Užduotis. Pateikite Evangelijos pagal Luką 15 skyriaus fragmento interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – prarastojo vertė ir priėmimo išbandymas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite pasakojimo sandarą, pasikartojimus, veiksmus ir kalbėjimo būdą.

1 Nesąžiningi mokesčių rinkėjai ir kiti dideli nusidėjėliai dažnai ateidavo pasiklausyti Jėzaus pamokslų,

2 bet tai sukėlė žydų religijos vadovų ir žydų įstatymo mokytojų pasipiktinimą, kadangi Jis bendrauja su tokiais menkais žmonėmis – netgi valgo su jais.

3 Todėl Jėzus pavartojo šį palyginimą:

4 „Jeigu jūs turėtumėte šimtą avių, o viena iš jų pasimestų ir pasiklystų, argi jūs nepaliktumėte devyniasdešimt devynių kitų ir neimtumėte ieškoti vienos pasiklydusios, kol surastumėte?

5 Ir tada jūs su džiaugsmu neštumėte ją namo ant pečių.

6 Kai parvyktumėte, jūs sušauktumėte draugus ir kaimynus pasidžiaugti kartu su jumis, nes atsirado prapuolusi avis.

7 Taip pat ir dangus bus laimingesnis dėl vieno pasiklydusio nusidėjėlio, kuris grįžta prie Dievo, negu dėl devyniasdešimt devynių kitų, kurie nebuvo paklydę!“

8 Arba štai kitas palyginimas: „Moteris turi dešimt vertingų sidabrinių monetų ir vieną pameta. Argi ji neužsidegs žiburio ir neieškos kiekviename namo kampe, ar neiššluos kiekvieno užkampio ar plyšio, kol ras ją?

9 Ar radusi ji nesukvies draugių ir kaimynų pasidžiaugti kartu?

10 Taip ir Dievo angelų akivaizdoje daug džiaugsmo, kai atgailauja vienas nusidėjėlis.“

11 Kad mintis būtų aiškesnė, Jis papasakojo jiems tokią istoriją: „Žmogus turėjo du sūnus.

12 Kai jaunesnysis pasakė tėvui: „Dabar noriu pasidalinti tavo turtą (gauti turto dalį), nelaukdamas tavo mirties!“ – jo tėvas sutiko ir padalijo sūnums turtą.

13 Po kelių dienų tas jaunesnysis sūnus susidėjo visus savo daiktus ir leidosi kelionėn į tolimą žemę. Ten iššvaistė visus pinigus pokyliams ir prostitutėms.

14 Tuo metu, kai baigėsi jo pinigai, į aną šalį atėjo badas ir jis pradėjo badauti.

15 Jis įkalbėjo vietinį ūkininką, kad tas pasamdytų jį šerti kiaulių.

16 Vaikinas taip išalko, kad net atliekos, kuriomis jis maitino kiaules, jam atrodė geros. Bet niekas nieko jam nedavė.

17 Kai pagaliau jis atsipeikėjo ir nusiramino, tarė sau: „Namie net samdiniai turi apsčiai maisto, o aš čia mirštu iš alkio!

18 Aš grįšiu namo ir sakysiu: „Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau

19 ir nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Prašau, priimk mane kaip samdinį.“

20 Taip jis grįžo namo pas tėvą. Kai jis dar buvo toli nuo namų, tėvas pamatė jį sugrįžtantį, ir jo širdis prisipildė gailesčio ir meilės. Nubėgęs apkabino ir išbučiavo jį.

21 Jo sūnus jam pasakė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

22 Bet jo tėvas pasakė tarnams: „Greičiau atneškite puikiausius rūbus ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto brangakmeniais papuoštą žiedą; nepamirškite apavo!

23 Paskerskite veršiuką, kurį turime tvarte. Mes privalome iškilmingai atšvęsti,

24 nes šis mano sūnus buvo miręs, o dabar grįžo į gyvenimą. Jis buvo pražuvęs ir atsirado!“ Taigi pokylis prasidėjo.

25 Tuo tarpu vyresnysis sūnus dirbo laukuose. Kai jis grįžo namo, išgirdo šokių muziką, sklindančią iš namų,

26 ir paklausė vieną tarną, kas čia vyksta.

