Užduotis. Remdamiesi eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmonėms svarbi savo tautos istorija?“.

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn, –
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.
Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną.

Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!
Ir tiek mums davei milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?

Nutilusios sienos, apleistos visų,
Be sargo, ginklų, be žmogaus!
Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus!
Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,
Man verkė iš skausmo širdis;
Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis!
Ir veltui dvasią raminti norėjau,
Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.

Šaltinis: Maironis, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1987.

Ar žmonėms svarbi savo tautos istorija?

Žmogus paveldi kalbą, vietovardžius, pasakojimus ir paminklus, nors jų kūrime pats nedalyvavo. Kasdienybėje šis paveldas gali atrodyti savaime suprantamas: pilis tampa išvykos vieta, o istorinis vardas – mokyklinio vadovėlio įrašu. Vis dėlto susitikimas su praeities ženklu kartais priverčia pajusti, kad dabartinis gyvenimas turi gilesnes šaknis. Maironio eilėraštis „Trakų pilis“ leidžia svarstyti, kodėl toks ryšys žmogui reikalingas. Tautos istorija padeda suvokti savo priklausymą bendruomenei, o suprastas jos trapumas skatina atsakingai saugoti tai, kas dar gali būti perduota kitiems.

Tautos praeitis tampa svarbi tada, kai žmogus joje atpažįsta savo bendruomenės patirtį. Maironio eilėraščio kalbantysis mato pelėsiais apaugusią, apleistą pilį, bet vadina ją „garbinga“. Šis vertinimas kyla iš žinojimo, ką statinys liudija: jam primenami Vytautas, jo pulkai ir buvusi galia. Istorijos nepažįstančiam praeiviui griūvanti siena galėtų reikšti tik seną akmenį, o lyriniam subjektui ji saugo ryšį su žmonėmis, gyvenusiais prieš jį. Todėl kreipinys „Pilis!“ skamba kaip mėginimas prakalbinti bendrą praeitį. Įvardis „mums“ dar labiau išplečia asmeninį išgyvenimą: kalbantysis jaučia, kad prisiminimas priklauso visai bendruomenei. Tačiau priklausyti jai nereiškia vien džiaugtis buvusia didybe. Paskutinėje strofoje susitikimas su pilimi sukelia skausmą, o bandymas nuraminti dvasią nepavyksta. Toks jausmas rodo praeities artumą: abejingas žmogus jos praradimo taip stipriai neišgyventų. Eilėraštis leidžia suprasti, kad istorija suteikia žmogui ne tik žinių, bet ir santykį su tuo, kas jam sava. Šis santykis padeda matyti save ilgesnėje kartų sekoje, todėl dabarties žmogaus patirtis neapsiriboja vien jo gyvenimo metais. Žinodamas, kas buvo brangu ankstesnėms kartoms, jis gali sąmoningiau nuspręsti, ką iš jų palikimo priimti ir tęsti.

Istorinės atminties vertė atsiskleidžia ir konkrečiomis pastangomis išsaugoti nykstantį palikimą. Tokį apsisprendimą rodo Simonas Daukantas veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pratarmėje. Autorius kalba apie didelius gyvenimo pokyčius, išnykusius papročius ir prarastą buvusią santvarką, tačiau išlikusią lietuvių kalbą prilygina žiemą žaliuojančiai bruknelei. Šis vaizdas išryškina trapų tęstinumą: praeitis nėra visa sugrąžinama, bet jos pėdsakai tebėra gyvi žmonių kalboje. Ypač reikšmingas dėmesys motinoms, perdavusioms kalbą vaikams. Palikimą išlaiko kasdienis žmonių gyvenimas, o ne vien valdovų darbai. Pats Daukantas taip pat imasi veikti: renka senųjų raštų ir kalbos liudijimus, juos užrašo, nurodo, kuo remiasi. Jo pastanga parodo, kaip prisiminimas virsta darbu, naudingu būsimiems skaitytojams. Žinoma, romantinis praeities vaizdavimas turi būti skaitomas atpažįstant autoriaus idealus, o ne kiekvieną jo samprotavimą laikant patikrinta istorijos mokslo išvada. Tačiau pats rūpinimasis liudijimais išlieka prasmingas. Nesaugomi tekstai, žodžiai ar vietų pasakojimai gali išnykti, ir vėlesnė karta jų jau nebeturės iš ko pažinti. Šiuo požiūriu Daukanto darbas papildo Maironio pilies reginį: patirtas praradimas gali pažadinti norą išsaugoti tai, kas dar išliko. Tautos istorija žmogui svarbi ir todėl, kad padeda suvokti savo atsakomybę už kitų kartų galimybę prisiminti.

