Užduotis. Interpretuok Gabijos Grušaitės romano „Grybo sapnas“ ištrauką nagrinėdamas poilsio troškimo ir neramios sąmonės santykį. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; konkrečias kalbos detales susiek su pasirinkta interpretacijos kryptimi.

Išgyventi. 

Svarbiausia išgyventi. 

Dabar rytas ir tuoj reiks keltis. Eiti. Dirbti. Daryti dalykus.

Dar viena diena, kurią reikia ištverti.

– Labas rytas. Dabar šešios keturiasdešimt penkios. Lauke septyniolika laipsnių.

– Užsičiaupk, Ana.

– Ar pažadinti už penkiolikos minučių?

– Eik velniop, – užsidedu pagalvę ant galvos.

– Negaliu. – Tyla. Jos balsas toks saldus, kad mane net pykina, bet kažkodėl niekad nepasikeičiu nustatymų. Gal jau pripratau. Virtualus asistentas yra gyvatė, kuri negeria mūsų siūlomo pieno. – Kada nori keltis?

Apsiverčiu ant nugaros ir pagaliau atsimerkiu. 

– Atitrauk užuolaidas.

Girdžiu kaip šlama audinio klostės važiuojančios bėgeliu, lyg mini traukinys į įsivaizduojamą geresnį rytojų. 

Tai, jog mano išgyvenimo instinktas stipresnis už visus kitus jausmus ar poreikius, kokius tik turiu, supratau būdama aštuonerių. Su mama žiūrėjome seną filmą apie skęstantį laivą ir porą įsimylėjėlių. Valgiau čipsus ir nuoširdžiai piktinausi pagrindine veikėja, kuri, užuot saugiai sėdėjusi sausoje jaukioje gelbėjimosi valtyje, veržėsi gilyn į vandens užlietas laivo gilumas vaduoti neseniai sutikto vyro, kuris vėliau vis tiek nuskendo. 

Su vaikiško proto aštrumu, kurį suaugę vėliau praranda, suvokiau, kad aš tai tikrai nebūčiau gelbėjusi jokio vyro. Esu žmogus, kuriam vienodai meilė, pareiga, moralė ar principai. Mano DNR įrašytas išgyvenimo kodas stipresnis už visa kita. Net už patį gyvenimą. 

Paklausiau mamos, kodėl filmo veikėja daro tokias nesąmones.

Ji susimąsčiusi žiūrėjo į ekraną, turbūt tyliai keikdama nevykusį filmo pasirinkimą. Prašiau parodyti ką nors iš tų laikų, kai buvo dar maža. Net nežinau, ar buvo mačiusi Titaniką, ar tiesiog aklai pirštu dūrė į pirmą pasitaikiusį filmą iš rekomendacijų sąrašo. Galbūt tai meilė, – atsakė neužtikrintai, ir iš jos balso skambesio pajutau, kad irgi būtų palikusi jį nuskęsti.

Kaip sustoti? Kaip išjungti išgyvenimo režimą? 

Vasara. 

Vasarnamis.

Prieš paleisdama paskutinio sapno likučius, prieš pažiūrėdama į dangų ir nuspręsdama, ar šiandien bus saulėta ar apsiniaukę, ištiesiu ranką į dešinę link naktinio staliuko ir griebiu ekraną. 

Hmm, o gal neskaityti?

Juk viskas, ką ten rasiu, bus virtinė problemų, kurias reiks spręsti – užstrigusi kokios nors svarbios detalės gamyba arba vėl karas Konge ir dėl jo kylanti žaliavų krizė, ar dar vienas pas kinus pabėgęs rinkodaros vadovas.

Atsidūstu.

Dabar atostogos. Turėčiau nedirbti. Visiškai atsijungti ir mėgautis ramybe, pušimis ir nesibaigiančiu sušiktu lietumi. Bet aš nemoku nedirbti ir nesuplanuoto laiko tarpai mane gąsdina labiau nei nuolatinis ekologinio mokesčio didėjimas – kažkas juk turi susimokėti už genetiškai modifikuotus vilkus.

Ką žmonės veikia per atostogas? 

Sėdi paplūdimy lyg rupūžės išpūstomis iš nuobodulio akimis žiūrėdami į Baltijos jūros lavoną. 

Nusipurtau šitą mintį ir peržiūriu laiškus.

Šiandien blogų naujienų nėra ir vien jau tai turėtų mane įkvėpti gražiai dienos pradžiai, bet skaudantis nugulėtas kaklas primena, kad visgi senstu, o už lango pilka tiršta dulksna.

