Užduotis. Pateik Henriko Radausko eilėraščio „Mūza“ interpretaciją aspektu „Kasdienybės virsmas ir kūrybos galia“. Aiškink veiksmų seką, pavidalų bei savybių virsmus, garsą ir žmogaus vietą pabaigoje. Galima kita tekstu pagrįsta interpretacijos kryptis. Šių pratybų variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Žaibai ir vėjai: eilėraščiai“. Chicago: V. Saulius, 1965 („Tekstai.lt“ perspaudo bibliografinis kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. Jambas – metrinė pėda, kurioje nekirčiuotą skiemenį keičia kirčiuotas. Stilius šiame kontekste – smailus rašymo įrankis. Paveikslo figūra, suknelė ir akmuo dalyvauja poetiniuose virsmuose; jie nėra tikro nutikimo liudijimas.

Kasdienybės virsmas ir kūrybos galia

Paveiksle esanti figūra paprastai lieka priklausoma nuo žvilgsnio, kuriuo ją stebime. Henriko Radausko eilėraštyje „Mūza“ ši tvarka netrukus pasikeičia. Siuvėja palieka siuvinį, išeina į gatvę ir pasiekia kambarį, kuriame pati ima valdyti įvykius. Pažįstami daiktai išlaiko atpažįstamus pavidalus, tačiau jų veiksmai griauna įprastą priežastingumą. Kūryba čia atsiveria kaip vaizdo savarankiškėjimas, sukeliantis ir nuostabą, ir baimę.

Pirmoje eilutėje susiejamos trys figūros tapatybės: siuvėja, mūza ir Denis paveikslo veikėja. Rankų darbas, kūrybinė jėga bei tapybos atvaizdas dar telpa viename pavidale. Toliau trumpi veiksmažodžiai nuosekliai išjudina šį pavidalą: moteris deda siuvinį, pakyla, nueina. Fantastinis perėjimas pateikiamas ramia pasakojimo intonacija, tarsi jam nereikėtų atskiro paaiškinimo. Tuščios gatvės geltonis dar atpažįstamas kaip spalva, bet palyginimas su veidu suteikia aplinkai kūniškumo. Paskui laiptais jau lipa ne įvardyta moteris, o „Marga suknelė“. Drabužis perima visos figūros veiksmą, todėl kasdienybės detalė pradeda reikšti daugiau nei savo paskirtį. Tokį daikto ir vaizduotės ryšį kitaip atskleidžia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvos vaikystės užrašai. Laukdamas tėvų berniukas dėlioja nubyrėjusį tinką ir kuria Pelenės pilį. Toje vaizduotės erdvėje atsiranda sargybiniai, rožė ir trokštamas kitas pasaulis. Tačiau žaidimą pertraukia vėl išryškėjantis kambarys: stalo kojos, sofos pjuvenos, patys tinko gabalai. Fantazija nepanaikina laukimo. Radausko eilėraštyje tokio sugrąžinimo prie pradinių daiktų nėra: iš paveikslo išėjusi figūra toliau žengia ir keičia aplinką. Šis skirtumas leidžia matyti savarankišką poetinio vyksmo logiką. Siuvėjos judėjimą pratęsia po kojomis skanduojantis medžio balsas; vaizdas ima kurti ir savo ritmą, o ne vien būti apžiūrimas.

