Užduotis. Pateikite Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Ir tie bokštai balti“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – ilgesys ir nežinia. Galite pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Abi dėstymo pastraipos turi nagrinėti pateiktą eilėraštį; palyginimai padeda paaiškinti jo detalių reikšmę.

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės,
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.

Nesumano širdis, ko čia klausti, prašyti,
ar baltųjų gėlių, ar gėlių neregėtų,
ar svajonę, kaip žiedą, svajonę mažytę,
ar per metų šimtus nenumirti norėtų.

Ak, jūs žemės sapnų mylimi angelai,
pasakykite man savo pasakų burta,
pasakykit, ar grįš žemėn tie viesulai,
kur dalina ne mirtį, šviesų rytdienų turtą? ..

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės
kažko žiūri, taip žiūri į mėlyną dangų...
Ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė juos šaukia po negęstančiu langu?

Šaltinis: Bernardas Brazdžionis, „Ir tie bokštai balti“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmams patikrinti naudotas atskiras leidimas: „Poezijos pilnatis“, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989, p. 17 (PDF p. 18).

Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1927.XII.30. Išlaikyti jo žodžiai ir skyryba, taip pat forma „burta“ bei ženklai „? ..“. Pagal atskirą 1989 m. leidimą pažymėti tik tarpai tarp keturių ketureilių. To leidimo kai kurie žodžiai ir skyryba skiriasi, todėl jo tekstas į šį nuorašą neperkeltas.

Ilgesys ir nežinia

Žvelgiant į aukštą bokštą galima matyti pastatą, tačiau jo viršūnė gali priminti ir tai, ko dar nepavyksta pasiekti ar net įvardyti. Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Ir tie bokštai balti“ žvilgsnis į dangų atveria tokį vidinį judėjimą. Kalbantysis mėgina suprasti savo ilgesį klausdamas, spėdamas ir kreipdamasis į įsivaizduojamus pašnekovus. Pasikartojantys vaizdai išlaiko troškimą gyvą, nors galutinis atsakymas lieka neištartas.

Pirmame posme regima erdvė iš karto susiejama su nežinia. Baltų bokštų ir aukštų viršūnių kryptį nusako žodis „žiūri“: architektūros vaizdas personifikuojamas, jam suteikiamas žmogaus gebėjimas ieškoti žvilgsniu. Tačiau kalbantysis prisipažįsta „nežinau aš“, todėl negali tiksliai pasakyti, kas tuos bokštus traukia. Kartojama dalelytė „ar“ atveria kelias galimybes: vasarų paukščius, pavasarių laimę, saulės pražydimą. Šie vaizdai jungia aukštį su gyvybe ir grožiu, bet iš jų neišrenkamas vienas tikrasis atsakymas. Pradžioje kartojamas jungtukas „ir“ sukaupia regimus daiktus viename žvilgsnyje. Toliau pasikartojantis „ar“ išskleidžia jų numanomas reikšmes. Taigi matomo pasaulio aiškumas ir vidinio paaiškinimo paieška turi skirtingą ritmą. Šviesios spalvos savaime neužbaigia asmeninio svarstymo. Toks išorinio reginio ir asmeninio ilgesio ryšys leidžia prisiminti Maironio „Vakarą ant ežero Keturių kantonų“. Šveicarijos ežero ramybėje kuriamos aukso svajonės mintimis nuveda į tėvų šalį, o prisiminimus lydi ašara ir klausimas apie prabėgusią jaunystę. Maironio kalbantysis įvardija savo atminties vietas; Brazdžionio balsas dar svarsto, ko ieško. Todėl pagrindinio eilėraščio dangus išlieka atviras skirtingiems norams. Bokštų aukštis suteikia ilgesiui regimą kryptį, o klausiamoji kalba parodo, kad vien krypties dar neužtenka troškimui paaiškinti.