Šaltos drėgnos lietingos vasaros.

– Ir kam man reikia šito vasarnamio, jei nemoku ilsėtis? – sudejuoju raitydamasi lovoje kaip išmanusis kirminas perdirbimo šiukšliadėžėse.

Reikia keltis. 

– Ana, užkaisk kavos.

– Mitybos specialistė nerekomenduoja tau gerti kavos.

– O viešpatie, Ana, kam įdomi tavo nuomonė? – atsirado čia moralės sergėtoja. Lengva šnekėti, kai pats neužuodi šviežio espresso, bent trumpam užpildančio vidinę tuštumą. VA yra toks tuščias, kad jam per kraštus liejasi niekam nereikalinga informacija. Visgi ilgainiui jie tampa visų mūsų artimiausiu draugu. Ką tai sako apie šiuolaikinę visuomenę? Įmerkiu veidą į pagalvę bandydama apsimesti, kad manęs čia nėra.

– Mano pareiga yra tau priminti sveiko gyvenimo principus. – Nesu tikra kaip VA gali įsižeisti, bet Ana, atrodo, dažnai ant manęs užsišika. 

Išlipu iš lovos ir pajutusi šaltą akmens grindų prisilietimą nemaloniai krūpteliu. Šiandien žūtbūt reikia kavos. Velniop Aną ir sveiką mitybą.

Nusileidžiu į pirmą aukštą ir pasidarau dvigubą espresso, nes ji vis tik įjungia aparatą. 

Man griežtai draudžiama gerti juodą kavą ant tuščio skrandžio, nes visai dienai sutrinka virškinimas ir dažnai seka liūdni viduriavimo epizodai. Bet nieko negaliu padaryti – tiesiog neįmanoma atsispirti rytiniam espresso šauksmui. Ir antram ar trečiam.

Kaip terapeutė pasakytų, man tiesiog patinka kankinti save. Visus trilijonus mano aš, kurie klykia spiegia, kai užpilu juos karčia tiršta lipnia kofeino doze. Sušikti grybai ir bakterijos, kodėl negalite padaryti manęs laimingos? 

Nors nesu tikra, ar noriu būti laiminga. Gal man užtenka tiesiog išgyventi? Ne gyventi, o gyvenimą ištverti.

Šaltinis: Gabija Grušaitė, „Grybo sapnas: romanas“. Leidykla LAPAS, 2023, dalies „2051 liepa“ pradžia, p. 11–14. Spausdintos knygos ISBN 978-609-8198-75-1, elektroninės – 978-609-8198-77-5.

Kontekstas. Pasakojimo dalis pavadinta „2051 liepa“; tai literatūrinė ateities situacija. VA – virtualus asistentas, pasakotojos vadinamas Ana. Išlaikyta šnekamoji ir vietomis nenorminė originalo kalba bei sąmoningai pasirinkta skyryba. Pasakotojos mintys apie sveikatą, kūną ar technologijas priklauso romano pasauliui.

Poilsio troškimas ir nerami sąmonė

Poilsio vieta literatūroje gali atverti prieštarą tarp žmogų supančios aplinkos ir jo sąmonės judėjimo. Gabijos Grušaitės romano ištraukoje vasarnamis, vasara ir atostogos žada sustojimą, tačiau pasakotojos mintys toliau skaičiuoja darbus bei galimas problemas. Pirmuoju asmeniu perteikiamas rytas leidžia girdėti šį neatitikimą iš vidaus. Trumpi sakiniai, pasikartojančios savikomandos ir klausimai atskleidžia, kad poilsio troškimas čia susiduria su įpročiu gyvenimą suvokti kaip nuolatinę pastangą išgyventi.

