Užduotis. Remdamiesi pateiktu Tomo Venclovos eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar poelgio vertę lemia atlygis?“ Aptarkite poelgio motyvą, jo poveikį kitam ir galimas atlygio formas.

Duok man ranką, Sancho. Broli mano,
Aš pakilsiu. Negaliu. Tuojau.
Štai, aš čia. Iš pamiršto romano
Į nelygią kovą išėjau.

Koks apsunkęs ir bejėgis kūnas!
Niekad nesuvoksime, už ką
Mudviem skirtos aikštės ir tribūnos,
Tankų bokštai, virvė ir kulka.

Visas turtas – žodžiai neatsargūs,
Visas menas – mirti ir mylėt,
Visas atpildas – po didžio vargo
Purvina planetos pakelė.

Riteris, kalbėtojas, žaidikas,
Ženklintas kulkosvaidžio švinu,
Nebe pirmą kartą nužudytas,
Nebe pirmą kartą gyvenu.

Šaltinis: Tomas Venclova, „Hidalgo“. „Šaltinių“ sudarytas eilėraščių PDF, p. 1 iš 26. Kompiliacijos bibliografija: „Visi eilėraščiai 1956–2010“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; konkretaus spaudinio metai čia nenurodyti..

Po eilėraščiu nurodyti 1956 metai. Prie teksto pateiktame autoriaus komentare Don Kichoto motyvas siejamas su 1956 m. Vengrijos sukilimu ir jo numalšinimu. Komentaras pateiktas atskirai nuo eilėraščio; eilėraščio kreipinys „Sancho“ išlaikytas.

Ar poelgio vertę lemia atlygis?

Atlygis padeda pastebėti naudą: už darbą mokama, už pasiekimą skiriamas įvertinimas, už pagalbą sulaukiama padėkos. Tačiau poelgį tenka vertinti ir tada, kai išorinis pripažinimas menkas arba jo visai nesitikima. Ar be jo padarytas darbas praranda prasmę? Manau, kad atlygis gali liudyti kitų vertinimą ir leisti tęsti naudingą darbą, tačiau poelgio vertę pirmiausia atskleidžia jo motyvas bei santykis su žmogumi, kuriam jis skirtas.

Poelgis gali turėti moralinę vertę, nors jo rezultatas neatitinka siekto tikslo ir aplinkiniai jam nepritartų. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas, išvydęs tėvo mušamą surištą žmogų, nusprendžia jį išlaisvinti. Šis sprendimas kyla iš skausmingo klausimo apie geru laikomą tėvą: kodėl jis taip baisiai muša? Iš pradžių vaikas pats badė belaisvį šiaudu, todėl vėlesnis veiksmas rodo pasikeitusį santykį su konkrečia kančia. Atrišinėdamas virves jis dar bijo dėl tėvo ir klausia, ar paleistasis jo nemuš. Tokia detalė išsaugo vaiko ribotą supratimą ir primena, kad jis negali numatyti visų gelbėjimo pasekmių. Vakare vagis vėl sugaunamas, tačiau pasakotojas vaiko patirtį sieja su pabudusiu gailesčiu ir tvirtesne valia. Vadinasi, nesėkmingas galutinis išlaisvinimas nepadaro nereikšmingo mėginimo sustabdyti žiaurumą. Tomo Venclovos „Hidalgo“ taip pat iškelia laikyseną, kurios negalima pamatuoti patogia baigtimi. Neatsargūs žodžiai vadinami visu turtu, o atpildu tampa purvina pakelė. Šie vaizdai padeda suprasti, kodėl moralinio pasirinkimo matas turi aprėpti ir ginamą vertybę. Vis dėlto geras motyvas nepanaikina atsakomybės už poveikį: vaiko baimė dėl tėvo primena, kad padedant svarbu matyti ir kitus pažeidžiamus žmones.

