Specialus sakytinės istorijos projektas

Kelionė į sovietmečio Vilnių su 7-u troleibusu

Žiūrėti video dalimis – per YouTube

Klausytis kaip podkasto – per Spotify

Klausytis kaip podkasto – RSS nuoroda

Nukopijuokite nuorodą ir įklijuokite į savo mėgstamiausią podkastų programėlę – Pocket Casts, Apple Podcasts, Overcast ar kita.

Kodėl 7-as troleibusas?

Kodėl troleibusas, o ne, pavyzdžiui, greitasis autobusas? Nors tam tikras autobusų tinklas Vilniuje egzistavo ir prieš pokarį, gyventojų skaičiui sparčiai augant buvo priimtas sprendimas tiesti troleibusų laidus, siekiant patenkinti padidėjusią viešojo transporto paklausą. Vilniuje buvo svarstyta įvesti ir tramvajų.

7 troleibuso linija vėlyvo sovietmečio periodu tęsėsi tik iki Justiniškių:

O kodėl 7-as maršrutas? Visų pirma, tai populiariausias troleibusų maršrutas ir trečias apskritai labiausiai paklausus viešojo transporto maršrutas sostinėje. Tai neturėtų stebinti: 7-as sujungia „naująjį“ ir „senąjį“ Vilnių (nuo stoties ir senamiesčio važiuojama palei pagrindinius centro istorinius objektus, Lukiškių (Naujamiesčio) rajoną, toliau per Žvėryną link Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių ir Pašilaičių, kurie iš esmės ideologiniu pagrindu kurti „sovietiniai“ rajonai, dažnai apibūdinti kaip „miegamieji“. Maršrutas tarsi kelionė laiku, atskiriantis naująją sostinę nuo senosios. Jį taip pat galima laikyti kaip analogiją 2-am troleibusų maršrutą, kuris taip pat važiuoja nuo stoties per centrą link gyvenamųjų namų.

Bet 7-asis maršrutas, kokį mes jį turime šiandien, prasidedantis nuo Stoties, atsirado tik vėlyvuoju sovietmečiu (apie 1987 m.), maršruto atsiradimas glaudžiai susietas su 2-ojo troleibusų parko atidarymu Viršuliškėse (1985 m.). Tai svarbu paminėti, nes vienas pagrindinių rajonų, kuriuos kerta maršrutas, yra Justiniškės, pradėtos statyti daugmaž 1984 metais (Viršuliškės ir Karoliniškės pradėtos statyti po 1974 m.). Tiesa, per pirmuosius Nepriklausomybės atkūrimo metus maršrutas taip pat buvo praplėstas keliais kilometrais toliau iki Pašilaičių (Skalvių žiedo). Sostinė nuo 1990-ųjų pasikeitė daug, bet maršrutas – beveik nepakitęs. Apie šį kritinį vėlyvojo sovietmečio infrastruktūros palikimą galvojama mažai. Bet, jeigu Vilnius siekia tapti milijoniniu miestu, 7-ame visiems vietos neužteks. Klausimas, ką daryti su troleibusais, kurie dažnai matomi kaip lėti, pasenę, dažnai prastai prižiūrimi, ilgai buvo vis atidėliojimas.

Dabartinis maršrutas:

1. Susipažinkite su projekte dalyvavusiais vilniečiais

Kviečiame žiūrėti prisistatymų ištraukas ir išgirsti kiekvieno vilniečio trumpą istoriją ir balsą:

Kai kurie Vilniuje jau gime, o kiti atvyko iš kitų miestų – arba po studijų, arba beieškant darbo.

1. Arvydas, Pašilaičiai
2. Oksana, Naujamiestis
3. Kornelijus, Justiniškės ir Algirdo g. Naujamiestyje
4. Rasa, Viršuliškės ir Lukiškės (Naujamiesčio sen., prie Seimo)
5. Laima, Viršuliškės
6. Danguolė, Lukiškės (Naujamiesčio sen., J. Jasinskio g.)
7. Aušra, Senamiestis

2. Greičiau važiuojam iš tos stoties…

7-o pradžia – prie geležinkelio stoties. Tad čia ir pradėkim. Tiesa, ilgai neužsibūsim, nes šis rajonas buvo universaliai nepamėgtas.

Erdvės kiek toliau už stoties, pavyzdžiui, gatvės prie M. Marcinkevičiaus ligoninės, Arvydo manymu, jau pradėtos tvarkyti.

Tad ateityje tikimasi vis daugiau teigiamų pokyčių.

