Užduotis. Remdamasis pateikta Jurgio Savickio novelės ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstyk klausimą „Ar nusivylęs žmogus tampa įžvalgesnis?“ Aiškink, kuo atsargumas, jausmo atvėsimas ir tikslesnis kito pažinimas gali skirtis. Mokomąjį variantą sudaryk iš keturių pastraipų, rašyk bent 450 žodžių.

Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas.

Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė.

Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją.

Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.

Ji mato mane ir džiaugias. Tarp milijonų gėlių, įvairių ir skaisčių, o dar daugiau nematomų, sėdžiu aš, juodą apsiaustą pasitiesęs. Mano poeto kaklaryšis dabiai užrištas, o mašioto rūbai skiria mane nuo žemės.

Tarp mudviejų nematomos arfos auksinės stygos. Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą.

Ji prataria žodį į mane, bet joks žmogaus žodis tiek neišreikštų, ką tasai nežinomas arfa grojimas.

Jai jauku tik su manim. O jauku jai visuomet. Pasaulis įvairus ir turtingas. Pasaulio galo nesimato.

Atėjo senis. Jis buvo įdusęs ir jo oda pageltusi.

- Aš noriu maudytis drauge su ja...

- Kuo daugiau kartų pasinersi, tuo ilgiau galėsi su manim maudytis. - Jos akys juokės ir kūnas koketavo.

- Nuvesk jį maudyklėn! - paliepė ji man.

Aš nuvedžiau senį maudyklėn po senais purvalksniais.

Senis ilgai ruošėsi; pagalios, padusęs ir didelėn kupron susimetęs, lipo vandenin. Jo krūtinėje gargėjo, ir aš girdėjau, kaip jo kaulai barškėjo. Senis pasinėrė kartą, antrą.

- Dar, dar kartą! - girdėjau linksmą moteriškės balsą.

Aš ilgai laukiau, senis vienok narstės ir narstės. Jam oran pasirodant, jo žilos gauros linguliuodavo pavandeniu. Jo akys buvo pablėsusios ir pasibaisėjimo pilnos, kaip žmogaus prieš mirtį.

Ilgą valandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas sugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantis metų atgal.

Vėsioje seklyčioje liūdnas žmogus armoniką mėgino. Braškučiai ir balti dobiliukai stiebės prie jo per langą ir jam pritarė.

Ties paskendusio rūmo saulingais vartais trys baltos panos paslaptingai šnekučiavos. Virš jų buvo pilkas dangus su mėlynais protarpiais.

Senio nebuvo.

Aš ėjau senon vieton, kur buvo mano sužieduotinė, pranešti jai, jog senis paskendo. Mano širdyje buvo tarytum linksma ir kartu toksai neramumas. Bet mano sužieduotinės ten nebuvo.

Elegantinga lazda su parašu „Flirt“ ir čekolados apypilnė dėžė. Laiškas.

„Suprask mane ir atleisk - kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti. Jei gali, paimk saldainius ir mėlyną kaspiną nuo kasų, kurį skiriu Tau atminčiai.

Užmiršk - viskas praeis“.

Aš nieko nepaėmiau, be lazdos su parašu „Flirt“, su keistais sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekė.

Dilbtelėjau paberžėn - paberžėje ji lėkė su jaunikiu, liokajum ar vargoninku,- per tolį aš negalėjau įžiūrėti.

Jos šventos kojos mynė dirvos vagas. Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenį buvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens.

Jie abu garsiai šnekėjo ir juokės.

Paberžėje ji atsigręžė ir ilgai mojo man atsisveikinimui ranka.

Aš ėjau į vakarus.

Tylūs angelai, tarp balų ir neužmirškgėlių bestovį, man kelią pastojo. Vienok jie buvo nekalbiai ir ramūs, ir jų kelias nežinia kur ėjo. Nesiliaujanti vis ta pati melancholijos melodija, privedanti prie vakarų raudonos žaros.

Kelias mano nesiliauja niekuomet. Aš nežinau, kaip pasaulis sutvertas, kaip ir nieks to nežino ir nežinos. Aš keliauju, o tas vabalas, kurio vardas: „laikas per daug ilgas“, nuolat man širdį ėda.

Ten, kur kelias sunkesnis, man taką padeda praskinti mano lazda su keistu parašu „Flirt“ ir sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekės.

Vieną gražų Lietuvos pavakarį, saulei besileidžiant, grįžau savo tėvynėn, savo namų arčiau. Nors „savo namų“ niekuomet ir neturėjau.

