Užduotis. Interpretuok Juozo Apučio novelę „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“ nagrinėdamas ilgesį, gyvastį ir pasakojimo ribas. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Kad bjauru dirbti prie gelžkelio, nereikia nė sakyti. Žaliai ar geltonai nudažytam traukiniui tolstant, numetusio darbo įnagius ir pasitraukusio į pagelžkelę žmogelio sieloje kyla toks nenusakomas ilgesys, rodos, kas atitrūkę būtų nuo pačios širdies ir toltų toltų – lyg koks mažėjantis brūkšnys. Toltų į kokį kitą pasaulį; ir dar – tarytum iš tavęs, pasiliekančio prie dvokiančių pabėgių, nori pasišaipyti išsidraikę kokios gražuolės plaukai, vėjo ištraukti pro atdarą vagono langą. Po galais: žmonės traukiny kažkur važiuoja, nuo kažko bėga, o tu privalai likti čia, apmėtytas apelsinų žievėm ir konservų dėžutėmis. Piktas žiūri į tolstantį traukinio brūkšnį, galvodamas, kad negalima tavęs, apsivilkusio geltoną remontininko drabužį, labiau užgauti, kaip iškišti pro langą ranką ir pamojuoti.

Gal dėl mojuojančios rankos ir apelsino žievių Stasys ir Vinčiukė, gavę ilgesnę poilsio valandėlę, susėda vis kartu ir kartu – nebūtinai prie butelio. Vis kartu ir kartu, ir nieko tokio jie nešneka, tylėdami poliūdnėmis akimis lydi traukinius su žmonėmis į tą pusę, kur bėgiai toli, įlindę į svetimą kraštą, pasuka atgal, stačiai į kurortą...

– Jūs kokį velnią kartu galvojat, – nerimauja gelžkelio meistras, nuvirtęs šalia ant griovio kranto. – Esat nebejauni, nužilę, o velnią manot.

– Nieko blogo, meistre, – atsako Vinčiukė.

– Sukam galvas, kaip tavęs, durno, atsikratyti ir patiems užimti tavo postą, – neiškenčia Stasys.

– Aš jums kai nusikratysiu! – bando juokauti meistras, bet nelabai išeina.

Seniai Vinčiukė su Stasiu pajuto, kad labai juodu traukia kurortas. Kad taip pavažiavus kokią dienelę be jokių reikalų, be terbų ir krepšių, išsitiesus palei upę... Ir tegu pasiunta tas gelžkelis, bobos ir tie į tėvo pinigų kapšį nagus atkišę vaikai.

Abu netikėtai gavo nemažas premijas (gal tikrai grasinimų pabūgo meistras?) ir abu slapčia pas Vinčiukę dailiai išsilygino kelnes, niekaip negalėdami sugalvoti priežasties, kuria visi patikėtų.

– Sakysim, geležinkelininkų suvažiavimas, – pasiūlė Vinčiukė.

Paseiliojęs pirštą, Stasys tėkštelėjo į laidynę:

– O kodėl kurorte, ne Vilniuj ar Maskvoj?

– Kad Vilniuj visos salės jau užimtos. Tenai visokių kitokių suvažiavimai. Tegu pasiskaito laikraščius... – rado išeitį Vinčiukė.

– Ar taip gali būti?

– Gali... Turėtų galėti.

Stasys vis tiek nesiliovė galvojęs.

– O meistras?! – klausdamas sušuko jis.

– O meistras poryt išeina atostogų ir dumia į Liepoją žiedų vaikams pirkti.

– Velnias! Gerai viską numatei!

Ir šit jiedu dunda į geležinkelininkų suvažiavimą kurorte prie upių tėvo. Užuodžia – daugiau iš įpratimo – pabėgių ir bėgių kvapą, sėdėdami sūpuojančiame vagone, tačiau kokios laisvos abiejų rankos ir galvos, kokie lengvi drabužiai!.. Vinčiukė iškiša galvą pro langą, ir vėjas!.. Vėjas pasičiumpa nelabai juodų plaukų kuokštą. Gaila, kad ant žemės, palei gelžkelį, nėra kam žiūrėti ir kad Vinčiukė neturi nei apelsino, nei kam pamojuoti. Stasys, nusukęs žandą, sėdi priešais, rodos, kažką galvoja. Vinčiukė jau žiūri į pulkus špokų, nutūpusių pievas. Dauguma jų ką tik pradėjo gyvenimo pratybas.