Antrame posme savarankiška atvaizdo galia pasidaro grėsminga. Figūra pereina sunkias duris it vėjas, bet kambaryje išauga tartum statula. Lengvas prasiskverbimas ir akmens sunkumas priklauso tam pačiam veikėjui. Vaikų išgąstį sukelia aklas akmeninis veidas. Jie blaškosi, paskui yra išmetami pro langą; tik po šio staigaus veiksmo pasirodo sparnai ir nusileidimas į aikštę. Angelų palyginimas nepanaikina prieš tai patirtos baimės. Panašiai neraminančią atvaizdo savarankybę galima svarstyti skaitant Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“ pabaigą. Dorianui paveikslas tapęs sąžine, kurios liudijimo jis nebenori matyti. Jis smeigia į portretą, tikėdamasis atsikratyti praeities, tačiau vėliau tarnai randa jauną atvaizdą ir pasenusį negyvą jo šeimininką. Ketinimas valdyti kūrinį atsigręžia prieš patį žmogų. „Mūzoje“ tokio kaltės siužeto nėra, bet ir čia žmogus neišsaugo savaiminės pirmenybės. Pelargonija ima giedoti, kanarėlė žydi, o akmuo paduoda vyrui rašymo įrankį ir diktuoja. Pradinė siuvėja galiausiai tampa kalbos šaltiniu. Vyrui tenka priimti diktuojamus žodžius. Kūrinio pasaulyje daiktai todėl yra veiksmingi, o žmogaus padėtis jų atžvilgiu lieka nejauki: kūryba pasirodo kaip galia, kurios negalima sutalpinti į patogią puošmenos vietą.

Radauskas kasdienybę pakeičia nuoseklia veiksmo grandine: atvaizdas pajuda, daiktai įgauna kitų būtybių savybių, o akmuo ima kalbėti žmogui. Ramus pasakojimas leidžia šiems neįmanomiems veiksmams sudaryti vientisą pasaulį. Vis dėlto vaikų išgąstis ir akmeninio veido šaltumas išlaiko įtampą. Kūrybos galia čia patraukli savo netikėtumu, tačiau nepažada žmogui nei visiškos valdžios, nei vien malonios patirties.

Kasdienybės virsmas ir kūrybos galia

Henriko Radausko „Mūza“ prasideda rankdarbiu, o baigiasi diktavimu. Tarp šių dviejų darbų persitvarko žmogaus ir kūrybos santykis. Siuvinį palikusi figūra pati nustato judėjimo, garso ir daiktų virsmo eigą; vyras pasirodo tik pabaigoje, gavęs rašymo priemones. Tokią sandarą galima skaityti kaip kūrybos jėgos ir jos kuriamos tvarkos vaizdą, kuriame žmogaus norai nebūtinai tampa svarbiausi.

Pirmame posme kūryba pirmiausia išgirstama. Suknelei kylant laiptais, po kojomis atsiranda „ąžuolinis balsas“. Medžiagos apibūdinimas leidžia prisiminti laiptų garsą, bet balsui suteikiamas jau kalbos veiksmas: jis skanduoja jambais. Eilėraštis nurodo metrinį ritmą dar iki to momento, kai vyrui įteikiamos rašymo priemonės. Kūrybinė kalba tarsi užsimezga pačioje aplinkoje. Pabaigoje šis santykis dar aiškesnis: akmuo duoda vyrui stilių bei lentelę ir ima diktuoti. Įrankio gavėjas nėra vaizduojamas kaip vienas viską sumanęs pasaulio šeimininkas. Tokios pretenzijos ribą atskleidžia ir Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ Nakties scena. Faustas nusivylęs mokslu siekia pažinti pasaulį jungiančias jėgas, atsiverčia ženklų knygą ir išsikviečia Žemės dvasią. Tačiau pasirodžiusi jėga jį išgąsdina. Fausto mėginimą teigti savo lygybę dvasia atmeta; jos kalboje gyvybė bei veikimas audžiami tartum drabužis. Čia siekiama pasaulio pažinimo, ne užsakoma meninė kūryba, bet galios santykis padeda suprasti Radausko pabaigą. Susitikimas su trokštama jėga nesuteikia žmogui teisės jai vadovauti. „Mūzos“ akmuo dar ir neskuba. Šis paskutinis veiksmo apibūdinimas kontrastuoja su vaikų blaškymusi: kūrybinė jėga išlaiko savą tempą, kai žmogui įprasta kambario tvarka jau suardyta. Vyrą pristato diktuojančios figūros veiksmas: žmogui įteikiamas įrankis, o kalbą ir jos tempą nustato kitas.

