Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar patirtis padeda atpažinti klaidingus autoritetus?“

Kantorekas, griežtas, mažo ūgio žmogelis, pilku surdutu, smailiu kaip pelės snukutis veidu, buvo mūsų klasės auklėtojas. Jis maždaug tokio pat sudėjimo kaip ir puskarininkis Himelštosas—„Klosterbergo siaubas“. Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės; jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai daugiausia baisūs šunkaros.

Per gimnastikos pamokas Kantorekas mums tol sakė ilgas kalbas, kol visa mūsų klasė, išsirikiavusi ir jo vadovaujama, nužygiavo į apygardos karo valdybą ir užsirašė savanoriais. Dar ir dabar man stovi akyse, kaip jis, žvelgdamas į mus pro žybčiojančius akinių stiklus, klausdavo: „Juk jūs irgi eisite su visais, draugai?“

Tokie auklėtojai visuomet nešiojasi savo jausmus liemenės kišenėje jau gatavus ir prireikus ištraukia juos nustatytomis valandomis. Tačiau tuomet apie tai mes dar negalvojome.

Vienas iš mūsų, tiesa, delsė ir nelabai norėjo eiti su visais. Tai buvo Jozefas Bėmas, storas, nuoširdus vaikinas. Bet pagaliau ir jis leidosi prikalbamas,— kitaip būtų neturėjęs kur dėtis. Gali būti, kad dar vienas kitas galvojo kaip ir jis, tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį „bailys“. Žmonės stačiai neturėjo jokios nuovokos, kas įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės,— jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvų iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.

Katčinskis tvirtina, kad čia kalti mokslai, nuo jų, esą, žmonės eina kvailyn. Kas jau kas, o Katas tuščiai burnos neaušina.

Ir atsitik tu man taip, kad Bėmas žuvo vienas iš pirmųjų. Atakos metu jis buvo sužeistas į akis, ir mes palaikėme jį nukautu. Pasiimti jo negalėjome, nes turėjome skubiai trauktis. Po pietų staiga išgirdome jį rėkiant ir pamatėme, kad jis šliaužia prieš apkasus. Pirma jis buvo tiktai netekęs sąmonės. Aklas ir pamišęs iš skausmo, jis neieškojo priedangos, ir buvo pašautas, niekam iš mūsų nespėjus prie jo prišliaužti ir pasiimti.

Žinoma, Kantorekui to negalima prikišti,— kas gi būtų, jeigu tokius dalykus imtume laikyti nusikaltimu. Juk tokių Kantorekų buvo tūkstančiai, ir visi jie buvo įsitikinę, kad tokiu sau patogiu būdu jie dirbą gerą darbą.

Tačiau kaip tik dėl to jie mūsų akyse ir subankrutavo.

Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.

Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais,— jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais,— mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; pateikta skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 9–10.

Paulius Boimeris prisimena klasės auklėtojo Kantoreko raginimą savanoriauti ir Jozefą Bėmą. Karo patirtis tikrina mokytojo autoritetą ir vyresniųjų žodžius. Pateikta visa vientisa I skyriaus dalis nuo Kantoreko apibūdinimo iki vienatvės apmąstymo. Skaitmeninės kopijos akivaizdžios perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją.

Ar patirtis padeda atpažinti klaidingus autoritetus?

Autoritetu tampama dėl žinių, patirties ar gebėjimo įtikinti, tačiau šios savybės ne visuomet sutampa. Įtaigus žmogus gali atrodyti geriau suprantantis pasaulį vien todėl, kad kalba užtikrintai. Asmeninė patirtis padeda patikrinti tokį įspūdį: žmogus pamato, kaip svetimas pažadas veikia tikrovėje. Vis dėlto vien nusivylimas dar nesuteikia patikimo naujo sprendimo. Patirtis padeda atpažinti klaidingą autoritetą tada, kai tampa pagrindu atidžiau vertinti jo žodžius, o ne priežastimi atmesti visas žinias ir visus žmones.

