Užduotis. Pateikite George’o Orwello romano „1984-ieji“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – kalbos žavesys ir minties nelaisvė. Galite rinktis kitą tekstu pagrįstą aspektą. Abi dėstymo pastraipos turi nagrinėti pateiktą ištrauką; kontekstai padeda paaiškinti jos detalių reikšmę.

— Kaip einasi žodynas? — paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.

— Lėtai,— atsakė Saimas. — Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.

Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito. Nustūmė į šalį dubenėlį, vienon gležnon rankon pasiėmė duonos gabalą, kiton sūrį ir palinko ant stalo, kad nereikėtų šaukti.

— Vienuoliktas leidimas bus galutinis,— paaiškino jis. — Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą — tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės ją išmokti. Tu tikriausiai manai, kad pagrindinis mūsų darbas — tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos — dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustome kalbą. Vienuoliktasis leidimas neturės nė vieno žodžio, kuris pasentų iki 2050 metų.

Jis godžiai atsikando duonos ir nurijo keletą kąsnių, paskui su savotiška pedanto aistra kalbėjo toliau. Jo prakaulus tamsus veidas pagyvėjo, akys neteko pašaipios išraiškos ir pasidarė beveik svajingos.

— Žodžių naikinimas — nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau — jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau — „dupliusgeras“. Žinoma, mes jau ir dabar vartojame šias formas, bet galutinėje naujakalbės versijoje daugiau nieko nebebus. Galų gale visos gerumo ar blogumo reikšmės bus nusakomos tik šešiais žodžiais; faktiškai vienu žodžiu. Argi tu neįžvelgi čia grožio, Vinstonai? Žinoma, ta mintis pirmiausiai atėjo D. B., — pridūrė jis pagalvojęs.

Paminėjus Didįjį Brolį, Vinstono veide šmėstelėjo prėskas pritarimas. Bet Saimas iškart pastebėjo entuziazmo stygių.

— Tu nemoki įvertinti naujakalbės, Vinstonai,— tarė jis kone liūdnai. — Net rašydamas ja, tu galvoji senkalbe. Esu skaitęs kai kuriuos tavo rašinius „Taimse“. Jie gana geri, bet vis dėlto vertimai. Širdyje tu linkęs laikytis senkalbės su visu jos miglotumu ir nenaudingais prasmės atspalviais. Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė — tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?

Vinstonas, be abejo, to nežinojo. Nesiryždamas kalbėti, jis pritariamai nusišypsojo; bent manė šypsosis. Saimas vėl atsikando pilkšvos duonos, greitai sukramtė ir kalbėjo toliau:

— Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas — susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos. Ir vienuoliktame leidime mes jau esame netoli nuo to. Bet šis procesas tęsis dar ilgai po to, kai mudu būsim mirę. Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. Žinoma, net ir dabar nebėra priežasčių arba pateisinimo minčių nusikaltimui. Tai paprasčiausiai vidinės drausmės, realybės valdymo klausimas. Bet ateis laikas, kai net ir to visiškai nebereikės. Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula. Naujakalbė yra angsocas, o angsocas yra naujakalbė,— pareiškė jis su kažkokiu paslaptingu pasitenkinimu. — Ar tu kada nors pagalvojai, Vinstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vieno gyvo žmogaus, kuris suprastų tokį pokalbį kaip mūsų dabar?

—Išskyrus... — neryžtingai pradėjo Vinstonas ir nutilo. Jis buvo besakąs „Išskyrus prolius“, bet susilaikė, nes nesijautė tikras, ar jo pastaba nebus kiek neįprasta. Bet Saimas vis dėlto atspėjo, ką Vinstonas norėjo sakyti.

— Proliai — tai ne žmonės,— abejingai tarė jis. — 2050 metais, o gal ir anksčiau, visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Coseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose; šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė — tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? Visas mąstymo klimatas bus kitoks. Tiesą sakant, tokio mąstymo, kaip mes dabar suprantam, nebeliks visai. Lojalumas — tai ne mąstymas, tai — nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas — nesąmoningas.

