Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kartojimas išryškina eilėraščio mintį?“ Sugretink pasikartojančias pradžias ir bent vieną reikšmingą jų tęsinio pokytį.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus,
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais,
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų,
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant svetimo dangaus kelių.

*

Ar gali nenorėt į gimtą žemę grįžt žmogus?

Šaltinis: Algimantas Pagėgis [Algimantas Mackus], „Elegijos: eilėraščiai“. Chicago: Sūduva, 1950 (bibliografinis „Tekstai.lt“ perspaudo kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. „Elegijų“ perspaudo bibliografijoje autorius įvardytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu.

Kaip kartojimas išryškina eilėraščio mintį?

Kartojimas Mackaus eilėraštyje paverčia paukščių skrydį vis atsinaujinančia ilgesio patirtimi. Žodžiai „Kiekvieną rudenį“ pradeda naujus posmus ir primena, kad išvykimas nėra vienintelis toks įvykis. Kartu vis primenama paliekama žemė, todėl pasikartojimas sujungia skirtingus skrydžius su tuo pačiu tėviškės vaizdu. Tačiau kartojami sakiniai nepasako vis to paties. Iš pradžių numatomas grįžimas sulaukus pavasario, paskui sparnais danguje išrašomas ilgesys. Dar vėliau pasakomas kelionės trapumas ir būrio atramos poreikis. Taip pažįstama pradžia leidžia geriau išgirsti naują mintį. Pirmuosiuose keturiuose posmuose šios mintys kaupiasi: kiekvienas išvykimas turi ne tik savo laiką, bet ir emocinę, žmogui artimą reikšmę. Ypač svarbus panašių posmų galinių eilučių skirtumas: mėlyno dangaus skliautus pakeičia svetimo dangaus keliai. Spalva virsta santykio apibūdinimu, o regimas skrydis – priklausymo savai vietai klausimu. Prieš žvaigždutę pasikartojimas dar kartą išsaugo sparnų rašomą ilgesį. Po jos lieka vienintelis žmogui skirtas klausimas, jau be rudens pradžios. Ši trumpa pabaiga susieja anksčiau stebėtus paukščius su žmogaus noru grįžti. Vadinasi, kartojimas suteikia eilėraščiui pastovumo, o kintantys jo tęsiniai palaipsniui atveria, kodėl kelionė kelia ir viltį, ir ilgesį. Sugrįžimas išlaikomas kaip siekis, ne kaip skaitytojui jau papasakotas įvykis.

Vienos 170–195 žodžių pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir nacionalinio minimumo apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.