Vidinę įtampą pirmiausia sukuria pats sakinių ritmas. Atskiroje pastraipoje palikta bendratis „Išgyventi“ iš karto nustato pagrindinę kryptį, o kitas sakinys ją pakartoja ir pabrėžia svarbumą. Toliau vienas po kito eina „Eiti. Dirbti. Daryti dalykus.“ Tai dar nėra išsamus dienos planas: šios bendratys veikiau skamba kaip sau duodamos komandos. Jos stumia pirmyn net tada, kai konkreti veikla neįvardyta. Klausimai, kaip sustoti ir išjungti išgyvenimo režimą, šiai laikysenai suteikia kitą perspektyvą. Iki tol tvirtai skelbta savybė pasirodo kaip sunkiai pertraukiamas veikimo būdas, kurį pasakotoja pati jau mėgina suprasti. Šį judėjimą trumpam sustabdo atskiri žodžiai „Vasara“ ir „Vasarnamis“, tačiau po jų ranka tiesiasi prie ekrano. Svarbi seka: ekranas paimamas dar prieš žvilgsnį į dangų ir mintį apie dienos orą. Išorinio pasaulio įspūdį aplenkia laukiamų rūpesčių sąrašas. Aplinkos ir vidaus neatitikimą kitaip atskleidžia Maironio „Užmigo žemė“. Ten rimstanti žemė, budinčios žvaigždės ir nerami širdis sukuria skirtingus būsenų ritmus; net ateinanti aušra širdžiai atilsio nežada. Grušaitės tekste tokį santykį formuoja atostogų aplinka ir savikomandos. Palyginimas padeda matyti, kad vasarnamio turėjimas savaime nekeičia vidinio laiko. Ramybė ir pušys jos sakinyje atsiduria greta keiksmažodžiu palydėto lietaus. Pats aplinkos vardijimas taip neleidžia įsitvirtinti vien malonaus atokvėpio vaizdui. Todėl trumpų sakinių energija išlaiko veikimo skubą net ten, kur išorinių darbų galima būtų atsisakyti.

Poilsio prieštarą dar aiškiau išsako pasakotojos modalumas: ji mano turinti nedirbti, bet tuoj pat pripažįsta nemokanti to daryti. Klausimas, ką žmonės veikia per atostogas, neperauga į ramų domėjimąsi. Mintyse pasirodantys poilsiautojai nuvertinami rupūžių palyginimu, o tada vis tiek peržiūrimi laiškai. Šis vaizdas apibūdina jos pačios santykį su neveiklumu. Net blogų naujienų nebuvimas nepaverčia ryto maloniu: sąmonė užsikabina už kaklo skausmo, senėjimo ir dulksnos. Tokį veikimo gausos bei nepatirtos aplinkos skirtumą galima gretinti su Martinaičio „Kukutis nori pamatyti tėvynę“. Kukutis dirba jos laukus ir taiso stogus, tačiau dar tik trokšta sekmadienio, kai galėtų galvoti ir pamatyti tėvynę. Darbas eilėraštyje neatmetamas visas; išryškėja gyvenimas, nepaliekantis laiko savo patirčiai suprasti. Grušaitės pasakotoja taip pat turi poilsiui skirtą vietą, tačiau negali joje įsikurti mintimis. Skirtumą išlaiko humoras ir kandus jos žodynas: nerimas atskleidžiamas per savęs bei aplinkinių vertinimą. Pabaigoje vėl grįžta išgyvenimo klausimas. Jis nepatvirtina, kad veikėja jau pasirinko kitokį gyvenimą, bet leidžia išgirsti abejonę iki tol tvirtai skelbtai jos laikysenai.

Taigi poilsio troškimą ištraukoje atveria jo neatitinkantis sąmonės ritmas. Atostogų aplinka suteikia galimybę sustoti, o bendratys, rūpesčių sąrašas ir vertinantys palyginimai vėl sugrąžina veikimo būtinybę. Pasakotoja girdi savo prieštarą, bet jos dar neišsprendžia. Paskutinis klausimas išsaugo šį atvirumą: išgyvenimas, kuriuo pradėtas rytas, tampa pačios sąmonės svarstomu gyvenimo matu. Poilsis čia pirmiausia pasirodo kaip sunkumas pakeisti savo santykį su laiku.

Poilsio troškimas ir nerami sąmonė

Nerami sąmonė gali mėginti apsisaugoti tvirtu pasakojimu apie save. Grušaitės ištraukos veikėja skelbia besivadovaujanti išgyvenimo instinktu, tačiau jos kalboje nuolat pasirodo abejonė, pažeidžiamumas ir saviironija. Ypač ryškus pokalbis su virtualiu asistentu: nurodymus duodantis žmogus kartu pyksta ant jam primenamos tvarkos. Pasakotojos balso pakopos leidžia nagrinėti poilsio sunkumą kaip prieštaringą santykį su savo pačios susikurtu tvirtumo ir veiksmingumo paveikslu.