Tokia jėga eilėraštyje pasirodo per kruopščiai kuriamą reginį. Mūza vienu metu primena siuvėją, vėją ir statulą; skaitytojas vis turi tikslinti, ką regi. Palyginimas dar leidžia atskirti du pavidalus, bet vėliau gėlė ir paukštis jau tiesiog apsikeičia savybėmis. Pelargonija gieda, o kanarėlė pražysta. Lygiagrečios frazės suteikia neįmanomam vyksmui tvarką: viena permaina atsakoma kita. Tarp jų išlieka ir nerimas, nes vaikai prieš sparnuotą nusileidimą išsigąsta bei yra išmetami. Reginio dėsniai priklauso savitam meniniam pasauliui, kuriame palyginimas gali pereiti į tiesiogiai pasakojamą permainą. Apie skirtį tarp kūrinio ir tiesioginio gyvenimo kalba Jonas Aistis „Prologe“. Iš pradžių išsakomas susižavėjimas kraštovaizdžiu ir noras, kad skaitytojas bent dalį jo įžiūrėtų knygoje. Paskui tiesioginis kreipimasis stabdo naivų tikro žmogaus ieškojimą, o rankų grąžymas sugretinamas su scena. Tai nepaverčia jausmo melu: paaiškėja, kad jo pavidalas sukuriamas. Radauskas šio skirtumo neaiškina kreipdamasis į skaitytoją. Jį parodo patys virsmai ir pasakojimo sandara. Meninė figūra atlieka daugiau, negu galėtų tikras jos atitikmuo, o neįmanomas veiksmas išlaiko apgalvotą seką. Taip pradžios siuvinys, skanduojami žodžiai ir pabaigoje įteikiamas rašymo įrankis sujungiami į kūrybos procesą, kuris turi savą tvarką ir nėra vien atsitiktinių keistenybių rinkinys.

„Mūzoje“ žmogaus pirmenybę apriboja iš aplinkos kylantis balsas ir diktuojantis akmuo. Vis dėlto ši galia pasirodo ne padrikai: garsai, palyginimai ir lygiagretūs virsmai kuria atpažįstamą kūrinio sandarą. Skaitytojui tenka priimti ir jos netikėtumą, ir nejaukumą. Kūryba pakeičia įprastas daiktų vietas, kartu parodydama, kad jos pasaulio negalima paaiškinti vien žmogaus kasdieniais ketinimais.

Pirmas variantas seka atvaizdo judėjimą ir neraminančią jo galią, antras – kalbos kilmę bei sukurtą reginio tvarką. Abu dėstymai kiekviename variante pirmiausia aiškina „Mūzą“. Škėmos prisiminimo žaidimas nutrūksta, Vaildo portretas priklauso atskiram kaltės siužetui. Gėtės dvasia gretinama galios santykiu, Aisčio scena – kūrinio ir tiesioginio gyvenimo skirtimi.

Remiamasi: 2026 m. VBE II kriterijai ir vertinimo gairės.

Turinio sričių suma – 16 pirminių taškų; taikant koeficientą 2,625 gaunama iki 42. Kalbos sritys – stilius, taisyklingumas, rašyba ir skyryba – vertinamos po 7 taškus, iš viso iki 28. Visas maksimumas – 70. A kursui nacionalinis minimumas yra 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, ne suteiktas pavyzdžio įvertinimas.

Keturios pastraipos, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atrama. Nacionaliniai kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato; B kursui devynių A kurso autorių reikalavimas netaikomas. Pasirenkami originalūs B kurso klausimai pradžioje suskleisti.

Pažymėk kiekvieno veiksmo atlikėją ir jo poveikį kitam pavidalui. Po palyginimo surask sakinį, kuriuo grįžti prie „Mūzos“ detalės; patikrink, ar jis papildo, o ne pakartoja ankstesnę mintį.