Слоўнік тэрмінаў

Ontologinė pažiūra, teigianti, kad visa tikrovė susideda iš vieno vienintelio būties prado arba vienos substancijos.

Konkrečioje visuomenėje ar bendruomenėje susiklostęs praktinių elgesio normų, vertybių, draudimų ir papročių rinkinys, reguliuojantis žmonių tarpusavio santykius.

Asmens pareiga atsakyti už savo laisva valia atliktų poelgių motyvus, pobūdį ir padarinius.

Elgesio reikalavimas ar draudimas, vertinantis veiksmus gėrio bei teisingumo požiūriu ir keliantis besąlygišką reikalavimą žmogaus valiai.

Būtinybė veikti gerbiant visuotinį dorovės dėsnį, net jei tai prieštarauja asmeniniams norams, polinkiams ar patogumui.

Senekos išvystytas filosofinio rašymo žanras, kuriame etikos taisyklės perteikiamos kaip praktiški draugiški patarimai konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Brandi ir išmintinga asmenybė, kurios elgesį stebėdami kiti mokosi praktiškai įgyvendinti dorybes gyvenime.

Praktinio proto prielaida (laisvė, Dievas, sielos nemirtingumas), kurios negalima moksliškai įrodyti, bet be kurios neįmanomas dorovinis gyvenimas.

Būtybė, turinti laisvą valią, savimonę ir gebėjimą prisiimti etinę atsakomybę už savo poelgius bei santykį su kitais.

Valdžios sprendimų ar įstatymų savybė atitikti pamatinius teisingumo, žmogaus orumo ir bendrojo gėrio reikalavimus, suteikianti jiems moralinę privalomąją galią.

Lotyniškas terminas, reiškiantis visuomenėje įprastus papročius, tradicijas ir visuotinai priimtas elgesio taisykles.