Toliau klausimas tampa prašymu atsiliepti. Kreipinys į žemės sapnų angelus sukuria vaizduotės pašnekovus, o vienas po kito tariami „pasakykite“ ir „pasakykit“ išryškina laukiamo atsakymo svarbą. Pradžios prisipažinimas buvo tariamas apie save, o dabar atsiranda tiesioginis kreipimasis į kitą. Šis balso pasikeitimas suteikia ilgesiui bendravimo formą. Prašymas dar nepatvirtina, kad kas nors tikrai atsilieps, tačiau kalbantysis savo neaiškumą jau mėgina išnešti iš uždaro vidinio svarstymo. Jis klausia, ar sugrįš viesulai, dalijantys šviesių rytdienų turtą. Grėsmingą vėjo vaizdą persmelkia pageidaujamo atsinaujinimo galimybė, tačiau ją vis dar gaubia klausimas. Paskutiniame posme vėl pasirodo baltieji bokštai ir mėlynas dangus. Kartojimas nesuteikia naujos žinios: žodis „kažko“ pratęsia pradžios nežinojimą, o sustiprintas „žiūri, taip žiūri“ išlaiko dėmesio įtampą. Vytauto Mačernio tryliktajame „Rudens sonete“ kartojamas nežinojimas taip pat nesustabdo gyvenimo ir kūrybos. Jo pabaigoje ieškantįjį glosto tiesos spinduliai, pro ašaras šviečia ramybės dangus. Brazdžionio pabaigos klausimas santūresnis: viltis juntama saulės kvietime, bet atsako kalbantysis dar neturi. Šis skirtumas leidžia išgirsti jo atkaklumą. Grįžęs prie to paties reginio, jis tebemato galimybes ir tebeieško žodžių joms nusakyti. Eilėraščio judėjimą palaiko pats bandymas užmegzti ryšį su tuo, kas trokštama.

Taigi eilėraščio ilgesį kuria žvilgsnio kryptis, pasikartojantys klausimai ir laukiamas atsiliepimas. Bokštams suteiktas žmogiškas ieškojimas atspindi kalbančiojo vidinę būseną, o pradžios sugrįžimas pabaigoje išsaugo jos neužbaigtumą. Palyginimai padeda pastebėti savitą šio balso laikyseną: trokštamas grožis tebėra galimybė, į kurią kreipiamasi. Nežinia čia lydi gyvą dėmesį pasauliui ir savo širdžiai.

Ilgesys ir nežinia

Kartais viename troškime telpa ir mažas grožio akimirksnis, ir noras peržengti savo gyvenimo ribas. Tokią nevienodą ilgesio apimtį atskleidžia Bernardo Brazdžionio „Ir tie bokštai balti“. Kalbantysis svarsto apie gėles, svajonę, šimtmečius ir šviesias rytdienas. Jų nepaverčia vientisu ateities planu: klausiamoji kalba leidžia išgirsti, kaip sunku surasti visą širdies norą apimančią formą.

Antrame posme ieškojimas nukreipiamas į pačią širdį. Sakinys „Nesumano širdis“ suteikia jai savarankiško svarstymo bruožų, bet kartu atskleidžia abejonę, ko prašyti. Galimų norų mastas kinta. Baltos ir neregėtos gėlės primena grožį, o svajonės palyginimas su žiedu paverčia vidinę patirtį įsivaizduojamu, trapiu daiktu. Mažybinė forma „mažytę“ ypač išryškėja greta noro nenumirti per metų šimtus. Vienas klausimų laukas sutalpina mažą žiedą ir žmogaus gyvenimą pranokstančią trukmę. Tariamoji forma „norėtų“ ypač svarbi: ji leidžia tirti troškimą jo nepaverčiant pasakojimu apie jau įvykusią permainą. Širdies vaizdas apima abejonę dėl paties noro, todėl eilėraštis suteikia vietos net nesuderinamai atrodantiems siekiams. Panašios apimties įtampos esama Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ „Nakties“ pradžioje. Faustas, nusivylęs savo mokytumu, trokšta suprasti pasaulį siejančią visumą. Makrokosmo ženklas jį sužavi, tačiau reginio neužtenka; iškviesta Žemės dvasia vėliau atmeta jo pareikštą lygybę. Ši drama leidžia aiškiau pamatyti Brazdžionio širdies klausimo mastą: jaučiamas poreikis gali pranokti turimą supratimą. Vis dėlto eilėraščio balsas savo galių nepatvirtina didingu pareiškimu. Jis lieka prie alternatyvų, todėl noras peržengti baigtinumą pasirodo kaip svyravimas tarp skirtingų galimybių. Gėlės ir šimtmečiai sujungiami pačiu klausimu, tebesaugančiu jų skirtumą.