Patirtis pirmiausia atskleidžia atotrūkį tarp įtaigios kalbos ir jos padarinių. Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje Kantorekas skatina mokinius savanoriauti, apeliuodamas į bendrumą: „Juk jūs irgi eisite su visais, draugai?“ Dvejojimas tokiomis aplinkybėmis atrodo gėdingas, nors mokiniai dar nesupranta būsimo pasirinkimo kainos. Jozefas Bėmas leidžiasi įkalbamas ir žūsta vienas pirmųjų. Draugo likimas bei kiti karo vaizdai suardo tikėjimą, kad vyresniųjų padėtis savaime reiškia geresnį gyvenimo pažinimą. Panašų formalios išminties tikrinimą vaizduoja Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžia. Daug mokslų studijavęs Faustas pats suabejoja savo gebėjimu mokyti kitus: garbingi vardai neužtikrina, kad jis tikrai supranta pasaulį ir gali kitus vesti. Jo troškimas patirti gyvą gamtą išreiškia nepasitenkinimą vien žodiniu žinojimu. Tačiau paties Fausto susitikimas su Žemės dvasia nesuteikia jam trokštamos lygybės su ja. Patyrimas čia parodo ir jo paties ribą. Todėl mokymasis iš tikrovės nėra vien kitų demaskavimas: jis gali sugriauti ir pernelyg aukštą nuomonę apie savo supratimą. Šių situacijų padariniai skiriasi, tačiau abiejose atsiranda svarbus klausimas, kuo pagrįstas žmogaus pasitikėjimas savo ar kito išmanymu. Remarko mokiniai mokytojų bankrotą suvokia išvydę tikrovę, kurios kalbos apie kilnią pareigą nepaaiškino. Patirtis čia atima galimybę laikyti gražų kalbėjimą pakankamu tiesos įrodymu ir priverčia atsigręžti į konkrečius sprendimo padarinius žmogui.

Tačiau po tokio sukrėtimo reikia išmokti vertinti įrodymus, antraip seną aklumą gali pakeisti naujas. Remarko pasakotojas perduoda Katčinskio mintį, kad nuo mokslų žmonės kvailėja. Ją galima suprasti kaip nusivylusių kareivių nuoskaudą, bet ne kaip patikimą viso išsilavinimo vertinimą. Atpažinti vieno išsilavinusio žmogaus klaidą dar nereiškia įrodyti, kad žinios nereikalingos. Šią skirtį padeda suprasti Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ epizodas apie išradimą. Pasakotoją žavi tikslūs malūnininko brėžiniai ir užtikrintas aiškinimas, tačiau jis pats nesupranta techninių detalių. Kuprelis pripažįsta, kad sumanymą dar reikės pagrįsti bandymais. Taigi pagarba kūrėjui ir patikrintas jo išradimo veikimas lieka skirtingi dalykai. Čia nepakanka nei nuoširdaus susižavėjimo, nei išankstinio atmetimo. Reikia tokios patirties, kuri leistų tikrinti konkretų teiginį. Panašiai Remarko jaunuolių išvada apie Kantoreką vertinga ne dėl to, kad jie apskritai nebenori klausyti vyresniųjų. Ji pagrįsta tuo, ką šie skatino daryti ir ko nepajėgė numatyti. Kritiškas žmogus patirties pamoką pritaiko jos ribose, užuot pasiskelbęs nuo šiol neklystančiu ar visas abejonę keliančias žinias paskelbęs apgaule.

Taigi patirtis gali padėti atpažinti klaidingą autoritetą, nes leidžia tikrinti kalbos ir tikrovės santykį. Ypač skaudžiai išryškėja pažadai, kurių kainą sumoka jais pasitikėję žmonės. Tačiau išmintingesnis vertinimas prasideda tada, kai nusivylimas nepaverčiamas visuotine išvada apie mokslą ar žmones. Patirtimi pagrįstas savarankiškumas reiškia gebėjimą klausti, kokie įrodymai leidžia pasitikėti konkrečiu teiginiu ir kiek toli siekia paties žmogaus supratimas.

Ar patirtis padeda atpažinti klaidingus autoritetus?

Svetimu sprendimu lengva pasikliauti tol, kol jis nepaliečia to, kas pačiam skaudu. Kai garbingai skambantis vertinimas ima prieštarauti išgyvenamai tikrovei, žmogus gali pirmą kartą suabejoti ir vertintojo autoritetu. Patirtis padeda atpažinti jo ribas, nes abstraktų teiginį susieja su konkrečiu gyvenimu. Tačiau būtų skaudu manyti, kad kiekvienas privalo pats patirti nelaimę, kol įgyja teisę abejoti. Patirtis tampa išminties šaltiniu ir tada, kai žmogus geba išgirsti kitų išgyvenimus bei persvarstyti savąjį teisumą.