27 „Sugrįžo tavo brolis, – jam buvo pasakyta, – ir tavo tėvas papjovė veršiuką, kuri mes nušėrėme, ir suruošė didelį pokylį, kad atšvęstų laimingą sugrįžimą į namus!“

28 Vyresnysis brolis supyko ir nėjo į vidų. Tėvas išėjo laukan ir maldavo ji,

29 bet jis atsakė: „Visus šiuos metus aš tau dirbau ir nė karto neatsisakiau nė vieno darbo, kurį tu man skyrei. Ir per visą tą laiką tu nė karto nedavei man net jaunos ožkos šventei su draugais.

30 Dabar, kai grįžta tas tavo sūnus, ištaškęs tavo pinigus prostitutėms, tu šventi, paskerdęs puikiausią mūsų veršeli!“

31 „Brangus sūnau, – pasakė jam tėvas. – Aš ir tu labai artimi, ir visa, ką turiu, yra tavo.

32 Ir gerai darome, kad švenčiame. Nes jis – tavo brolis. Jis buvo miręs ir prisikėlė! Jis buvo prarastas ir atsirado!“

Šaltinis: Evangelija pagal Luką, Lk 15, 1–32; Biblica® Open Lithuanian Luke-Acts™, 1995.

Biblica® Naudojimo teisės atviros „Jėzus ir Jo pasekėjai“™
Autorių teisės © 1995 Biblica, Inc.
Biblica® Open Lithuanian Luke-Acts™
Copyright © 1995 by Biblica, Inc.

„Biblica“ yra firmos ženklas, įregistruotas Jungtinių Valstijų patentų ir prekių ženklų biure Biblica, Inc. Naudojamas su leidimu.

CC BY-SA 4.0 · Leidimas ir naudojimo sąlygos. Šaltinio žodžiai nekeisti; išlaikyti eilučių numeriai ir išskirtos pastraipos. Šio pavyzdžio rašiniai ir paaiškinimai taip pat skelbiami pagal CC BY-SA 4.0.

Prarasto žmogaus vertė

Evangelijos pagal Luką fragmente palyginimai prasideda nuo nepasitenkinimo Jėzaus bendravimu su nusidėjėliais. Kritikai jau yra nubrėžę ribą tarp savęs ir nevertų artumo žmonių. Į tokį žvilgsnį atsakoma trimis istorijomis apie praradimą ir atsiradimą. Avis, moneta ir iš namų išėjęs sūnus leidžia skirtingais vaizdais svarstyti vieno prarastojo vertę. Tekste gailestingumas atsiskleidžia per pastangas susigrąžinti ryšį, o bendras džiaugsmas tampa išbandymu tiems, kurie save laiko nepaklydusiais.

Pirmosiose dviejose istorijose vieno prarastojo svarbą parodo jam skiriamos pastangos. Šimtą avių turinčiam žmogui neužtenka likusių devyniasdešimt devynių: klausimu kreipiamasi į klausytojus ir numanoma, kad jie ieškotų pasimetusios. Tokia kreipimosi forma įtraukia kritikus į svarstymą, kurio išvadą jie turėtų atpažinti savo pačių elgesyje. Moters ieškojimas taip pat konkretus: ji užsidega žiburį, šluoja ir tikrina namų kampus. Prarastas dalykas neišbraukiamas iš turimųjų skaičiaus kaip menkavertis likutis. Abiejų istorijų pabaigoje atsiradimu džiaugiamasi su kitais. Religinį palyginimo lygmenį atveria tiesioginis šio džiaugsmo susiejimas su nusidėjėlio grįžimu ir atgaila. Skaitiniai santykiai išryškina vieno prarastojo nepakeičiamumą: turimos gausos neužtenka susitaikyti su nutrūkusiu ryšiu. Sušaukti kaimynai ir draugai turi dalyvauti džiaugsme, kurį kritikai fragmento pradžioje linkę smerkti. Todėl ieškojimo istorijos netiesiogiai patikrina ir klausytojų pasirengimą išplėsti savo bendruomenės ribas. Panašią dėmesio vienam žmogui problemą kelia Jurgio Savickio novelė „Vagis“: berniukas surištame žmoguje pamato daugiau negu suaugusiųjų smerkiamą nusikaltėlį ir jį atriša. Vaiko veiksmas leidžia atpažinti Evangelijos palyginimuose svarbią galimybę peržengti jau priimtą nuosprendį. Abiejuose tekstuose pažeidžiamojo vertė išryškėja tada, kai į jo padėtį pažiūrima atidžiau.

