Užduotis. Remdamiesi eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar meilė padeda priimti gyvenimo nežinomybę?“

gyvenimas tai du aukšti krantai
įaugę viens į kitą visgi upė
tarp jų vingiuoja supasi žiedai
jos bangose ir sunkią šviesą supa

šiame krante keleivis aname
šešėlis slenka tik į kitą pusę
diena naktis diena naktis diena
ir fleitos jau lapus į upę pučia

išmokyki o meile ir mane
ištvert neperprantamam buvime
krantų lakštingala išmokyk suokti

– ne tai kalbi ne tai arba ne tai
aš tegaliu išmokyti tiktai
vienintelio stebuklo – neišmokti

Šaltinis: Donaldas Kajokas, „Poezija, o gal ne ji“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017; NŠA 2026 m. A kurso pakartotinė sesija, p. 4.

Pateiktas visas Donaldo Kajoko „Meilės sonetas“ iš rinkinio „Poezija, o gal ne ji“ (2017). Išlaikytos originalo keturios strofos ir kalbos formos.

Ar meilė padeda priimti gyvenimo nežinomybę?

Mylint ateitis dažnai ima atrodyti prasmingesnė, bet nuo to ji netampa visiškai aiški. Net ir artimiausias žmogus negali iš anksto atsakyti, kaip pasikeis gyvenimo aplinkybės ar pats ryšys. Donaldo Kajoko „Meilės sonete“ kreipiamasi į meilę, prašant išmokyti ištverti neperprantamą būtį, tačiau atsakymas nepateikia baigtinės gyvenimo taisyklės. Šis lūkesčio pakeitimas leidžia svarstyti, kokios pagalbos iš meilės galime tikėtis. Manau, ji padeda priimti nežinomybę tada, kai sustiprina drąsą gyventi ir veikti, tačiau šią galią praranda verčiama vienintelės iš anksto numatytos ateities garantija.

Meilė suteikia atramos ne viską paaiškindama, o padėdama žmogui ryžtis pokyčiui. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ ištraukoje apie Liudo Vasario bendravimą su Aukse jų susitikimai atgaivina veikėją. Auksė ginčijasi su jo niūrumu, skatina taisyti tai, kas negera, o ne tik sielvartauti. Vasaris panašių minčių yra girdėjęs anksčiau, tačiau dabar jį paveikia pačios moters artumas ir abipusiai jausmai. Tai leidžia patirti mintis kaip asmeniškai svarbias, susijusias su galimybe gyventi kitaip. Keičiasi ir jo žvilgsnis į gamtą: ji vis mažiau tampa vien vidinių nuotaikų atspindžiu, vis labiau matoma kaip savitas, įvairus pasaulis. Tačiau šis posūkis nereiškia, kad Vasaris jau žino būsimų santykių formą. Ištraukos pabaigoje ji tebėra neaiški, nors gyvenimas ima krypti nauja linkme. Vadinasi, meilė veikia būtent tarp vilties ir nežinojimo. Kajoko lyrinis subjektas taip pat prašo „ištvert neperprantamam buvime“, o ne pateikti jam būsimos dienos planą. Abu tekstai leidžia teigti, kad artimas ryšys gali sumažinti vienišumą ir sustiprinti žmogaus veiklumą, net kai galutinis jo pastangų rezultatas lieka atviras. Auksė džiaugiasi jo paprastais žodžiais parašytu eilėraščiu, o Vasariui svarbu, kad ji stengiasi jį suprasti. Šis dėmesys naujam kūrybiniam bandymui dar labiau sustiprina ryšį.

Vis dėlto stiprus jausmas ne visada padeda gyventi su atvira ateitimi. Jeigu meilė susiejama tik su vienu trokštamu gyvenimo vaizdu, jo neišsipildymas gali dar labiau žeisti. Igno Šeiniaus „Kuprelyje“ malūnininkas įsivaizduoja Gundės sugrįžimą ir bendrą laimę. Užmigęs jis regi šeimos gyvenimą, sūnaus gimtadienį, vaikišką malūnėlį. Šios detalės sukuria beveik apčiuopiamą ateities pakaitalą, tačiau pabudus jų nėra. Kuprelis ilgisi sugrįžimo į tą patį sapną, o atsinaujinusi žaizda rodo, kokia sunki tapo tikroji dabartis. Jo patirtis neleidžia paprastai tvirtinti, kad meilė būtinai nuramina ar priartina prie tikrovės. Noras vėl patirti vieną vaizdinį gali susiaurinti galimybę priimti kitokį gyvenimą. Kajoko soneto pabaigos žodžiai „vienintelio stebuklo – neišmokti“ siūlo kitą santykį su neaiškumu. Šiuos žodžius galima suprasti kaip kvietimą nepaversti meilės jau turimu, viskam pakankamu atsakymu. Jie nežada, kad išnyks upė, priešingomis kryptimis judantys keleivis ir šešėlis ar dienų kaita. Meilė lieka svarbi būtent šiame neišspręstame pasaulyje. Sugretinimas atskleidžia skirtumą tarp ryšio, atveriančio žmogui naujas galimybes, ir troškimo, reikalaujančio tik vieno leidžiamo jų pavidalo.

Taigi meilė gali padėti priimti gyvenimo nežinomybę, tačiau jos poveikis priklauso nuo paties žmogaus santykio su mylimu asmeniu ir ateitimi. Artumas suteikia drąsos keistis, dalytis mintimis, išeiti iš vienatvės net nežinant, kur nuves naujas kelias. Kita vertus, viena privaloma laimės vizija gali dar skaudžiau sukaustyti. Kajoko soneto paradoksas primena, kad mylėti tenka neužbaigtame gyvenime: jo neperprantamumas nepanaikina ryšio vertės, bet reikalauja palikti vietos tam, kas dar nežinoma.