Asmeninis išgyvenimas dažnai atskleidžia, kiek žmogaus neaprėpia jam priskirtas vardas ar vaidmuo. Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakotojas prisimena, kaip nenoras savanoriauti galėjo užtraukti žodį „bailys“. Tačiau fronto patirtis parodo, kad baimė ir pareigos atlikimas gali egzistuoti kartu. Jaunuoliai suvokia, jog „mirties baimė yra stipresnė“, bet pasakotojas sykiu pabrėžia, kad jie nepasidarė dezertyrais ir toliau ėjo į atakas. Ankstesnė vertinimo schema pasirodo pernelyg paprasta jų gyvenimui. Kitokią garbingo vaidmens ribą atskleidžia Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Liudo Vasario tėvai seminarijoje mato iškilusį būsimą kunigą ir pagarbiai į jį kreipiasi, tačiau sūnus išgyvena prarastą artumą. Pasikalbėjus apie iš seminarijos išeinantį Varioką paaiškėja, kad tėvo sprendimas apie žmogaus dorą labai priklauso nuo pasirinkto luomo. Vasaris iš savo savijautos jau supranta daugiau, negu telpa tokiame vertinime, nors dar nepajėgia to atvirai pasakyti. Abiejuose romanuose patirtis suteikia pagrindą atskirti žmogų nuo jam primetamo apibūdinimo. Autoriteto klaida išryškėja tada, kai jo vartojami žodžiai nepadeda išgirsti konkrečios baimės, abejonės ar pašaukimo stokos ir užuot aiškinę ima tik teisti.

Vis dėlto autoritetas galėtų būti tikrinamas ir anksčiau, negu klaidos padariniai tampa nebeatitaisomi. Remarko ištraukoje Bėmo nenoras išvykti lieka neišklausytas. Jo abejonė neturi pakankamos vertės tiems, kurie jau žino, kaip turėtų elgtis geras jaunuolis. Priešingą galimybę iškelia Sofoklio tragedijos „Antigonė“ Kreonto ir Haimono ginčas. Sūnus ragina valdovą pripažinti, kad protinga mintis gali kilti ir kitam, o spręsti dera pagal darbus, ne vien pagal amžių. Jis perduoda tyliai kalbančių piliečių nuomonę, kurios piktas valdovo žvilgsnis neleidžia pasakyti tiesiai. Taip svetima patirtis tampa valdovo sprendimą tikrinančia žinia. Haimonas nesako, kad kiekviena tėvo mintis klaidinga; jis pirmiausia siūlo išplėsti girdimų balsų ratą. Toks prieštaravimas gali būti rūpesčio forma. Jis saugo galimybę išlaikyti autoritetą pripažinus klaidą, užuot privertus kitus ją priimti vien dėl turimos valdžios. Kreontas ją atmeta kaip neleistiną jauno žmogaus prieštaravimą. Šis ginčas parodo, kad patirties turėjimas dar neužtikrina gebėjimo iš jos mokytis: senesnis ir daugiau galios turintis žmogus gali užsisklęsti savo teisume. Remarko mokinių istorija skaudi tuo, kad į jų patirtį vyresniųjų kalba taip pat neatsigręžia. Autoritetas tampa mažiau klaidinantis tada, kai leidžia tikrinti savo nuomonę ir priima išgyvenimo liudijimą kaip vertingą, net jeigu jį pateikia jaunesnis ar silpnesnis žmogus.

Vadinasi, patirtis padeda atpažinti klaidingą autoritetą, kai sugriauna pernelyg paprastus žmogaus vertinimus. Ji parodo, ko nepasako garbingas vardas, užtikrinta kalba ar iš anksto paruoštas kaltinimas. Tačiau šiai pamokai nereikia užsibaigti nauju užsispyrimu. Gebėjimas išklausyti kitą leidžia supratimą plėsti ir be asmeniškai patirtos katastrofos. Tikrasis autoriteto tikrinimas prasideda nuo pripažinimo, kad kito žmogaus gyvenimas gali pataisyti mūsų nuomonę.

Svarstymo atrama. Klausimas leidžia tirti, ką patirtis padeda patikrinti ir kokiomis sąlygomis iš jos mokomasi. Galima pagrįsti teigiamą atsakymą, sykiu atskiriant nusivylimą nuo visuotinio nepasitikėjimo.

Dvi argumentavimo kryptys. Pirmas variantas tiria, kaip patirtis patikrina žodžius ir kodėl paskui reikia tikrinti ir savo išvadas. Antras nagrinėja asmeninio išgyvenimo bei kitų žmonių liudijimo vertę. Nereikia teigti, kad nelaimė būtina norint išmokti savarankiškai mąstyti.

Kultūrinės sąsajos. Fausto abejonės savo gebėjimu mokyti ir susitikimo su Žemės dvasia riba padeda atskirti titulą nuo supratimo; Kuprelis pats pripažįsta bandymo būtinybę. Vasario savijauta neįtelpa į tėvų jam skiriamą vaidmenį, o Haimonas siūlo išgirsti tai, ko valdovo aplinka jam atvirai nepasako. Kiekvienas pavyzdys pagrindžia konkretų teiginį; jų gyvenimo aplinkybės nesuplakamos.

Užduoties kilmė. Klausimas ir keturi B kurso pagalbiniai klausimai sukurti mokymuisi, nepriskiriami oficialiam egzaminui.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.