Ėjau plačiu nuo Raseinių vieškeliu, ties Šaltuonos staigiu kalnu. Kalnan tą pačią valandą kopė du gerai įžiūrėti širmiai, lengvai kaip žaislelį veždami naują anglų fajetoną. Dabiame fajetone standriai sėdėjo jauna moteriškė sporto pilku kostiumu. Rankoje laikė elegantingą špicrutą. Buvo įdomi.

Ilgai, kaip vien tik moteriškė gali pažiūrėti, žvelgė į mane. Akimis pasakė tiek daug, ką jokiais žodžiais niekuomet neišreikštum: pirmos valandos atvirumas, kraujo suplasnojimas, jausmu užliejąs himnas-marselietė. Ji, regis, atsisveikino.

Aš turėjau tiek drąsos ir noro, kad visai aiškiai šiepiau iš jos ir kvatojau.

Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje.

Už koplytėlės ir kaštanų alėjos dabi moteriškė su botagu rankoje pradingo.

Geri kvepalai - didi pagunda sodžiuje.

Vienos dienos pokaityje savo seklyčioj, kaštanų gėlių pilnai pribirusioj, radau ant stalo begulintį įtariamą laišką. Jame buvo kviečiama, kad atvykčiau tūlan dvarelin prie Šaltuonos krantų, kur „taip ypatingai ramu, daug saulės ir tylos. - Tamstai bus čionai jauku“. Ir staigiai, kaip ničnieko nebūtų - ji skaitanti Platono p. Dialogus apie meilę. „Nes visgi toks slegiantis nelinksmumas kartais sodžiuje...“

Nors mano širdis, laiko įgadinta, pradėjo sparčiai plakti, vienok to aparato mechanizmas buvo tiek dar geras, kad išgėrus ramintojo - vandens stiklinę, sugniaužus laiško popierą, kaip ir kieno jausmą sugniaužus, tapau visai ramus ir budrus. Atsisveikinau, paėmiau lazdą į rankas, tarbą ant pečių ir žengiau į šio plataus pasaulio visai priešingą nuo Šaltuonos pusę.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Koketė“. Vartotojo pateiktas „Novelės“ TXT nuorašas; jo konkretus spaudos leidimas, metai, leidėjas ir puslapiai nenurodyti.

Pateikiama ištisinė novelės pradžios ištrauka. Pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu; jo spėjimai apie kitus žmones išlaiko jo žvilgsnio ribas. Nuorašo žodžiai ir neįprastos formos palikti, pakeistas tik kabučių pavidalas. „Šventadienio sonetai“ (1922) – atskira rinkinio bibliografinė žinia, ne šio TXT spaudos leidimo data.

Ar nusivylęs žmogus tampa įžvalgesnis?

Nusivylimas gali priversti pastebėti tai, ką anksčiau užgožė susižavėjimas. Žmogus ima tikrinti pažadus, prisimena praleistus ženklus, atsargiau užmezga naują ryšį. Tačiau skausminga patirtis gali sustiprinti ir išankstinį įtarumą. Tada ankstesnį palankų spėjimą pakeičia toks pat menkai pagrįstas nepalankus. Manau, nusivylęs žmogus tampa įžvalgesnis tada, kai išmoksta tikslinti savo sprendimus pagal kitų atsaką, o ne tik ieško naujo pagrindo nepasitikėti.

Jurgio Savickio „Koketės“ pasakotojas po sužieduotinės pasitraukimo parodo pasikeitusią laikyseną, bet jo pažinimo ribos išlieka matomos. Pradžioje mylimosios akims jis priskiria daugiau galios negu žodžiams. Radęs laišką, regi ją su kitu vyru, tačiau negali atskirti, ar tas jaunikis, liokajus, ar vargonininkas. Išvardijimas aiškiai parodo, ko pasakotojas nežino. Vėliau sutiktos moters žvilgsnį jis taip pat perskaito kaip žodžiais neišreiškiamo jausmo ženklą, tik dabar atsako pašaipa. Vertinimo ženklas pasikeitė, o skubus tikrumas dėl svetimo vidaus išliko. Vadinasi, vien nusivylimas dar neišmoko išgirsti konkretaus žmogaus. Kitokią pažinimo galimybę atveria Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Auksės ir Vasario bendravimas. Jos mintys apie kūrybą Vasariui daro poveikį ne vien naujais argumentais: reikšmingas tampa pats santykis. Aprašoma ir jo poezijos kaita, tačiau poros ateities forma lieka nežinoma. Kitas žmogus čia gali koreguoti įsitikinimą, nes yra klausomas. Savickio pasakotojas pasirenka priešingą kryptį nuo naujo kvietimo vietos ir taip išvengia susitikimo. Jo sprendimas gali apsaugoti nuo nepageidaujamo ryšio, bet kartu palieka nepatikrintą nuomonę apie kviečiančiąją. Atsargumas ir įžvalga šiuo atveju nėra tapatūs. Žmogus gali pagrįstai nenorėti naujos pažinties, bet toks noras dar nepatvirtina jo nuomonės apie kito ketinimus. Ši skirtis leidžia saugoti savo ribas kartu nepriskiriant nepatikrintos kaltės.