Kada nors greit, pagalvojo Vinstonas, Saimas bus išgarintas. Jis per daug protingas. Jis per gerai viską supranta ir per aiškiai kalba. Partija tokių žmonių nemėgsta. Vieną dieną jis dings. Tai parašyta jo veide.

Šaltinis: George Orwell, „1984-ieji“, lietuviškas vertimas, siejamas su Virgilijaus Čepliejaus vertimu pagal leidėjo ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenis. Pateikta EPUB kopija: I dalis, 5 skyrius; spausdintas leidimas, leidykla, metai ir puslapiai kopijoje nenustatyti.

Apie ištrauką. Distopiniame romane Vinstonas Smitas su naujakalbės specialistu Saimu kalbasi valgykloje. Saimas aiškina, kam kuriamas naujas žodynas, o Vinstonas ne viską išdrįsta pasakyti.

Žodžiai. Naujakalbė – romane kuriama kalba; senkalbė – įprasta anglų kalba. Angsocas – romano valdančiosios partijos ideologijos pavadinimas. Proliai – romane taip vadinami partijai nepriklausantys darbo žmonės. D. B. – Didysis Brolis.

Kopijos rašyba. Išlaikytos pateiktos skaitmeninės kopijos formos „bent manė šypsosis“ ir „Coseris“. Sutvarkytos tik kabutės ir maketavimo tarpai.

Kalbos žavesys ir minties nelaisvė

Kalba gali žavėti net tuomet, kai ja ruošiama žmogaus nelaisvė. Džordžo Orvelo romano „1984-ieji“ ištraukoje naujakalbės specialistas Saimas su pasimėgavimu pasakoja apie naikinamus žodžius. Jo pašnekovas Vinstonas tokio džiaugsmo neparodo, o kai ką nutyli. Valgyklos pokalbis atveria skirtumą tarp patrauklaus kalbos tvarkymo vaizdo ir šio darbo paskirties. Saimo susižavėjimas, pateikiami pavyzdžiai bei Vinstono reakcijos leidžia suprasti, kaip mąstymo ribojimas paverčiamas trokštama pažanga.

Pirmiausia naujakalbės sumanymą patrauklų daro paties specialisto elgesys. Paminėjus žodyną, Saimas prašvinta, palinksta prie pašnekovo, jo akys pasidaro beveik svajingos. Šios detalės sukuria atsidavusio savo darbui žmogaus įspūdį. Duonos ir sūrio kąsniai taip pat palieka pokalbį kasdienėje aplinkoje: žodžių naikinimas aptariamas valgant pietus. Todėl jo pavadinimas gražiu dalyku skamba ypač nejaukiai. Saimui svarbi tvarkinga sistema, o kitų mąstymo galimybių praradimą jis vertina kaip jos laimėjimą. Pasakymas apie prolius, esą jie ne žmonės, parodo, kaip lengvai kategorija užstoja patį žmogų. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas ima kitaip žiūrėti į surištą nusikaltėlį, kai pamato jo panašumą į nukryžiuotą Kristų. Žodis „piktadarys“ nebesutalpina regimo kentėjimo. Vaiko požiūris keičiasi, nors pradžioje jis pats erzina belaisvį. Saimo kalboje priešingai: patogi kategorija panaikina būtinybę atidžiau pažvelgti. Šį skirtumą sustiprina jo entuziastingas tonas. Abejingas prolių atmetimas neprieštarauja jo jaučiamam susižavėjimui, nes gražiu jis laiko sistemos uždarumą. Retoriniai klausimai apie žodžių reikalingumą taip pat veda prie jo jau turimo atsakymo. Saimas siekia ne vien perduoti informaciją: iš Vinstono jis laukia tokio pat susižavėjimo. Taigi pašnekovo gyvumas savaime neliudija atvirumo kitų patirčiai. Pasakojimas leidžia greta išlikti profesiniam užsidegimui ir jo grėsmingai paskirčiai.

