Užduotis. Interpretuok Leonardo Gutausko romano „Vilko dantų karoliai“ antrosios knygos ištrauką, nagrinėdamas pykčio, atleidimo ir kūrybinės atminties ryšį. Gali pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Skaito Tadas tą neįtikėtinai paslaptingą Tutanchamono mumijos aprašymą ir jaučia, kaip šąla lūpos, stingsta pirštai — apledėję nagai jau nebegali perversti knygos lapo, jaučia, kad akyse kaupiasi šerkšnas tarsi druska, druskinga migla, uždengianti auksinius sandalus, auksinę besišypsančią kaukę, tarp valdovo kojų įstatytą auksu ir švelniuoju linu apvyniotą vyriškumo galybės įrodymą. . . skaito ir jau nieko neperskaito, jau neįžiūri nei raidžių, nei auksinių magiškų įrašų, jau nieko nemato užšalusios akys — tik užmirštų šulinių dugne sumestus išniekintus, nepašventintus kūnus, tik miestelių aikštėse musių nutūptus žmonių-angelų baltus kaip kalkinis popierius kūnus. . . ir nepajunta, kaip trenkia tą Knygą ant grindų, kaip trypia, tarytum norėdamas ištrinti tuos magiškus įrašus, tą baisiąją pasaulio neteisybę. . . trypia murmėdamas, šnypšdamas „o pasaulio valdovai pavirtę dulkėmis paauksuoti velniai, auksinės utėlės it blakės teišgraužia jūsų mumijų akis, deimantinės žiurkės tesukramto tuos paauksuotus vyrų įnagius, kuriais jūs vylėtės apvaisinti dangų ir tai, kas tęsias toliau — toliau nei saulė, ta jūsų vergė sesuo ir žmona ir motina. . . .tesugraužia, nes ir jūs kalti, visus tuos tūkstančius metų buvot kalti dėl to, kad gyvuliniuose vagonuose, susukti į apskretusius skarmalus, mirė Dievo mažutėliai, kuriems pažadėtas dangus — ne jums pažadėtas, bet tiems mažutėliams, kurių gležni piršteliai prieš mirtį lytėjo ne auksą, o alavinį kryželį, alavinę mūkelę bučiavo jų šąlančios lūpos. . .“

Trypia nekaltą knygą tarsi kokį velnio šešėlį, lyg beprotis tariamo budelio ir kankintojo krūtinę, trypia ir šnypščia kaip šventoji Sengirės angis, kaip kalvės žaizdre nukaltas angies pavidalo saulės spindulys. . . pagaliau atsipeikėjęs nusvirduliuoja ir susmunka ant kėdės, pakelia pavargusias, vis dar užšalusias akis ir išvysta ant sienos Ievos Marijos nuotrauką. . . Viešpatie, šnabžda, ką gi aš darau. . . juk babytė visiems už viską atleido, ir už besaikį aukso troškimą, ir už švinu aptekusias žaizdas, ir už medinio Dievulio rankose rūdijančias vinis, atleido ir neprakeikė, ir Zabelkutė atleido. . . gal ir jie, užmesti lauko akmenimis šuliniuos, viską atleido? gal ir jie neprakeikė?

Pakyla, prieina, pasilenkia, pakelia knyga, ištiesina sutryptus puslapius, delnu nušluosto dulkes ir, paglostęs viršelį, net pabučiavęs auksinę Tutanchamono kaukę „o didis mene atleisk“, nuneša tą senojo Egipto mirties istoriją prie knygų lentynos ir įspraudžia tarp Sezano ir Džoto monografijų, šnabždėdamas „tai tik menas, auksinis senųjų menas, auksinė mirties baimė, tai tik beviltiška aukso kova su mirtimi, beviltiškas meno karas su Baltąja Dama. . . juk jie nežinojo, jog tik Nukryžiuotas ir Prisikėlęs nugalės mirtį. . . tada dar nežinojo. . .“