Po ilgo laiko Vinčiukė prasitaria:

– Neramu...

– Tai! O ko?

– O ką mudu tenai veiksim?.. Stasy, jei ne tas Donbasas, galėjau būti mokytas...

– Pilna durnų mokytų, o tu gudrus ir be mokslo.

Vinčiukė bando papurtyti galvą.

Nesakysi, kad labai neramu, o nei šiaip, nei taip, kai ėmė žygiuoti palei ežerą. Vinčiukei atrodo, kad visi mato, kaip be reikalo jiedu atvažiavo į kurortą.

– Žiūrėk, plaukioja! Ir kiek mergų!.. – sukdamas ir taip jau nusuktą žandą, beveik piktai sušnenka Stasys, ir jis eina skersas, vis žiūrėdamas į ežerą plikais krantais, ir toks jo ėjimas, tarytum skubėtų ir jis įsibrauti į tų visų kurortininkų tarpą. Pamatęs parduotuvę, šmurkšteli vidun, Vinčiukei sakant:

– Nereikėjo...

– O kitaip gal nebus nuotaikos, – sako Stasys sugrįžęs. – Paties geriausio paėmiau. Paklausiau: kokį, sakau, kurorte labiausiai mėgsta? Sako, šitą. Ir paėmiau. O gal reikėjo tris?

– Eik sau.

Eina abu, ne vienas. Kai užmatė upę, pirmiausia pastebėjo nemažai žmonių anoje pusėje, ant rusvos pievos, o kai priėjo arčiau, tai ir čia pat, ant smėlio, išvydo gulint tokią daugybę, kad iš sykio Vinčiukė beveik norėjo grįžti atgal, tiktai Stasys sulaikė:

– Vinčiuke, taip geidei pabūti kurorte... Tu pažiūrėk, Vinčiuke, ar matei kada tokių grožybių?

Liepęs žiūrėti Vinčiukei, jis pats kelis kartus priėjo visai arti gulinčių pusnuogių moterų ir taip į jas spoksojo, pakreipęs savo nusuktą žandą, kad viena, pajutusi žvilgsnį, apsivertė ant nugaros ir piktai sumurmėjo, priversdama nuošaliau stovintį Vinčiukę nurausti:

– Čia dabar? Du durniai...

Susirado tuštesnę vietelę, nusirengė ir, įsispraudę galvas tarp rankų, žiūrėjo, kas darosi aplink.

– Kas mūsų per gyvenimas, – skersa akim žvelgdamas į dailias merginas, žaidžiančias su kamuoliu, burbtelėjo Stasys. – Juk viskas tas ne mūsų ir ne mums. Tikrai du durniai.

– Liaukis! – pyktelėjo Vinčiukė, pajutęs, kaip per kūną nuėjo koks keistas virpulys, atsiradęs nei iš pavydo, nei iš kokio aiškaus supratimo ar troškulio. Nedrąsiai nužvelgęs merginą, pro kurios geltoną drabužėlį taip aiškiai ryškėjo pilvo duobutė, Vinčiukė atvirto aukštielninkas, girdėdamas kaip Stasys vis dar vadina juodu durniais...

– Tau tiktai kokią bjaurastį... – sumurmėjo Vinčiukė. – Stasy, žinok, dar vaikas pajutau kokį keistumą. Ganiau karvę, gulėjau palei tvorą, o tolokai, priešais, buvo rugių laukas. Rugiai jau plaukiojo, dulkeno kvapniomis dulkėmis. Žiūrėjau į tuos rugius... Ar girdi?

– Girdžiu, girdžiu... Durniai, durniai!.. – atsiduso Stasys.