Ar meilė padeda priimti gyvenimo nežinomybę?

Gyvenimo nežinomybė kartais pasireiškia tolimos ateities klausimais, o kartais – labai konkrečia baime dėl rytdienos. Mylintis žmogus negali pažadėti, kad pavojus išnyks, tačiau gali neleisti kitam likti su juo vienam. Donaldo Kajoko „Meilės sonete“ meilės prašoma pagalbos ištverti neperprantamą būtį, o ne tiesiog atskleisti visus jos atsakymus. Tokia užduotis leidžia meilę suprasti plačiau negu romantišką jausmą. Ji gali reikštis rūpesčiu, dėmesiu ir bendryste. Manau, būtent šios patirtys padeda priimti nežinomybę: jos suteikia dabartinei akimirkai žmogiškos vertės, net kai ateitis lieka nenuspėjama.

Rūpestis kitu išlieka prasmingas net tada, kai neįmanoma užtikrinti jo saugumo. Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizode kaliniai pasidalija vieną kiaušinį. Menkas maisto kiekis neįstengia pakeisti lagerio sąlygų, o kitą dieną smurtas tęsiasi. Vis dėlto pats dalijimas sukuria akimirką, kai žmonės vienas kitą patiria ne vien kaip išsekusius kalinius. Bendras ritualas primena ankstesnį gyvenimą, namus ir artimuosius; pasakotojas tik spėja, kokie prisiminimai galėtų slypėti prie stalo sėdinčiųjų mintyse. Šis atsargumas leidžia suprasti, kad bendrystė nereikalauja iki galo žinoti kito žmogaus vidaus. Pakanka suteikti jam vietą bendroje žmogiškoje patirtyje. Nežinomybės tokia akimirka nepanaikina, tačiau pakeičia buvimo joje kokybę. Kajoko prašymas išmokyti suokti taip pat nukreipia į gyvą atsaką pasauliui, o ne visų jo grėsmių suvaldymą. Lagerio patirtis ir soneto būties klausimas nėra vienodo masto situacijos, tačiau juos sieja viena svarbi galimybė: žmogus išsaugo prasmingą ryšį negaudamas ateities garantijos. Taip meilė artimui atsiskleidžia kaip konkretus veiksmas, padedantis atlaikyti dabartį ir saugantis kito žmogaus orumą.

Kasdienėje aplinkoje priimti nežinomybę taip pat padeda dėmesys tam, kas jau sieja žmones. Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžioje Irusia siuvinėja mamai skirtą audeklą ir įsivaizduoja, kaip šis primins ją skirtingais dienos tarpsniais. Dabartinis darbas nukreiptas į būsimą artumą, nors vaikas negali valdyti laiko. Rožių sode mamatė kalba apie dar nepatirtus gražius dalykus, o Irusia jaučiasi laiminga čia pat: šalia mama, brolis, jos rankose gėlės. Motinos ir dukters patirtis nevienoda, tačiau jų artumas nesiremia reikalavimu viską suprasti vienodai. Šis epizodas leidžia matyti, kad meilė palaiko ir atvirumą dar nepatirtam pasauliui, ir gebėjimą branginti konkrečią dabartį. Kajoko sonete pirmiausia prašoma pamokos, kuri padėtų išbūti, o atsakymas „aš tegaliu išmokyti tiktai“ apriboja mokytojos pažadą. Meilė negali perduoti visų gyvenimo atsakymų. Pabaigoje įvardijamas neišmokimo stebuklas leidžia palikti vietos naujai patirčiai, neatsisakant ryšio, kuris jau yra. Kaip mamos ir dukters artumui nereikia vienodos gyvenimo patirties, taip ir mylėti nebūtina tik tada, kai jau aišku, kas laukia už kiekvieno posūkio. Dėmesys kitam tampa atrama gyventi toliau. Toks dėmesys neatšaukia skirtingo amžiaus ar skirtingų lūkesčių. Jis parodo, kad nežinoti visko apie kito patirtį dar nereiškia negalėti jo mylėti ir būti šalia.

Vadinasi, meilė padeda priimti nežinomybę pirmiausia savo konkrečiomis formomis. Pasidalytas maistas, bendras prisiminimas ar dėmesys artimojo buvimui neišsprendžia visų būties klausimų, tačiau saugo žmogų nuo visiškos vienatvės. Tokios patirtys leidžia branginti gyvenimą jo nesuvaldant. Kajoko soneto atsakymas taip pat palieka pasaulį atvirą, o meilės vertės nesusieja su viską apimančiu žinojimu. Ji gali padėti ištverti ir tuomet, kai svarbiausia ateities dalis dar nepažinta.

Problemos atrama. Lyrinis subjektas prašo pagalbos ištverti neperprantamą būtį. Meilės atsakymas neatskleidžia gyvenimo plano: stebuklu įvardijamas neišmokimas leidžia svarstyti atvirą santykį su tuo, kas dar nežinoma.

Dvi argumentų eigos. Pirmas variantas gretina artumo padrąsintą Vasario pokytį su Kuprelio prisirišimu prie vienintelio trokštamo gyvenimo. Antras aiškina rūpesčio ir bendrystės vertę: Sruogos kaliniai dalijasi kiaušiniu nesustabdydami lagerio smurto, Raganos Irusia brangina artimuosius dar nepažinodama viso gyvenimo. Skirtingo masto patirtys siejamos pagal ryšio veikimą, o ne sutapatinamos.

Užduoties kilmė. Svarstymo klausimas ir keturi B kurso pagalbiniai klausimai sukurti Edukamentas mokymuisi. Oficialioje 2026 m. A kurso pakartotinėje sesijoje šis sonetas pateiktas interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.