Sugrįžęs ant kėdės, paima popieriaus, pieštuką ir piešia: ledinis horizontas, sutrūnijęs, pilnas ledo karstelis, jame — juodas mažytės būtybės kūnelis, iš karsto šonų — angelai, laikantys užgesusias žvakes. Baigęs vieną eskizą, griebiasi kito, trečio ir pašokęs jau rausiasi drobių sangrūdoje, ir suradęs švarią, baltą kaip tas ledas pradeda tepti: tepa tarsi visus dažus pamirkydamas į ledinį tirpintuvą, nes ledinėmis spalvomis mėgina prikelti užmaršties pūgose klajojančius, jau nematomus, išnykusius Laptevų jūros tremtinių karstelius, tuos vėlių laivelius, tą neaprėpiamą mistinę mirties laivelių flotilę, sunkiais teptuko brūkšniais bando įspausti į drobę išėjusiųjų pėdsakus, tepa dažus ir net nepajunta, kaip šalia pilkų, ledinių tonų gula ir auksas, kaip rėžianti jo šviesa blykčioja iš po ledinių kauburių, kaip ji skverbiasi pro karstelio plyšius, tapo, net nesuvokdamas, kad jo pasąmonė nori sujungti Tutanchamono auksą su tremtinių skudurais, nori iškelti bedalių lemtį į Aukštojo meno lygmenį. . . O lediniame horizonte plaukia ir plaukia tarsi miražai, tarsi Čiurlionio vizijos vos įžiūrimos vėlių luotelių flotilijos — į vakarus, link Baltijos, į Kuršių marias, į Nemuno deltą, Nemunu — aukštyn aukštyn, į Merkinę, pro Merkinę į Merkį, Merkiu dar aukščiau, į pačius aukštupius, į Ūlą, į Ūlos intaką Uosupį, Uosupiu dar aukščiau — mažu, vos įžiūrimu šaltinėliu — į žemėje slypintį bunkerį, į bunkerio liekanas, į tarp apdegusių žeminės rąstų gulinčio žmogaus širdį, į peršautą, ant skardos nupieštą Jėzaus širdį, apvainikuotą laukinių rožių kerais — ten, kur nereikia magiškųjų faraono žynių formulių, kur mirtis lyg stebukladarė vienu mostu, vienu teptuko brūkšniu sujungia pietų dykumoje dūlančią Tutanchamono mumiją ir Šiaurės ledynuos klajojančią pamerkiu partizanų vėlę, kur didžiulį pulką faraono raudotojų pakeičia vienišos gegulės rauda, nes toji rauda iškukuoja visus švenčiausius vardus, kur trys kreida pažymėti kryželiai — brangesni už visus Egipto žynių hieroglifus, nes tokiu kryželiu pažymėtieji — ir po mirties nemirtingi. . .

Šaltinis: Leonardas Gutauskas, „Vilko dantų karoliai“, antroji knyga, romanas. Tikras EPUB titulinis: Vilnius: Vaga, 1994. Spausdino Leidybos centro Poligrafinių paslaugų įmonė, Vilnius. Skaitmeninimo projekto kreditas 2013; OPF techninė data 2014-01-07 nėra spaudos metai. ISBN ir ištraukos spaudos puslapiai nenustatyti.

Prieš ištrauką Tadas skaito Tutanchamono mumijos paruošimo aprašymą ir gretina jo vaizdus su tremtinių bei nužudytųjų atmintimi. Išlaikyta kopijos forma „pakelia knyga“. Tikėjimo, pykčio ir tapybos vaizdai nagrinėjami kaip literatūrinė raiška.

Pyktis, atleidimas ir kūrybinė atmintis

Knygos skaitymas gali sujudinti prisiminimus taip stipriai, kad daiktas tampa visai kitų žmonių padarytos skriaudos taikiniu. Leonardo Gutausko romano „Vilko dantų karoliai“ antrosios knygos ištraukoje Tadas, skaitydamas apie faraono mumiją, mintimis grįžta prie išniekintų ir tremtyje mirusių žmonių. Susidūrę vaizdai išprovokuoja įniršį, tačiau pasakojimas seka ir jo slūgimą. Knygos sutvarkymas bei tapymas leidžia stebėti, kaip skausmingas teisingumo poreikis pamažu įgyja kūrybinę formą.