Taigi tautos istorija reikšminga žmogui kaip priklausymo bendruomenei ir atsakomybės už jos atmintį patirtis. Maironio eilėraščio subjektas pajunta asmeninį ryšį su senosios pilies liudijama praeitimi, o Daukanto pasirinkimas ją tyrinėti ir užrašyti atskleidžia veiklaus rūpesčio galimybę. Praėjusių laikų sugrąžinti negalima, tačiau galima išsaugoti jų ženklus ir mokytis juos suprasti. Tada istorija dalyvauja dabarties gyvenime: padeda atpažinti, ką paveldėjome ir ką galėsime perduoti toliau.

Ar žmonėms svarbi savo tautos istorija?

Apie tautos istoriją dažnai kalbama iškilmingomis progomis, tačiau žmogaus santykį su ja geriau atskleidžia jo kasdieniai pasirinkimai. Galima mokėti valdovų vardus ir vis tiek nesidomėti jų palikimu; galima pažinti praeities netektis ir dėl jų atsakingiau vertinti dabartį. Todėl istorijos svarbos nepakanka pagrįsti vien jos senumu ar didingumu. Maironio „Trakų pilis“ ir kiti tautinio atgimimo tekstai leidžia kelti tikslesnį klausimą: ką žmogus su paveldėta atmintimi daro? Ji prasminga tiek, kiek padeda atpažinti vertybes ir sąmoningai rinktis dabarties veikimo kryptį.

Praeities pažinimas gali pažadinti dabarties būklės vertinimą, ypač kai šios dvi laiko plotmės skaudžiai nesutampa. Maironio eilėraštyje pilis primena didžią galią, tačiau dabar stovi be sargo, ginklų ir žmonių. Lyrinis subjektas mato ne patį Vytauto laikų gyvenimą, o jo palikimo būklę. Būtent šis skirtumas sukelia klausimus ir liūdesį. Kartojamas bangų judėjimas ir nuvirstantis akmuo parodo, kad paveldas nyksta toliau, net kai žmogus prisimena jo didybę. Panašiai Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje kelmai ir nuplikęs kraštovaizdis skatina klausti, kur pradingo buvęs grožis. Abiejuose tekstuose praeitis leidžia pastebėti dabartinę netektį, kuri prie senojo vaizdo pripratusiam žmogui galėtų atrodyti įprasta. Tačiau vien pasipiktinti nykimu arba ilgėtis senųjų laikų nepakanka. Maironio eilėraščio pabaiga neskelbia, kad vien prisiminęs žmogus jau išsprendė savo bendruomenės sunkumus: jo dvasia lieka nenuraminta. Iš šios pabaigos galima daryti platesnę išvadą, kad atmintis iškelia vertybinę problemą, bet dar nepateikia paruošto veiksmų plano. Žmogui tenka pačiam apsispręsti, kaip reaguoti į tai, ką suprato. Taigi tautos istorija svarbi kaip galimybė atpažinti, ko dabartiniame gyvenime stokojama, ir įvertinti savo santykį su paveldėtomis vertybėmis.

Kad praeities atmintis turėtų kryptį, jai reikia ryšio su dabarties žmogaus atsakomybe. Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ ragina stiprybės semtis iš praeities, tačiau toliau įvardija darbus ir nuostatas, kurių tikisi iš gyvų žmonių: dorą elgesį, darbą tėvynės naudai ir kitų gerovei, tiesą bei vienybę. Tokia kūrinio minties eiga reikšminga, nes didvyrių prisiminimas susiejamas su dabartiniais įsipareigojimais. Istorinė didybė pati savaime nesuteikia palikuoniui dorybės: jam dar reikia rinktis, kaip elgtis. Tai leidžia išvengti paviršutiniško pasididžiavimo, kai garbingos praeities vardu pateisinamas neveiklumas ar nepagarba kitam. Žmogus gali didžiuotis savo bendruomene ir kartu atsakingai vertinti jos dabartinius sprendimus. Jei iš praeities pasakojimo perimama tik teisė jaustis geresniam už kitus, prarandama galimybė iš jo mokytis. Kur kas vaisingesnis santykis atsiranda tada, kai prisimenami žmonių darbai padeda įvertinti savąjį indėlį: ar sąžiningai dirbu, ar rūpinuosi bendru turtu, ar gebu susitarti su kitais. Kudirkos kūrinys šiuos klausimus leidžia suprasti kaip bendruomenės tęstinumo sąlygą. Tai nėra Maironio eilėraštyje tiesiogiai pateiktas atsakymas į subjekto skausmą; tokį atsakymą svarstydamas pasirenka pats rašantysis. Sugretinus abu tekstus, tautos istorijos vertė atsiskleidžia kaip kvietimas paveldėtas vertybes išmėginti savo gyvenime.