Įžvalgesnį žmogų atpažintume iš gebėjimo pakeisti net jam pačiam įtikinamą išvadą. Hermannas Hesse „Stepių vilko“ pratarmėje leidžia kalbėti fikciniam leidėjui. Šis prisimena pirmąjį Halerio apsilankymą. Nepažįstamojo elgesys iš pradžių jam kelia antipatiją, eisena atrodo nederanti su profiliu ir temperamentu. Tik vėliau sužinoma liga padeda kitaip suprasti vaikščiojimo sunkumą. Ši žinia atskleidžia, kad pirmasis vertinimas rėmėsi tik dalimi žinių apie žmogų. Pasakotojas taip pat pripažįsta palankiau jį nuteikusius mandagumo bei veido bruožus. Jis nepraneša staiga viską supratęs: atsiranda tik šiokia tokia simpatija. Tolesnės pastraipos rodo naują nesutarimą dėl prašymo neregistruoti policijoje, o tetos palankumas pasiūlo dar kitą perspektyvą. Taip žmogaus vaizdas tikslinamas per kelias skirtingas žinias. Šis būdas svarbus ir po nusivylimo. Jeigu patirtis paverčiama vieninteliu visų būsimų santykių matu, ji uždaro kelią pataisai. Savickio pasakotojo atvejis leidžia pajusti tokio uždarumo kainą: jo budrumas yra ryškus, tačiau vėliau sutiktos moters balso beveik negirdime, išskyrus jo pacituotą kvietimą. Patikimesnis pažinimas reikalautų palikti vietos skirtumui tarp ankstesnės skriaudos ir dabartinio žmogaus.

Taigi nusivylimas suteikia medžiagos apmąstymui, bet pats įžvalgos nesukuria. Jis gali išmokyti atsargumo ir kartu skatinti nepatikrintą įtarumą. Tiksliau kitą žmogų suprantame derindami atmintį su jo atsakais, naujomis aplinkybėmis ir galimybe pataisyti savo sprendimą. Patirties vertė priklauso nuo to, ar ji padeda pastebėti skirtumus, ar kiekvienoje naujoje pažintyje verčia ieškoti senojo nusivylimo pakartojimo.

Ar nusivylęs žmogus tampa įžvalgesnis?

Kartais po skaudaus išgyvenimo žmogus pasijunta ramesnis ir šią ramybę palaiko išmintimi. Tačiau savijautos pokytis dar neatsako, ką jis suprato apie save ar kitus. Nusivylimas gali tapti įžvalgos pradžia, jeigu patirtis apmąstoma ir susiejama su atsakomybe. Vien praėjęs laikas ar atšalęs jausmas tokio darbo neatlieka. Svarbu, ar žmogus ima tiksliau vertinti ir savo ribas, ir svetimą pažeidžiamumą.

Savickio „Koketėje“ atsisveikinimo laiškas siūlo pasikliauti tuo, kad viskas praeis. Vis dėlto pasakotojo kelionę lydi širdį ėdantis laiko vaizdinys, o buvusio ryšio lazda tebelaikoma rankoje. Užmiršimo pažadas ir tikroji jo patirtis nesutampa. Vabalo metafora vaizduoja laiką kaip graužiančią būtybę. Praeinanti trukmė pasirodo varginanti, todėl vien laukimas neparodomas kaip patirties paaiškinimas ar jos suteiktas pranašumas. Dar prieš perskaitant laišką senio dingimą apsupa tebetekantis pavasario upelis, kuris toks pat kaip prieš tūkstantį metų. Gamtos tęstinumas nesuteikia aiškaus atsakymo į žmogaus nelaimę. Pasakotojas eina pranešti apie senio skendimą ir jaučia prieštaringą linksmumą bei neramumą. Ši detalė išlaiko klausimą, kiek jis apskritai pastebi kitą žmogų. Kristijono Donelaičio „Metuose“ Lauras augalų gyvenimą gretina su žmogaus mirtingumu. Jis nuosekliai rodo augimą, žydėjimą, vaisių, o kalbėdamas apie žmones primena ir ankstyvos mirties pavojų. Toks gretinimas suteikia laikinumui apmąstomą formą. Tačiau jo prasmė neprilygsta patogiam raginimui viską užmiršti. Mirtingumo pripažinimas gali skatinti atidžiau elgtis su tuo, kuris gyvena šalia. Savickio pasakotojo dėmesys greitai grįžta prie jo nuoskaudos ir kelionės, todėl vien patirta netektis dar nepatvirtina tokio jautrumo. Įžvalga turėtų aprėpti daugiau negu savo nuoskaudos baigtį.