Istorijoje apie du sūnus ryšio atkūrimas tampa sudėtingesnis, nes sugrįžti turi apsispręsti pats žmogus, o priimti jį reikia artimiesiems. Jaunesnįjį į namus kreipia alkis ir suvokimas, kad jis nusikalto tėvui. Vidinis jo kalbėjimas atskleidžia sumažėjusį lūkestį: tikimasi bent samdinio vietos. Tėvo elgesys pranoksta tokią ateities viziją. Pamatęs sūnų iš tolo jis pribėga, apkabina ir išbučiuoja; tik po to pateikiamas sūnaus prisipažinimas. Taigi artumas nėra vien atlygis už tinkamai pasakytus žodžius. Rūbai, žiedas, apavas ir pokylis išreiškia viešą grįžusiojo priėmimą į šeimą. Šventės prasmė paaiškinama iš paties tėvo perspektyvos: jam svarbu, kad buvęs prarastas sūnus atsirado. Iškilmingi ženklai išreiškia atkurtą santykį. Vyresnysis šią pačią situaciją perskaito kaip atlygio paskirstymą, tad vienas įvykis iškelia du skirtingus vertinimo pagrindus. Rūpesčio pirmumą padeda suvokti Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ mamatė, kurios pagalbą sergančiai mergaitei stebi Irutė. Kito skausmas čia taip pat skatina prieiti ir veikti. Vis dėlto Evangelijos pasakojimas neužbaigiamas visuotiniu susitaikymu: vyresnysis lieka lauke, o tėvas išeina ir pas jį. Priėmimas reikalauja atkurti ne vieną nutrūkusį ryšį.

Trijų palyginimų seka vieno prarastojo vertę išplečia nuo ieškojimo iki sudėtingo žmonių susitikimo. Pasikartojantis džiaugsmas ragina dalyvauti atkuriant bendrumą, tačiau paskutinis pasakojimas parodo ir pasipriešinimą. Atvira vyresniojo istorijos pabaiga sugrąžina klausimą pradiniams kritikams bei skaitytojui. Prarastojo atsiradimas dar negarantuoja, kad visi sutiks jį priimti. Todėl gailestingumas tekste reiškia ir pastangą susigrąžinti vieną, ir kvietimą kitiems iš naujo atpažinti ryšį su juo.

Priėmimas abipus namų slenksčio

Evangelijos pagal Luką 15 skyriaus fragmentas pradžioje iškelia bendravimo su nusidėjėliais problemą, o pabaigoje perkelia ją į šeimos namus. Trys palyginimai siejami praradimo ir atsiradimo motyvu, tačiau paskutinėje istorijoje sunku susigrąžinti ryšį ir su sugrįžusiu, ir su namuose likusiu sūnumi. Skirtingas brolių nutolimas atskleidžia priėmimo sudėtingumą. Ankstesnių istorijų aiškus džiaugsmas čia susiduria su prieštaravimu, kurį reikia išgirsti ir suprasti. Tekste svarbi ir pripažinta kaltė, ir gebėjimas kitame pamatyti daugiau negu jo nusižengimą ar savo paties nuoskaudą.

Jaunesniojo sūnaus istorija sugrįžimą parodo kaip pasikeitusį savo padėties suvokimą. Išvykimas į tolimą žemę iš pradžių žymi atsiskyrimą nuo tėvo ir laisvę naudotis turtu, tačiau iššvaistyti pinigai bei badas šią laisvę suardo. Gyvulius šeriantis jaunuolis pats negauna maisto. Tokiame pažeidžiamume prasideda vidinis pokalbis: prisimenami tėvo samdiniai, numatomi prisipažinimo žodžiai ir prašymas priimti. Jo grįžimas nėra vaizduojamas kaip nekaltumo įrodymas, nes jis pats pripažįsta nusidėjęs. Samdinio vietos prašymas rodo, kad tėvo namai jo vaizduotėje tebėra išlikimo galimybė, tačiau sūnaus vardas jau atrodo prarastas. Skaitytojas mato atstumą tarp to, ką grįžtantysis mano nusipelnęs, ir to, ką tėvas jam suteikia. Šis atstumas kuria palyginimo emocinį poveikį. Kaltės reikšmę išryškina ir Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antroji dalis. Žiauraus pono vėlės prašymus lydi anksčiau jo nuskriaustųjų balsai, primenantys bado ir šalčio patirtį. Buvusios galios nebepakanka išvengti savo poelgių pasekmių. Evangelijos istorijoje kaltės pripažinimas susitinka su tėvo atvirumu. Gyvenimo ir mirties vaizdiniai tėvo kalboje nusako atkurto santykio mastą: sugrįžęs sūnus fiziškai nebuvo miręs. Šitaip kasdienis sugrįžimas įgyja gilesnę dvasinio atsinaujinimo prasmę.