Grožio vaizdai padeda ištarti troškimą jo galutinai neapibrėžiant. Saulė pirmame posme gali būti pražydusi, o paskutiniame galbūt šaukia bokštus. Žydėjimo vaizdas ir personifikuotas kvietimas paverčia dangų artimesnį gyvam santykiui. Kreipdamasis į sapnų angelus kalbantysis prašo pasakų burto, tarytum tikėtų, kad vaizduotė suteiktų jo norui suprantamą kalbą. Tačiau svajojamos rytdienos lieka klausimo viduje, o baigiamasis bokštų žvilgsnis dar neatneša atsako. Paskutinėje strofoje vėl skamba pavasarių laimės galimybė, todėl grįžtama prie pradžios grožio pažado. Tačiau žodis „kažko“ jo nesukonkretina. Žvilgsnio tęstinumas išlaiko asmens ir aukštumos atstumą: kas vilioja, dar nėra aišku, nors apie tai jau galima kurti vaizdus. Kitokią žydėjimo ir žmogaus ribų jungtį kuria Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“. Ten būsimas pavasario sugrįžimas susiejamas su kalbančiosios nebuvimu ir jos žydėjimo metafora. Gamtos gyvybė leidžia įsivaizduoti tęstinumą, nors žodžiai „Manęs jau neberasi“ išlaiko netekties reikšmę. Brazdžionio kalbantysis taip apibrėžtai savo ateities nenusako. Jo nenumirimo troškimas ir saulės vaizdas tebėra svarstomos galimybės. Abiejų eilėraščių augalų kalba išplečia asmens patirtį, tačiau skirtinga veiksmažodžių nuosaka ir sakinių sandara neleidžia tų patirčių sutapatinti. Pagrindiniame eilėraštyje net itin šviesus vaizdas išlieka viliojanti galimybė, kurios tikrumą svarstantis kalbantysis dar mėgina suprasti.

Brazdžionio eilėraštyje ilgesys skleidžiasi tarp žiedo mažumo ir šimtmečių platumo. Palyginimas, personifikacija bei klausimų kaita suteikia šiems norams regimą pavidalą ir kartu išsaugo jų neapibrėžtumą. Gėtės ir Nėries tekstai išryškina, kaip skirtingai galima kalbėti apie žmogaus ribas. Čia jas svarstantis balsas pasilieka atvirame santykyje su trokštama ateitimi: jos vaizdus regi, tačiau galutinės žinios dar neturi.

Pirmas variantas seka žvilgsnio ir balso kaitą: nuo prisipažinimo pereinama prie prašymo atsiliepti, paskui vėl sugrįžtama prie bokštų. Maironio įvardyta atminties šalis ir Mačernio tryliktojo soneto vilties vaizdas padeda pastebėti, kiek atviras lieka Brazdžionio klausimas.

Antras variantas nagrinėja troškimo mastą: žiedas ir šimtmečiai, saulės pražydimas ir kvietimas. Gėtės „Nakties“ pradžios pažinimo troškimas bei Nėries būsimo žydėjimo metafora aiškina žmogaus ribų temą. Šiuose palyginimuose svarbios skirtingos pabaigos, veiksmažodžių nuosakos ir išsakytų siekių padėtis. Abi dėstymo pastraipos turi išlaikyti ryšį su pagrindinio eilėraščio žodžiais.

Citavęs detalę, įvardyk, ką ji padaro kalbėjimui: atveria galimybę, sustiprina prašymą ar sugrąžina prie klausimo. Šitaip raiškos pavadinimas virsta prasmės paaiškinimu.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia nurodyti maksimumai; pavyzdžiams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų kvotos ar eilės nenustato. Nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui, pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Apibrauk veiksmažodžius ir klausimo formas, rodančias troškimą ar galimybę. Patikrink, ar tavo aiškinime jos išlaiko tą patį tikrumo laipsnį.