Be to, verta skirti atlygį už darbą nuo naudos, dėl kurios išsižadama paties darbo prasmės. Vinco Kudirkos „Labora!“ kalbantysis ragina siekti doro, aukšto idealo ir perspėja apie jo iškeitimą į auksą ar gardų valgį. Taip konkretūs patogumai atskleidžia pasirinkimo kainą: galima gauti daiktą ir kartu apleisti tai, dėl ko anksčiau stengeisi. Eilėraščio sėjos bei pjūties vaizdai pabrėžia laiko ryšį. Darbo vaisiai priklauso nuo ankstesnės pastangos, todėl momentinis patogumas negali būti vienintelis sprendimo matas. Svarbus ir paliekamas ženklas, kad žmogumi būta, – prasmingo veikimo pėdsakas ateičiai. Paskutinėje strofoje pripažįstamas nuovargis, o atsinaujinimo šaltiniu tampa jaunesnių draugų darbas. Tai leidžia atlygio klausimą praplėsti: kitų tęsiama veikla taip pat gali teikti pasitenkinimą. Venclovos kalbančiajam meilė ir žodis išlieka svarbūs greta menko atpildo, tačiau iš jo prašymo paduoti ranką girdėti ir tikras pagalbos poreikis. Abu tekstai skatina vertinti, ką žmogus savo pastanga palaiko. Mokėjimas už atsakingai atliktą darbą gali saugoti paties dirbančiojo orumą ir padėti jam toliau kurti. Tokiu atveju atlygis palaiko vertingą veiklą, užuot tapęs priežastimi atsisakyti jos tikslo. Teisingas atlygis už darbą su tokia laikysena dera; problema kyla tada, kai vien dėl siūlomos naudos parduodamas pasirinktas idealas ar pamirštamas kito žmogaus orumas.

Taigi atlygis gali pripažinti pastangą, bet vienas neatskleidžia jos moralinės vertės. Ją svarstant būtina įvardyti poelgio tikslą, konkretų santykį su kitu ir galimas pasekmes. Gailestingumas išlieka svarbus net nepasiekęs viso norėto rezultato, o naudingas darbas gali turėti ateities prasmę. Toks vertinimas leidžia kartu ginti teisingą atlygį ir pastebėti tai, ko vien atlygiu išmatuoti nepavyksta.

Ar poelgio vertę lemia atlygis?

Žmogaus poelgį kartais pastebime iš jo dydžio: didelės dovanos, matomo rezultato ar viešos padėkos. Sunkios aplinkybės šį matą patikrina, nes reikšmingas gali tapti vienas padalytas maisto kąsnis ar kito sukurtas meno kūrinys. Tomo Venclovos „Hidalgo“ minimas menkas atpildas leidžia klausti, kokia vertė išlieka nesant sėkmės garantijos. Mano požiūriu, ją gali kurti palaikomas žmogaus orumas ir bendrystė, nors materialinis atlygis lieka neaiškus.

Pirmiausia dalijimosi prasmė atsiskleidžia per tai, kokį santykį jis sukuria. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerio Velykų epizode kalinys nuo Gdansko padovanoja lietuvių grupei vieną kiaušinį. Vyriausias grupės žmogus jį padalija plonais gabalėliais. Tokios porcijos materialinis dydis menkas, tačiau pasakotojas šventės patirtį išreiškia kaip sotumą. Kiaušinis leidžia pasijusti švenčiančiais žmonėmis aplinkoje, kur nuolat tikrinamas ir žeminamas jų kūnas. Dalijant niekam neužtenka didelės porcijos, užtat kiekvienas įtraukiamas į bendrą apeigą. Poelgio vertė atsiskleidžia šioje dalyvių lygybėje. Dovana sugrąžina ryšį su bendru šventės laiku; galimus šeimos prisiminimus pasakotojas atsargiai palieka spėjimo srityje. Jos vertę ypač išryškina tolesnis smurtas. Antrą Velykų dieną kaliniai baudžiami už neturimas sagas, o pats pasakotojas mušamas dėl skylėto švarko. Dalijimosi akimirka nepanaikina lagerio tvarkos, bet išsaugo kitokį žmonių santykį joje. Dovanotojas pasakojime palaiminamas ir prisimenamas su dėkingumu, todėl jo poelgis tikrai sulaukia pripažinimo. Vis dėlto šios dovanos prasmė priklauso nuo suteiktos bendrystės, o ne nuo pažadėtos naudos dovanotojui. „Hidalgo“ kreipinys „Broli mano“ ir bendras „Mudviem“ panašiai teikia vietą lygiaverčiam ryšiui tarp pažeidžiamų žmonių. Net jei pasaulis atpildu paverčia purviną pakelę, broliškas santykis lieka savarankiška priežastimi laikytis kartu.

