitą buvo nuspręsta jo net nepažinus.

Taigi dienoraščio ironiją kuria paties Adriano užrašyti neatitikimai. Jis nori būti padedantis žmogus, tačiau pasirenka ir dovanas, ir būsimo pašnekovo vaidmenį pagal savo patogumą. Svetimi atsakymai bei netikėti garsai šią tvarką suardo. Skaitytojas pamato, kad rūpesčiui trūksta ne vien ryžto: jam dar reikia vietos kito žmogaus balsui ir kitokiai tikrovei.

Rūpesčio ketinimai ir pasakotojo šališkumas

Dienoraštis gali būti atviras išgyvenimo liudijimas ir kartu labai šališkas kitų paveikslas. Sue Townsend „Slapto Adriano Moulo dienoraščio“ ištraukoje gretinamos kelių dienų naujienos leidžia stebėti, kaip greitai pasakotojas žmonėms paskiria vietą. Mamos darbas jam pranašauja šeimos irimą, o žinia apie Pandoros tėvo profesiją keičia jausmus mergaitei. Rūpestis čia susipina su baime prarasti įprastą patogumą ir socialiniais išankstiniais vertinimais.

Mamos darbo paiešką Adrianas pasitinka atskiru šaukiamuoju sakiniu. Toliau vienas po kito rikiuojami klausimai apie atostogas, šunį ir maistą, o numatomos pasekmės išauga iki iškritusių dantų. Šis perdėjimas parodo tikrą nerimą, tačiau nepatvirtina būsimų nelaimių. Spėjimą žymintys žodžiai „Turbūt“ ir „tikriausiai“ greta tokios gausybės pasekmių atskleidžia, kaip nežinia užpildoma baime. Tai pasakotojo kuriamas ateities paveikslas, ne patikima jos prognozė. Pasakotojas motinos ketinimą įvertina pagal tai, ką pats gali prarasti. Senelės pasiūlymas apsigyventi pas ją ir lankyti būrelį įveda galimą sprendimą, kurio jis vis tiek nesutinka džiaugsmingai. Pabaigoje motina apibūdinama kaip besipraktikuojanti spausdinti ir nevirti valgyti: vienoje konstrukcijoje sutelkiamas jos pasirengimas darbui ir sūnaus priekaištas. Vaidmens lūkestis leidžia gretinti ištrauką su Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ šeimos susitikimu. Tėvai kreipiasi į Liudą Vasarį kaip į kunigėlį, o jam skaudu, kad artimą bendravimą pakeičia oficiali pagarba. Jų pasididžiavimas ir meilė nepanaikina sūnaus vidinio svetimumo. Abiejuose tekstuose šeimos narys matomas per jam numatytą paskirtį, nors jausmų kryptys skiriasi. Liudas ilgisi ankstesnio artumo, Adrianas priešinasi motinos kasdienio vaidmens kaitai. Townsend leidžia šį ribotumą atpažinti iš kalbos: motinos planai nuosekliai aprašomi kaip pasakotojui gresiančios netektys. Jos pačios paaiškinimo apie darbo svarbą šiuose įrašuose neišgirstame.

Datomis atskirti įrašai parodo ir vertinimų nepastovumą. Sausio dvidešimt pirmąją Adrianas, išgirdęs, kad Pandoros tėvas pienininkas, nuo jos atšąla. Kitą dieną paaiškėja buhalterio pareigos, ir pasakotojas vėl skelbia mylįs. Gretimų dienų kontrastas leidžia pamatyti, kad jausmų pokytį lemia ne naujas mergaitės poelgis, o profesijoms suteikta reikšmė. Jo pasipiktinimas melu dar nėra atsisakymas žmones skirstyti pagal padėtį. Išvadą užbaigiantys trumpi jausmo sakiniai nesuteikia Pandorai progos pačiai atsiskleisti. Skaitytojas mato Adriano nuotaikos svyravimą, kurį kasdienio įrašo forma išsaugo be vėlesnio pataisymo. Panašiai ir kaimynų skyrybų naujiena vertinama per klausimą, kas vyrui gamins bei skalbs. Šeimos gyvenimo sudėtingumą pakeičia buitinių paslaugų schema. Ribotas vaiko supratimas kitaip veikia Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ pradžioje. Irka ilgisi drauge gyvenančių tėvų, o suaugusiųjų reikalus įsivaizduoja kaip artumą atimančią kliūtį. Žvaigždžių šeimos vaizdinys išreiškia jos ilgesį; jis nepasako visų suaugusiųjų išvykimo priežasčių. Šis palyginimas padeda Adriano priekaištuose girdėti ir neužtikrintumą, ne vien puikybę. Vis dėlto Townsend ryškina komišką neatitikimą: pasakotojo kategoriškumą nuolat paneigia jo paties užrašytų detalių seka. Užuot tiesiogiai pamokęs, tekstas leidžia skaitytojui atskirti paauglio poreikį būti prižiūrimam nuo jo teisės spręsti apie visų kitų gyvenimą.

Ištraukoje rūpestis ir šališkumas atskleidžiami per klausimų gausą, perdėjimus bei gretimų dienų kontrastus. Adrianas jautriai reaguoja į šeimos pokyčius, bet kitų norus mato per savo poreikius. Dienoraščio atvirumas todėl nėra visų išvadų teisingumo garantija. Skaitydami tarp užtikrintų sakinių pastebime ir jų nepatikimumą, ir paauglio nerimą, iš kurio jie išauga.

Pirmas variantas seka pagalbos sumanymą ir neįvykusį pažinimą; antras aiškina, kaip šeimos vaidmenys ir socialinės etiketės veikia dienoraščio sprendimus.

Savickio vaiko pasikeitimas išryškina Adriano dar neperžiūrėtą nuostatą. Biliūno pasakotojo susigėdimas padeda klausti apie klausymosi ribą ir konkretų veiksmą. Putino susitikimas rodo šeimos nariui priskirto vaidmens kainą, o Irkos žvilgsnis – tikro ilgesio ir riboto suaugusiųjų gyvenimo supratimo ryšį. Palyginimai nepakeičia šios ištraukos: abi dėstymo pastraipos kiekviename variante aiškina konkretų Adriano sakinį ar epizodą.

Pasakotojas nėra autorė. Jo klasės, lyties bei profesijos vertinimai analizuojami kaip šališkumas. Perduotas Pandoros grasinimas nėra atliktas smurtas; motinos darbo paieška nėra patvirtinta šeimos irimo priežastis. Vėlesni romano įvykiai šioje ištraukoje nepasakojami. Redaguodamas prie kiekvienos išvados įvardyk, ar ją teigia Adrianas, ar ją pagrindžia pats epizodas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turinio maksimumas – 42 taškai. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Šioje bibliotekoje mokomasi keturių pastraipų: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Tai mokymosi atrama, ne papildoma oficialių kriterijų kvota. Nukreipiamieji klausimai – pasirenkama B kurso pagalba; jie iš pradžių suskleisti.