Tiksliau vertinti patirtį padeda ir gebėjimas atskirti kūno reakciją nuo sąmoningo pasirinkimo. Senekos vienuoliktame laiške Lucilijui jauno žmogaus raudonis nepadaromas paprastu jo dorybės ar nedorybės ženklu. Aptariama reakcija, kurią sunku pakeisti net stengiantis; išmintis nesutapatinama su visišku kūno valdymu. Šiame argumente pripažįstama riba, kurios nepanaikina net išmintis. Toks pripažinimas skatina vertinti žmogų pagal jo pasirinktą elgesį, užuot iš vienos išorinės reakcijos nusprendus apie visą asmenį. Laiško pabaigoje, perduodant Epikūro mintį, siūloma pasirinkti dorą žmogų ir įsivaizduoti jo žvilgsnį į savo poelgius. Taip dėmesys nuo savaiminės reakcijos pereina prie sąmoningos elgesio patikros. Katono ar Lelijaus pavyzdys tampa savistabos atrama, o ne tikru sekimu. Šis skirtumas praverčia vertinant Savickio pasakotojo reakciją į kvietimą atvykti į dvarą. Jo širdis suplaka greičiau; išgerta vandens stiklinė ir suglamžytas laiškas lydi atgautą ramybę. Pasakotojas pats pasiskelbia budrus, tačiau toks būsenos aprašas dar nerodo, ką jis suprato apie kviečiančią moterį. Sąmoningai pasirinkta kelio kryptis patvirtina jo valią nesusitikti. Kad iš šio sprendimo atsirastų gilesnė įžvalga, reikėtų ir savo prielaidų patikros. Kitaip nusivylimo pamoka apsiriboja būdu numalšinti jaudulį, o svetimas žmogus lieka pažįstamas tik iš anksto jam paskirto vaidmens.

Nusivylimas gali paskatinti įžvalgą, kai žmogus iš jo išsineša klausimus apie savo elgesį, laikinumą ir kitų pažeidžiamumą. Tokiam supratimui būtina apmąstyti, ką iš tiesų žinome, o ką tik jaučiame. Ramybė gali padėti spręsti, tačiau pati sprendimo nepagrindžia. Todėl brandesnę patirtį rodytų ne vien silpniau juntama nuoskauda, bet ir tikslesnis, atsakingesnis žvilgsnis į naują situaciją.

Patirtis, atsargumas ir įžvalga

Klausimas reikalauja paaiškinti, kas pasikeičia žmogaus supratime. Vien naujas elgesys ar sumažėjęs jaudulys dar nėra visas atsakymas. Savickio pasakotojas atmeta kvietimą, bet jo paties pasakojimas leidžia patikrinti, kiek tas sprendimas pagrįstas vėliau sutiktos moters pažinimu.

Pirmo varianto tezė tikrinama per Putino aprašomą Auksės poveikį Vasariui ir Hesse pasakotojo įspūdžio pataisas. Abu palyginimai aiškina naujo atsako bei žinių vertę; nežinoma santykio ateitis nepaverčiama laiminga baigtimi. Antro varianto Lauras suteikia mirtingumui apmąstymo formą, o Seneka atskiria nevalingą reakciją nuo sąmoningos elgesio patikros. Šie kontekstai nepateisina abejingumo ir nepadaro nusivylimo būtinu išminties šaltiniu.

Argumento grandinė: aiškus teiginys apie įžvalgą → tiksli teksto detalė → jos paaiškinimas → sąlyga arba riba. Pabaigoje sujungiamos jau pagrįstos mintys; naujas žmogaus ar kūrinio likimas nepridedamas.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio sričių suma – 16 pirminių taškų; taikant koeficientą 2,625 gaunama iki 42. Kalbos sritys – stilius, taisyklingumas, rašyba ir skyryba – vertinamos po 7 taškus, iš viso iki 28. Visas maksimumas – 70. A kursui nacionalinis minimumas yra 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, ne suteiktas pavyzdžio įvertinimas.

Keturios pastraipos, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atrama. Nacionaliniai kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato; B kursui devynių A kurso autorių reikalavimas netaikomas. Pasirenkami originalūs B kurso klausimai pradžioje suskleisti.

Savo argumente pabrauk, kas žmogui tapo aiškiau ir kokia detalė tai įrodo. Jei aprašytas vien pasikeitęs jausmas, pridėk paaiškinimą, kaip jis susijęs su sprendimu apie kitą.