– Takiuku palei pat rugių lauką ėjo kaimynų mergaitė. Aš dar nedidelis, o ji jau suaugusi, apsivilkusi tokią mėlyną suknelę... Stasy, sakiau, kad man trūksta mokslo. Kaip aš tau dabar nupasakosiu? Kaip ji judėjo, kaip dėliojo kojas!.. Kaip koks apsireiškimas! Ji taip savotiškai bangavo sykiu su rugiais, kad man pasirodė... Man pasirodė, kad jos judėjime yra kokia baisi gyvastis, koks pasiutęs magnetas... O jos basos kojos stačiai lipa tau ant širdies... Kas to nepatyrė, tas nesupras! Keistenybė! Man pasidarė įdomu žiūrėti į kiekvieną moterį. Ir dabar, kai sekmadieniais seniukės išsitraukia savo parėdus ir eina viena paskui kitą pas kaimynę melstis... Čia ne juokai, Stasy, gali nesivaipyti... Rodos, kad ir tos senės turi kokią užšaldytą gyvastį, kuri kada nors atitirps ir atsigaus. Baisus tas magnetas, burbėk ką nori, o gali jis įtraukti į karščiausią ugnį...

Ir dar jis kalba, girdėdamas ant žydinčių rugių varpų šiugždančias basas merginų kojas ir matydamas kartu su rugiais linguojančius jų kūnus, o kai viską jau pasako ir atvirsta ant šono, pamato tolokai nuo savęs Stasį, kuris, vieną ranką įsisprendęs į šoną, stovi prie dviejų jaunų moteriškių, juokiasi, kreipdamas ir taip persikreipusį žandą, juokiasi ir jos, kvatoja pusnuogės, purtydamos galvas. Stasys kitoje rankoje laiko butelius su kurortiniu vynu, moja Vinčiukei, ir ar tiktai toji trijulė neima banguoti rugių viršūnėmis į Vinčiukės pusę?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“, kn. „Keleivio novelės“. Įterptas tikras titulinis: Vilnius: Vaga, 1985. Pateikto EPUB literatūriniai spaudos puslapiai ir ISBN nenustatyti.

Gelžkelis – geležinkelis. Vinčiukė šiame pasakojime yra vyras. Veikėjų kalbos grubumas ir moterų vertinimai aptariami kaip literatūrinė raiška, ne kaip siūlomas elgesys.

Ilgesys, gyvastis ir pasakojimo ribos

Apučio novelėje „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“ ilgesys prasideda nuo tolstančio traukinio. Geležinkelio darbininkams jis reiškia pasaulį, kuriame juda kiti, o patiems tenka pasilikti. Tačiau išsipildęs sumanymas išvažiuoti nepašalina nerimo. Pasakojimas perkelia dėmesį nuo geidžiamos vietos prie to, ką žmogus į ją atsineša. Gyvasties troškimas atsiskleidžia per reginius, kūno pojūčius ir prisiminimą, kurio reikšmės veikėjas negali iki galo paaiškinti.