Kito žmogaus veikla taip pat gali tapti atrama, kurios poveikis nesutampa su išoriniu laimėjimu. Dalia Grinkevičiūtė atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasakoja apie apsilankymą „Traviatoje“ prieš stojamąjį egzaminą Omske. Iš vaikystės pažįstama opera dabar sužadina praradimų prisiminimus. Ji verkia ir kartu įgauna jėgų pasirengti egzaminams. Šių dviejų patirčių sambūvis svarbus: meno vertę liudija galimybė priimti skaudžią savo istoriją bei vėl susitelkti veikti. Pasakotoja vaikystėje patirtą teatrą sieja su tikėjimu gėriu ir vidine atsvara prievartai. Tai jos asmeniškai pagrįstas įsitikinimas apie meno reikšmę. Į tremtį pasiimtos spektaklių programos suteikia jam daiktišką pavidalą: branginama tai, kas išlaiko patirto meno ir ankstesnio gyvenimo ryšį. Tų daiktų svarbą paaiškina pati jų saugotoja. Šis įsitikinimas išlieka prasmingas ir tada, kai geri egzaminų pažymiai dar nenulemia būsimo komisijos sprendimo. Taigi galima atpažinti gautą atramą, nors išorinis rezultatas lieka atviras. „Hidalgo“ visas turtas sutelkiamas į žodžius, o menas siejamas su meile ir mirtimi. Šiame sąraše matyti žmogaus pastanga išlaikyti prasmę sužeidžiamame gyvenime. Kūrėjo žodis ar atlikėjų darbas gali pasiekti kitą daug vėliau ir kitomis aplinkybėmis, negu buvo sumanytas. Tokio ryšio vertinimui reikia atidaus poveikio aprašymo, nes vien apdovanojimų ar užmokesčio sąrašas jo neaprėpia.

Vadinasi, poelgio vertė gali atsiskleisti palaikomoje bendrystėje ir kitam suteiktoje dvasinėje atramoje. Padalytas kiaušinis nenutraukia smurto, o opera neužtikrina palankaus sprendimo, tačiau abu patyrimai įgyja konkrečią reikšmę žmogaus gyvenime. Atlygis ar padėka gali šią reikšmę pripažinti. Jai suprasti vis tiek reikia matyti patį santykį, išsaugotą orumą ir tolesnei pastangai atsiradusias jėgas.

Atlygis gali būti piniginis, simbolinis ar asmeniškai išgyvenamas. Svarstyme pravartu tiksliai įvardyti, kas vertinama: siektas tikslas, poelgio padariniai, santykis su kitu ar sulauktas pripažinimas.

Pirmame variante vaiko paleistas vagis vėl sugaunamas, tačiau pats mėginimas sustabdyti žiaurumą lieka svarstomas moralinis veiksmas. Kudirkos raginime doro idealo siekis skiriamas nuo jo išmainymo į patogumą; teisingas užmokestis už darbą nepaneigiamas. Antrame variante vienas kiaušinis sukuria bendrą šventę, nors lagerio smurtas tęsiasi. Dovanotojui pasakotojas aiškiai reiškia dėkingumą. Grinkevičiūtės teatro patirtis atneša ir praradimų skausmą, ir naujų jėgų; geri egzaminų rezultatai dar nepasako būsimo komisijos sprendimo. Šios ribos leidžia argumentuoti tiksliai, nepadarant sėkmės ar padėkos vieninteliu vertės matu.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų forma ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antroje – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.

Prie kiekvieno pavyzdžio atskirai įvardyk motyvą, parodytą poveikį ir sulauktą arba dar nežinomą atlygį. Pažiūrėk, kuriuo iš šių dalykų pagrįsta tavo išvada.