Antra, tariamą kalbos tobulumą atskleidžia ne jos praturtinimas, o likusių pasirinkimų skurdas. Saimas aiškina, kad žodį „blogas“ pakeis „negeras“, o kitus vertinimo atspalvius atstos kelios vienos šaknies formos. Tai pateikiama kaip tikslumas, tačiau vėliau įvardijama tikroji kryptis: susiaurinti minties rėmus. Vadinasi, vertinimo galimybės matuojamos tuo, kiek jos palankios partijai. Būsimasis laikas parodo, kad visiškas projektas dar neįgyvendintas; jo pabaiga nukeliama į laiką po abiejų pašnekovų mirties. Tiksliai įvardyti 2050 metai suteikia pažadui apibrėžtumo, nors pokalbyje tebėra skelbiama ateities vizija. Kalbėtojas ją pristato kaip pageidaujamą istorijos kryptį. Ypač iškalbingas laisvės sąvokos panaikinimas: tada nebereikėtų net dabartinio šūkio apie laisvę ir vergiją. Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ pradžioje vertimas į lietuvių kalbą siejamas su viltimi suteikti skaitytojams progą svarstyti didesnius dalykus. Daukša numato galimą skaitymo naudą, o Saimas džiaugiasi būsimo svarstymo neįmanomybe. Šis gretinimas išryškina skirtingą darbo su kalba tikslą. Orvelo ištraukoje naikinamos ne vien patogiai pakeičiamos formos: iš anksto sprendžiama, ko žmogus negalės paklausti. Pasakojimas kartu išsaugo Vinstono neištartą mintį apie prolius. Kol kas ji dar įmanoma, nors pokalbyje jau sunku jai pasirodyti. Taip būsimoji minties nelaisvė turi apčiuopiamą dabarties ženklą.

Taigi naujakalbės žavesį kuria užsidegęs kalbėtojas, kasdieniška pokalbio aplinka ir žadamas tobulumas. Tačiau jo pavyzdžiai vis aiškiau atveria siekį mažinti galimas mintis. Saimas numato galutinę tvarką, o Vinstono nutylėjimas parodo jau juntamą jos spaudimą. Kalbos grožis čia tampa pavojingas tada, kai uždara sistema vertinama labiau už žmogaus galimybę suvokti ir įvardyti skirtingą patirtį.

Kalbos žavesys ir minties nelaisvė

Pokalbyje pasakomi žodžiai ne visada atskleidžia, ką žmogus iš tikrųjų galvoja. Džordžo Orvelo romano „1984-ieji“ ištraukoje šią skirtį padeda matyti Vinstono vidinės reakcijos. Saimas aiškina naujakalbės principus, o pašnekovas pritaria santūriai ir vieną pastabą sulaiko. Pasakotojas atveria tai, ko Saimas negirdi. Išorinio pritarimo ir neištartos minties santykis leidžia kalbos tvarkymą perskaityti kaip galios veikimą, kuris pasiekia net paprastą kasdienį pašnekesį.

Vinstono atsargumą išryškina maži, beveik nepastebimi pokalbio sutrikimai. Paminėjus Didįjį Brolį, jo veide pasirodo „prėskas pritarimas“, bet Saimas įžvelgia entuziazmo trūkumą. Vadinasi, neužtenka neprieštarauti: reikėtų parodyti tinkamą jausmą. Vėliau Vinstonas nesiryžta kalbėti ir mėgina pritariamai nusišypsoti. Pasakotojas šį gestą priartina prie vidinės įtampos, užuot pateikęs jį kaip bendros nuomonės ženklą. Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ seminaristas Liudas Vasaris irgi neišsako viso to, ką patiria kalbėdamasis su tėvais. Jį žeidžia pagarbus „jūs, kunigėli“, tačiau paprašyti ankstesnio artimo kreipinio jis nesiryžta. Tėvų meilės ir politinio spaudimo aplinkybės skiriasi, bet abiejuose tekstuose išorinė kalbos forma uždengia kitokią asmens savijautą. Orvelo veikėjas jau sulaiko net trumpą išimtį. Pradėjęs sakyti „Išskyrus...“, jis nutyla pats, nepasitikėdamas savo pastabos priimtinumu. Saimas tik atspėja, ką jis ketino pridėti. Šitaip grėsmė kuriama be tiesioginio draudimo, ištarto tuo konkrečiu momentu. Vinstonas iš anksto tikrina savo žodžius pagal numanomą svetimą vertinimą. Jo mintis dar nesutampa su reikalaujamu pritarimu, tačiau pokalbiui atitenka tik menka jos dalis. Skaitytojui suteikta prieiga prie vidinės reakcijos neleidžia palaikyti šypsenos tikru pritarimu. Ta pati išraiška pašnekovui ir skaitytojui gali turėti skirtingą reikšmę.