Pirmiausia įtampa atsiskleidžia tarp savikomandų ir atsako į kito balso siūlomą tvarką. Veikėja kartoja, kad reikia keltis, tačiau Anos žadinimą priima pykčiu ir užsidengia galvą pagalve. Asistento trumpas atsakymas „Negaliu“ skamba pažodžiui, kai jam liepiama eiti velniop, todėl žmogiškas susierzinimas susiduria su komišku kalbos tiesmukumu. Vėliau pasakotoja pati paprašo atitraukti užuolaidas ir užkaisti kavos. Taigi jos santykis su technologija kinta tame pačiame ryte: ji naudojasi pagalba, kartu atmeta priminimą apie mitybą. Svarbi ir pastaba, kad saldaus balso nustatymų niekada nepakeičia. Sprendimo galimybė lieka, nors kalboje kaltinamas pats balsas. Užuolaidų šlamesio palyginimas su mini traukiniu veiksmą nukreipia į įsivaizduojamą geresnį rytojų. Prietaisas juda sklandžiai, o pasakotojos būsena dėl to savaime nepasikeičia. Išorinio vaidmens ir vidinės kalbos įtampą galima palyginti su Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizodu. Vardą kartojančią žodžių seką užbaigia darbuotojo numeris, o Garšvos mintys išlaiko atmintį, asociacijas ir ironiškus šūkius. Garšvą riboja tarnybos tvarka, o Grušaitės pasakotoja pati duoda nurodymus savo pagalbininkei. Vis dėlto abu tekstai leidžia girdėti, kaip vidinė kalba priešinasi sklandžiam žmogaus sutapatinimui su funkcija. Anos informacijos gausa dar neatsako, kodėl pasakotoja negali ilsėtis; jos klausimai atveria tai, ko dienos organizavimas neaprėpia.

Saviironija ardo ir pradžioje pateiktą tvirtą savęs apibrėžimą. Vaikystės filmo prisiminime pasakotoja užtikrintai nusprendžia, kad vyro nebūtų gelbėjusi. Motinos mintis ji nusako spėdama, o iš balso vis dėlto daro tvirtą išvadą apie panašų pasirinkimą. Šis judėjimas tarp spėjimo ir tikrumo parodo pačios pasakotojos kuriamą savivaizdį. Motinos „Galbūt tai meilė“ palieka priežastį atvirą, tačiau dukters pasakojimas skuba ją sutraukti į savo išgyvenimo taisyklę. Vėliau kūnas į tą paveikslą neįtelpa: primenamas nugulėtas kaklas, šaltos grindys ir nemalonios kavos pasekmės. Save išmaniuoju kirminu vadinantis palyginimas sujungia technologinį pranašumą su mažu, besiraitančiu kūnu. Tvirtos išorės ir pažeidžiamumo santykį savaip plėtoja Simono Bernoto „Princas ant balto žirgo“. Glotnūs šarvai, treniruočių programos ir tvarkinga išvaizda ten dera su prie širdies esančiomis žaizdomis; ryžtas išlieka, nors išorinis pasirengimas neapsaugo nuo suklupimo. Grušaitės pasakotojos atveju panašią spragą atveria jos pačios kandumas ir kūno pojūčiai. Išgyventi gebantis žmogus dar nepasako, ko norėtų iš gyvenimo. Baigiamasis neužtikrintumas dėl laimės praplečia šią spragą: iš ankstesnės savybės nebeišvedamas aiškus atsakymas apie dabartinį norą. Ironija todėl išsaugo ir juokingą tvirtumo pozą, ir tikrą jos nepakankamumą.

Vadinasi, neramią sąmonę ištraukoje kuria keli vienas kitą tikslinantys balsai. Savikomandos žada tvirtumą, pokalbis su Ana išryškina priklausymą nuo pagalbos ir pasipriešinimą jai, o kūniški palyginimai suardo sklandų veiksmingumo paveikslą. Saviironija leidžia pasakotojai pamatyti šias prieštaras, nors poilsio ji dar nepasiekia. Pabaigos abejonė palieka atvirą galimybę toliau klausti apie savo norus, neapsiribojant vien gebėjimu ištverti dieną.

Pirmas variantas seka atostogų aplinkos ir veikimo ritmo neatitikimą; Maironis bei Martinaitis paaiškina, kaip išorinė galimybė dar nevirsta atilsiu ar įsisąmoninta patirtimi. Antras variantas tiria saviironiją ir balso pakopas; Škėma bei Bernotas padeda grįžti prie pasakotojos nurodymų, kūno vaizdų ir tvirtumo savivaizdžio. Abiejose kiekvieno varianto dėstymo pastraipose analizės centras lieka Grušaitės ištrauka.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.