Ilgesio kryptį pirmiausia kuria judančio ir pasiliekančio žmogaus priešprieša. Tolstantis traukinys mažėja iki brūkšnio, o kartu tarytum nusineša dalį stebinčiojo širdies. Sąlygiškas palyginimas leidžia materialų judėjimą patirti kaip vidinį praradimą. Pro langą išlindę plaukai ir mojuojanti ranka darbininkui pasirodo kone užgaulūs: kitų laisvė primena jo paties priklausomybę darbui. Pasakotojas šį žvilgsnį perteikia taip artimai, kad skaitytojas pajunta jo nuoskaudą, bet kartu gali įžiūrėti pavydų jos atspalvį. Premijų atsiradimą pasakotojas sieja su meistro išgąsčiu tik klausiamai. Toks nepatvirtintas spėjimas palaiko žaismingą atstumą ir nuo pačių keliautojų sumanumo. Vėliau pasikartoja tie patys ženklai, tik Vinčiukė jau sėdi vagone. Vėjas judina jo plaukus, tačiau palei bėgius nėra stebėtojo ir nėra kam pamojuoti. Pasikeitusi padėtis atveria ironišką norą ne tik išvažiuoti, bet ir pačiam pasirodyti laisvam. Todėl lengvus drabužius ir galvas netrukus pakeičia klausimas, ką kurorte reikės veikti. Išorinė kelionė nepanaikina vidinės nepritapimo baimės. Kitos vietos ir atsineštos patirties santykį kitaip vaizduoja Maironio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Šveicarijos grožis pažadina prisiminimų kelią į tėvynę, nors lyrinis kalbantysis fiziškai negrįžta namo. Graži aplinka neištirpdo anksčiau susiklosčiusio ryšio. Apučio novelėje kurorto erdvę taip pat pamažu perkeičia tai, ką Vinčiukė jau yra išgyvenęs. Abu tekstai leidžia kelionę suprasti kaip susitikimą su savu vidiniu pasauliu, kuris nepaklūsta vien biliete nurodytai krypčiai.

Gyvasties ilgesį ypač išryškina vaikystės prisiminimas. Pajutęs keistą virpulį Vinčiukė pasakoja apie merginą prie rugių lauko. Jos judesys jam susilieja su javų bangavimu, o stiprų traukos pojūtį bandoma nusakyti magneto vaizdiniu. Šitaip statiškas kurorto stebėjimas tampa pasakojimu apie seniai patirtą, iki šiol neišblėsusį jautrumą. Prisiminimas apima ir dabartinį jo žvilgsnį į senas moteris: jam rodos, kad jose slypi užšaldyta gyvastis, galinti vėl atitirpti. Tai veikėjo kalba apie savo nuojautą, kurią pasakotojas perteikia nepaversdamas bendra žmogaus prigimties formule. Pabaigoje rugių vaizdas grįžta jau greta matomo Stasio ir dviejų moterų. Klausimas apie jų bangavimą palieka atvirą ribą tarp dabarties reginio ir prisiminimo ritmo. Panašiai jutiminį pasaulį perkuria Radausko „Po rudens medžiu“. Miegančiojo sapne tyla virsta liepsna, ši pasiekusi vandenį tampa žuvimi; vaizdų kaita kuria kitokią laiko patirtį. Apučio novelėje prisiminimas taip pat ne tik praneša apie praeitį, bet pakeičia dabarties matymą. Vinčiukės troškimas pasijusti gyvam dėl to atsiskleidžia kaip nebaigtas vidinis judesys, o ne užtikrintas kurorto pažadas.

Taigi ilgesys novelėje nėra vien noras trumpam pakeisti vietą. Pasikartojantys kelionės ženklai parodo laisvės troškimą ir jos nejaukumą, o prisiminimo vaizdai atveria gilesnį jautrumą. Gyvastis pajuntama, bet nelengvai apibrėžiama. Pasakojimas išlaiko šią ribą: išorinė kelionė jau įvyko, tačiau jos pažadinta vidinė patirtis tebelieka atvira.

Ilgesys, gyvastis ir pasakojimo ribos

Novelėje „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“ žmogaus patirtis pasirodo turtingesnė už jo turimus paaiškinimus. Vinčiukė priekaištauja sau dėl mokslo stokos, bet jo prisiminimas prabyla sodriais vaizdais. Tuo metu Stasys žodį kvailumas lengvai taiko ir išsilavinusiems žmonėms, ir abiem keliautojams. Aputis leidžia šioms skirtingoms kalbėjimo formoms susidurti. Novelės prasmė atsiveria ten, kur įprastas apibūdinimas nebepajėgia aprėpti gyvo jausmo.