Vyresniojo sūnaus nutolimas kuriamas kitokiomis detalėmis. Jis grįžta iš darbo ir neįeina į namus, todėl išorinė namų riba sutampa su jo atsisakymu dalyvauti šeimos džiaugsme. Savo kalboje jis skaičiuoja tarnavimo metus, paklusnumą ir negautą atlygį, o jaunesnįjį įvardija kaip tėvo sūnų. Toks pasakymas padeda atsiriboti nuo brolystės. Tėvas kalbą grąžina prie ryšio: primena vyresniojo artumą sau ir pasako, kad sugrįžusysis yra jo brolis. Abu sūnus tėvas pasitinka išeidamas jų link, tačiau nė vieno vidinio sprendimo negali priimti už jį. Vyresniojo žodžiai skaitytojui prieinami tiesiogiai, todėl jis nepaverčiamas vien kliuviniu šventei. Galima išgirsti jo patirtą stoką ir kartu matyti, kaip nuoskauda siaurina santykį. Tėvo atsakymas išsaugo vyresniojo vietą namuose ir prašo pripažinti jaunesniojo vietą šalia jo. Žvilgsnio į kitą pasikeitimą padeda apmąstyti Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ pasakotojas: iš pradžių Juozapota jį išgąsdina, vėliau jos veide jis atpažįsta skaudžios gyvenimo istorijos ženklus. Panašaus atidesnio žvilgsnio reikia ir broliui, kurį užvaldė nuoskauda. Evangelijos atvira pabaiga neleidžia tvirtinti, kad jis šį žingsnį jau žengė; kvietimas priimti kitą tebėra neatsakytas.

Paskutinis palyginimas ankstesnių istorijų džiaugsmą papildo neišspręstu šeimos konfliktu. Jaunesniojo kelias į namus atskleidžia kaltę ir viltį būti priimtam, vyresniojo laikysena parodo, kad galima nutolti ir neišvykus. Tėvo veiksmai jungia atsigręžimą į abu, tačiau pabaiga palieka erdvės jų laisvei. Dėl to prarastojo priėmimas pasirodo kaip nuolat žmonių pasirinkimų reikalaujantis santykis. Skaitytojas kviečiamas svarstyti, kaip jo paties žvilgsnis galėtų šį santykį atkurti arba užverti.

Pateiktas visas 15 skyriaus fragmentas, apimantis tris palyginimus. Pirmas variantas nagrinėja paieškos ir džiaugsmo pasikartojimą, antras daugiau dėmesio skiria dviejų brolių nutolimui. Interpretacijoje galima rinktis tokį sutelktą aspektą, tačiau abu dėstymo argumentai turi grįžti prie pateikto teksto.

Raiškos ir prasmės ryšys. Ieškojimo veiksmai pagrindžia prarastojo vertę, o džiaugsmo kartojimas jungia atskiras istorijas. Paskutinio palyginimo dialogas sutrikdo paprastą laimingos pabaigos lūkestį. Gyvenimo ir mirties vaizdiniai tėvo žodžiuose nusako santykio atkūrimą, o ne pažodinį sūnaus prisikėlimą.

Kontekstų tikslumas. Savickio berniukas vagį atriša, bet novelės pabaiga nepatvirtina ilgalaikio jo pasikeitimo. Mickevičiaus žiauraus pono epizodas parodo atsakomybę už nuskriaustuosius; jo negalima perpasakoti kaip lengvo atleidimo istorijos. Šatrijos Raganos ir Biliūno kontekstai padeda nagrinėti rūpestį bei žvilgsnio kaitą, tačiau negali pakeisti Evangelijos fragmento analizės.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.