Toliau Saimas paaiškina, kad lojalumas turėtų panaikinti patį poreikį mąstyti. Jo samprotavime būsimas vienareikšmiškumas reiškia būseną, kurioje nebeliktų kitokios išvados galimybės. Net ankstesni kūriniai turėtų išlikti tik perdirbti į savo priešingybes. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Po rudens medžiu“ kuria visai kitokį reikšmių judėjimą: sapnuojama tyla virsta liepsna, liepsna – žuvimi, o naktis prabyla debesio balsu. Tokie vaizdai leidžia vieną reiškinį susieti su keliais kitais ir reikalauja skaitytojo vaizduotės. Tai padeda pajusti, ką užvertų Saimo geidžiama vienintelė leistina reikšmė. Palyginimas su sirena nepanaikina lyros, o pasitelkia jų skirtingumą naujam įspūdžiui sukurti. Skaitymas reikalauja susieti vaizdus, užuot vien atpažinus iš anksto patvirtintą apibrėžimą. Orvelo pokalbyje pavojų įžvelgia pats Vinstonas, tačiau jo mintis krypsta netikėta linkme: pernelyg aiškiai suprantantis Saimas, jo manymu, taip pat galėtų tapti partijos auka. Specialistas nori panaikinti kitų mąstymo galimybes, o jo paties supratimas Vinstonui atrodo grėsmingas jo saugumui. Ši prognozė nepatvirtina būsimo likimo, bet parodo, kokį nepasitikėjimą kuria vaizduojama santvarka. Pasakotojas palieka skirtį tarp garsiai išsakomo tikrumo ir tyliai numanomos grėsmės. Kalbos tvarka pasirodo galinti spausti net jai ištikimai tarnaujantį žmogų.

Ištraukoje minties nelaisvė juntama dar prieš Saimo numatomą galutinį naujakalbės įsigalėjimą. Pritarimo išraiška, nebaigta pastaba ir vidinė prognozė atskleidžia, kiek daug lieka už pokalbio ribų. Saimo žadamas aiškumas užvertų skirtingų prasmių galimybę, tačiau pasakotojas kaip tik leidžia skaitytojui ją matyti. Todėl kasdienis pašnekesys tampa vieta, kur atsiveria ir mąstymo spaudimas, ir dar neišnykęs vidinis nesutikimas.

Saimas kalbos naikinimą vadina profesiniu laimėjimu. Vinstono reakcijos leidžia šį vertinimą tikrinti, o pasakotojas išlaiko skirtumą tarp būsimo sumanymo ir dabarties pokalbio.

Pirmame variante nagrinėjama, kaip pasidžiaugimas sistema užstoja žmogų ir kaip kalbai priskiriama paskirtis. Savickio vaiko kaita padeda apmąstyti žmogų už pavadinimo, Daukšos vertimo tikslas – galimų skaitytojo svarstymų atvėrimą. Antrame variante dėmesys telkiamas į pritarimo paviršių ir pasakotojo atveriamą vidinę reakciją. Putino šeimos pokalbis padeda atskirti išorinę formą nuo savijautos, Radausko vaizdų kaita – vienareikšmį apibrėžimą nuo metaforinių ryšių. Radausko eilėraštis nepaverčiamas pasakojimu apie politinį pasipriešinimą.

Redaguodamas palygink savo teiginius su pasakotojo žinojimo ribomis: Saimo pažadas nėra įvykusi ateitis, o Vinstono mintis nėra patvirtintas Saimo likimas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė rodo didžiausius taškus; pavyzdžių įverčiai nenustatyti.

Keturios pastraipos ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų kvotos ir eilės nenustato. B kurso nukreipiamieji klausimai yra pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Pabrauk vietas, kur perteiki veikėjo vertinimą, ir atskirai pažymėk savo paaiškinimą. Įsitikink, kad tarp jų yra konkreti teksto detalė.