Vadinasi, tautos istorija žmogui svarbi tada, kai prisiminimas padeda atsakingiau vertinti dabartį. Maironio ir Baranausko tekstuose nykstantis palikimas leidžia pamatyti prarastas vertybes, o Kudirkos giesmė sieja praeities teikiamą stiprybę su gyvų žmonių darbu ir dorove. Toks santykis nereikalauja gyventi senųjų laikų ilgesiu. Jis reikalauja suprasti, ką atmintis įpareigoja daryti dabar. Tuomet istorinis pasakojimas tampa svarbus ne vien per šventę, bet ir tada, kai žmogus priima kasdienį sprendimą.

Pirmasis variantas sieja tautos istoriją su bendruomenės atmintimi ir jos išsaugojimu. Antrajame klausiama, kaip praeities pažinimas padeda vertinti dabartį ir rinktis vertybes. Abiejuose atsakoma į tą patį užduoties klausimą; pavadinimas nekeičiamas.

Pirmosios dėstymo pastraipos darbas. Suformuluok atsakymo aspektą, pavyzdžiui, kad istorija padeda patirti priklausymą bendruomenei. Pasirink pilies vertinimą ir kreipinį, paaiškink jų kuriamą santykį, o daline išvada susiek analizę su savo teiginiu. Vien išvardyti Vytauto vardą, pilį ir ašaras nepakanka.

Antrosios pastraipos pasirinkimas. Daukanto pratarmė padeda nagrinėti atminties išsaugojimą: svarbu kalbos perdavimas ir liudijimų užrašymas. Kudirkos giesmė tinka kitam aspektui – praeities prisiminimo ir dabartinės dorovinės atsakomybės ryšiui. Platesnį samprotavimą formuluoja rašantysis; jo nereikia pateikti kaip pažodinės Maironio išvados.

Galimos abejonės. Ne visi žmonės istorija domisi vienodai. Tačiau vien šio pastebėjimo neužtenka paneigti jos svarbai: reikia atskirti sąmoningą domėjimąsi nuo kasdien paveldimos kalbos, vietų ir pasakojimų. Galima svarstyti ir kritiško santykio reikšmę: ką padeda suprasti praeitis ir ko apie dabartinį žmogų vien jo protėvių didybė dar nepasako?

Ko nepagrindžia šaltinis. Pilis eilėraštyje neatstatoma. Subjektas nepatiria galutinės pergalės ar nusiraminimo. Klausimo negalima pakeisti vien tema apie istorinius paminklus: jie čia yra argumentavimo atrama, o svarstomas žmogaus santykis su tautos istorija.

Užduotis ir B kurso klausimai: NŠA, 2026 m. pakartotinė sesija, p. 7. Kontekstai: S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, A. Baranausko „Anykščių šilelis“, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.

2026 m. VBE II dalyje probleminio klausimo svarstymo turiniui skiriami 42 taškai, kalbos taisyklingumui ir raiškai – 28 taškai. Ši sutrumpinta lentelė padeda patikrinti savo darbą; išsamūs A ir B kursų lygių aprašai pateikti NŠA kriterijuose.

Pirmųjų keturių sričių suma (iki 16) dauginama iš 2,625; gaunami iki 42 turinio taškų. Su kalbos ir raiškos taškais didžiausia suma – 70. Reikalaujama apimtis: 450 žodžių A kursui, 400 – B kursui. Ši oficiali užduotis buvo skirta B kursui; čia pateikti platesnės apimties mokomieji pavyzdžiai. Lentelė nėra pavyzdžiams suteiktas egzamino įvertinimas. Vertinimo gairės.