Pasakojimo ribą pirmiausia iškelia pats Vinčiukė. Dar važiuodamas jis nerimauja, ką reikės veikti kurorte, ir prisimena galėjęs būti mokytas. Ši mintis susieja išsilavinimą su gebėjimu jaustis kitoje aplinkoje, tačiau Stasio paguoda jo nerimo nepašalina. Atvykęs Vinčiukė mano, kad visi pastebi beprasmį jų pasirodymą. Pasakotojas aiškiai parodo, kieno tai įspūdis: neskelbia visų kurortininkų nuosprendžio. Vėliau, kalbėdamas apie vaikystėje matytą merginą, veikėjas vėl sustoja ties savo kalbos nepakankamumu. Tačiau būtent po šio sutrikimo ima rastis palyginimai: judesys banguoja kartu su rugiais, trauka tampa magnetu, basos kojos tarytum lipa ant širdies. Vaizdų gausa nesutampa su jo menku savęs įvertinimu. Jis randa raišką, nors negali pateikti vieno tikslaus paaiškinimo. Panašią vidinės kalbos galią ir jos ribas rodo Garšvos vaikystės laukimas Škėmos „Baltoje drobulėje“. Berniukas iš tinko gabalų kuria Pelenės pilį, įsivaizduoja save įvairiais veikėjais, tačiau laukimas nenugalimas. Šie vaidmenys keičia nerimo raišką, tačiau šalia tebestovintis laukimas grąžina berniuką į kambarį. Apučio veikėjo prisiminimas irgi svarbus ne kaip sėkmingai išspręstas sunkumas. Jis leidžia išgirsti išgyvenimą, kurio buitiniai žodžiai apie gudrumą ar kvailumą nepaaiškina.

Antrą pasakojimo ribą atskleidžia klausytojo atsakas. Vinčiukė paklausia, ar Stasys jį girdi, o šis, nors patvirtina girdįs, vėl atsidūsta apie jų kvailumą. Trumpa pasikartojanti replika neprilygsta pasakojamo prisiminimo sudėtingumui. Pokalbis vyksta, tačiau balsai nesusilieja į vieną patirties aiškinimą. Svarbus ir pabaigos perėjimas: prisiminimo garsai bei judesiai įsilieja į tai, ką Vinčiukė mato dabar. Stasys mojuoja su vyno buteliais, moterys juokiasi, bet visą vaizdą užbaigia klausimas, susiejantis juos su rugių bangomis. Pabaigoje Stasys matomas jau atokiau, juokiantis su moterimis. Šis atstumas leidžia pajusti, kad draugai kurorte patiria skirtingas akimirkas, nors atvažiavo kartu. Pasakotojas nesutvarko šio reginio į vieną galutinę reikšmę. Prisiminimo ir dabartinio supratimo sąveiką aiškina ir Martinaičio „Mes gyvenome“ pradžia. Autorius svarsto, kaip rašydamas praeitį mato per vėlesnę patirtį, o kūryba padeda prasmę rasti anksčiau nesvarbiuose dalykuose. Atminties perdirbimas ten derinamas su pastanga užgriebti ką nors tikro. Toks palyginimas leidžia ir Apučio novelėje vertinti prisiminimą kaip dabartinį mąstymą, o ne vien užbaigto įvykio pakartojimą. Vinčiukė pasakodamas susieja kurorto reginį su ilgai išlikusiais vaikystės pojūčiais. Tačiau kalbėjimas nepašalina jo patirties prieštaringumo: pasakojime tebegirdimi ir troškimas, ir sutrikimas.

Vadinasi, novelė atveria jautrumą, kurio negalima pamatuoti vien veikėjo pasitikėjimu savo žodžiais. Prisiminimo vaizdai leidžia kalbėti ten, kur tiesus apibrėžimas stringa, o skirtingi pašnekovų balsai parodo supratimo sunkumą. Pasakojimo ribos tampa prasmingos: jos palieka gyvą, dar neužbaigtą santykį su tuo, kas patirta. Skaitytojas gali šį santykį išgirsti, nesutapatindamas jo su paprasta sėkmės ar nesėkmės istorija.

Pirmas variantas seka pasikartojančius kelionės ženklus ir atminties perkeistą dabartį, antras – išgyvenimo, žodžių ir klausytojo santykį. Abu kiekvieno varianto dėstymai pirmiausia analizuoja Apučio tekstą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.