Iš pradžių Tado skaitymas vaizduojamas kaip visą kūną apimantis sukrėtimas. Šąlančios lūpos, stingstantys pirštai ir akyse besikaupiantis šerkšnas priartina tremties šaltį prie žmogaus, sėdinčio su knyga. Kartojamas skaitymo veiksmas nutrūksta: veikėjas mato aukas, o raidės pasidaro nebeįskaitomos. Daiktavardžių ir reginių gausa apsunkina sakinio tėkmę, o kartojami skriaudžiamų kūnų vaizdai vis sugrąžina prie tos pačios žaizdos. Prakeiksmų tirada pratęsia šį slėgį: besikeičiantys kreipiniai ir grasinimai parodo kalbančiojo nepajėgumą sustoti, išbūti su sunkia patirtimi. Taip pasakotojas parodo, kaip dabarties daiktą užlieja atminties vaizdai. Knygos trypimą lydintys prakeiksmai senovės valdovams atskleidžia desperatišką norą surasti kaltininką net už savo istorijos ribų. Pasakojimo žodžiai apie nekaltą knygą ir tariamą budelį leidžia pajusti šio įniršio paklydimą. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode smurto tikrovė taip pat susiduria su žmogaus pastanga suteikti jai pakeliamą pavidalą: ironiški prižiūrėtojų apibūdinimai apnuogina jų žiaurumą, o bendras kiaušinio pasidalijimas trumpam sugrąžina šventę. Simbolis ten sustiprina kalinius, nors vėlesni mušimai tęsiasi. Gutausko veikėjas dar tik ieško panašios vidinės atramos. Jo trypiama knyga rodo skausmo jėgą, kurios pasirinktą kryptį pats vėliau turės persvarstyti.

Lūžis prasideda Tado žvilgsniui sustojus ties Ievos Marijos nuotrauka. Babytės ir Zabelkutės atleidimo prisiminimas paskatina klausimą apie paties elgesį, o žuvusiųjų laikysena paliekama atsargiame klausime „gal ir jie“. Šis neapibrėžtumas išlaiko pagarbą aukoms: Tadas negali už jas paskelbti galutinio nuosprendžio. Toliau ilga veiksmų seka priartina susitaikymą prie rankų darbo. Jis pakelia knygą, ištiesina lapus, nuvalo dulkes ir paglosto viršelį. Kreipinys „o didis mene atleisk“ grąžina sutryptam daiktui meno vertę. Tapydamas Tadas netrukus panaudoja ir prieš tai jį piktinusį auksą: šis ima šviesti greta tremtinių skurdo vaizdų. Karstelio mažumas ir jį supančių angelų vaizdas sustiprina trapumo bei saugojimo ryšį. Sunkius teptuko brūkšnius pasakotojas sieja su pastanga įspausti išėjusiųjų pėdsakus: čia svarbus pats atminimo darbas, jo medžiagiškumas, nenoras palikti žuvusiuosius vien nykstančiame vaizde. Henriko Radausko eilėraštyje „Po rudens medžiu“ liepsna sapne virsta žuvimi ir ištirpsta jūroje; poetinis virsmas leidžia įsivaizduoti kitokį santykį su grėsmingu laiku. Gutausko vaizdai išlaiko aiškią istorinės kančios kryptį. Karstelių kelionė upėmis link Lietuvos sujungia tremtį, gimtinę ir sakralumą vienoje drobės erdvėje. Aukso šviesa čia padeda pakylėti bedalių atminimą, o tapymo judesiai pakeičia knygą žalojusį veiksmą.

Tado patirtis ištraukoje išsiskleidžia kaip sunkiai randamas ryšys tarp skausmo ir atsakomybės už savo atsaką į jį. Kūno šaltis, įniršio kalba, artimo žmogaus nuotrauka ir atsargūs rankų judesiai nuosekliai veda prie tapymo. Atleidimo prisiminimas suteikia veikėjui galimybę sustoti. Iš skirtingų laikų meno ir kančios ženklų kuriamas paveikslas nukentėjusiųjų atminimui ieško tokios vietos, kur jų buvimas išliktų brangus ir matomas.

Pyktis, atleidimas ir kūrybinė atmintis

Istorinė atmintis literatūroje dažnai glūdi paprastuose daiktuose: nuotraukoje, knygos lape, dažais paliestoje drobėje. Leonardo Gutausko romano „Vilko dantų karoliai“ antrosios knygos epizode šie daiktai lydi dailininko Tado susidūrimą su nukentėjusiųjų kančia. Skaitydamas senovės Egipto aprašymą, jis vaizduotėje mato tremties ir žudynių aukas, o pyktį nukreipia į knygą. Vėlesnis jos pakėlimas leidžia suprasti kūrybinę atmintį kaip pastangą išsaugoti tai, ką pats sukrėtimas grasina sunaikinti.

Knygos ir skaitytojo santykį pirmiausia suardo dviejų skirtingų atminties pasaulių susidūrimas. Auksu apsuptas faraono kūnas Tado akyse atsiduria greta nepašventintų, išniekintų žmonių kūnų. Paauksuoto didingumo ir gležnų vaikų pirštelių gretinimas sustiprina nelygybės pojūtį: vieno žmogaus vardą saugojo menas bei turtas, kitų gyvybės liko be panašios apsaugos. Alavinis kryželis primena kitokį brangumą nei valdovo auksas: jo vertę lemia šąlančių vaiko lūpų prisilietimas. Skaitytoją sukrečia kūno mažumas ir prie jo priartinama didžiulė neteisybė. Būtent šis emocinis masto skirtumas stumia veikėją į beveik nevaldomą protestą. Tadas trypia knygą tarsi galėtų pasiekti neteisybės vykdytoją. Vis dėlto palyginimai ir tariamo kankintojo įvardijimas išlaiko atstumą tarp tikro daikto ir jam priskirtos kaltės. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode panaši įtampa tarp matomo paviršiaus ir asmeninės istorijos išryškėja Garšvai užsimovus baltas darbo pirštines. Po jomis pasislepia senelės žiedas iš sukilimo laikų, o viešajame vaidmenyje žmogus pažymimas numeriu. Tado atveju sunki atmintis pati prasiveržia pro daikto paviršių: apie senąjį meną pasakojanti knyga nebepajėgia uždengti žuvusiųjų reginių. Abiejuose epizoduose materialus ženklas atveria žmogaus istoriją, kurios negalima sutalpinti į jo išorinę paskirtį. Tačiau Tado pasipriešinimas dar ir sužeidžia patį meno saugotoją – knygą.

Nuotrauka ant sienos atkuria kitą santykio su daiktais galimybę. Ievos Marijos atvaizdas pažadina atleidimo prisiminimą, ir Tadas pradeda taisyti savo paties padarytą žalą. Veiksmažodžių grandinė leidžia sekti kiekvieną mažą veiksmą: pasilenkimą, pakėlimą, lapų tiesinimą, dulkių nušluostymą. Šie judesiai suteikia rūpesčiui kūnišką pavidalą. Paskui jau kitas paviršius, balta drobė, priima atminties vaizdus. Pirmiausia gimsta eskizai, paskui pasirenkama švari drobė, todėl kūryba rodoma nuosekliai dirbant su medžiaga. Pasakojimas leidžia matyti, kaip sumanymas plečiasi, kaip Tado judesiai pralenkia jo paties sąmoningą aiškinimą: norima išsaugoti vaizdą, kurio visų prasmių dar nepajėgiama aprėpti. Auksas joje netikėtai jungiasi su lediniais tonais: tas pats ženklas gali būti įtrauktas į naują prasmės visumą. Marcelijus Martinaitis užrašų „Mes gyvenome“ pradžioje svarsto, kaip kūryba ištraukia iš atminties kadaise nepastebėtas detales, kaip senus vaizdus keičia vėlesnė patirtis. Tado tapymas taip pat pertvarko matytus ir skaitytus ženklus, leisdamas viename vaizde susitikti Egiptui, tremčiai bei Lietuvos upėms. Ryšius čia kuria vaizduotė, nukreipta į žuvusiųjų atminimą. Upėmis plaukiančių karstelių vaizdas suteikia grįžimui trokštamą kryptį, o sakralūs ženklai saugo menininko įsitikinimą, kad paniekinta gyvybė lieka vertinga.

Knygos sutrypimas ir jos sutvarkymas sudaro ištraukos atraminį judesį. Joje parodoma, kad skaudžiai prisimenančiam žmogui tenka iš naujo mokytis elgtis su savo atminties ženklais. Nuotrauka paskatina atsigręžti į atleidimą, o dažai leidžia sukurti kitokią vertės tvarką: bedalių pėdsakai susitinka su brangia meno šviesa. Šis kūrybinis darbas išlaiko ir skausmą, ir rūpestį, todėl atmintis tampa tęsiamu santykiu su žuvusiaisiais.

Pirmas variantas seka jausmo ir veiksmo kaitą, antras – knygos, nuotraukos bei drobės reikšmes. Abiejų variantų abu dėstymai nagrinėja Gutausko ištrauką. Kontekstai padeda paaiškinti konkrečias detales.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.