3. Senamiesčio privatizacija ir senosios pramogos

Senamiestyje seniau būdavo daugiau gyvenamųjų namų, o kai buvo daugiau žmonių, ir kai kiemai buvo atviri, gyventi buvo smagiau, sako senamiestyje užaugusi Aušra. Mano, kad netgi buvo ir lengviau auginti vaikus. O dabar daug miesto erdvės yra užokupavęs verslas – Trakų gatvės Caffeine kavinė seniau būdavo civilinės saugos slėptuvė!

Čia vyko veiksmas nuo pat seniausių laikų – įsimintinos kavinės, perpildytos S. Nėries mokinių, šviežios bandelės ir pieniški kokteiliai, skanus maistas, vienintelė vaikų kavinukė Nykštukas, Muziejaus gatvės gastronomas ir – įdomiausias sovietmečio fenomenas – Vizbaro diskoteka.

Įdomu pagalvoti ir apie tai, kad MO muziejaus pastatymas supykdė dalį gyventojų. Arvydui tai tik kubas. Aušra pamėgo šią erdvę. Čia seniau stovėjęs Lietuvos kino teatras buvo prestižinis – beveik kiekvienas pašnekovas minėjo, koks malonumas buvo teatras, kinas, operos ir kiti renginiai. Visai netoli (Reformatų stotelės ir skvero vietoje) Kronikos kino teatre buvo rodomas vis tas pats filmas… Dabar, kai kažkas paminės Kronika, žinosite, kur ji stovėjo.

Išgirskite daugiau – tiesiai iš mūsų pašnekovų lūpų.

4. Centras: Lukiškės, Naujamiestis ir Tauro kalnas

Kaip nebūtų keista, didžioji dalis mūsų pašnekovų užaugo būtent čia – centre (arba labai netoli nuo centro, kiek giliau Naujamiestyje). Algirdo gatvėje yra gyvenęs Kornelijus (taip, kad tualetas buvo rūsyje), vėliau su žmona išsikėlė į Justiniškės, Rasa užaugo prie Seimo, bet vėlgi irgi teko išsikelti į Viršuliškes. Danguolė užaugo prie Lukiškių (tuometinės Lenino) aikštės prieš išsikeliant į Žirmūnų pusę. Pilname interviu ir Laima minėjo, kad gyveno keliose Vilniaus miesto vietose – netgi ir tame pačiame Naujamiestyje!

5. Žvėrynas – tranzitinis rajonas prie Vingio parko?

Iš Žvėryno gyventojų nė vienas nesutiko duoti interviu arba tiesiog neatrašė į žinutes, neatsiliepė į skambučius kviečiant į projektą.

Tad teks į Žvėryna pažiūrėti praeivio akimis. Ir netgi čia galima išgirsti, kad Žvėrynas yra iš esmės tranzitinis rajonas, vieninteliai traukos objektai – verslai ar gydymo įstaigos bei didysis Vingio parkas. Pastebėjome, kad Žvėrynas traktuojamas, ko gero, kaip miegamasis rajonas. Ypatingas, bet ne vieta, kur kažkas vyksta. Kai kurių pašnekovų atveju daugiau džiaugsmo atneša kiti, jiems artimesni, tačiau nuo miesto centro labiau atitolę, rajonai.

Kaip Žvėryna būtų galima labiau atverti visuomenei?

6. Viršuliškių Amerikos balso radijo stoties slopintuvas

Viršuliškėse nėra, ką veikti. Tačiau Viršuliškės kur kas arčiau centro nei, pavyzdžiui, Justiniškės ar Pašilaičiai, kur, rodos, irgi nelabai yra, ką veikti. Be to, Viršuliškės pasistatė kiek anksčiau nei šie rajonai – 70-ųjų viduryje, antroje dešimtmečio pusėje.

O Viršuliškėse slypi, mūsų manymu, du įdomus dalykėliai. Pirma, menamas radijo stoties Amerikos balso slopinimo įranga. Tai mini ir Kornelijus (kas logiška, nes jis inžinierius ir domisi savivaldos reikalais), tiek Laima, kuri gyveno Viršuliškėse.

Taip pat verta paminėti Teodoro Narbuto st. (tada ji vadinosi Mėnulio st.). Viršuliškėse troleibusai ir autobusai buvo perpildyti (Rasa mano, kad jie ligi šiol yra, ir tai paneigti sunku, kas vienintelis tiesioginis maršrutas į centrą – 7 troleibusas). Visi išlipdavo Mėnulio st. ir lipdavo kalnu (esą ten net nebuvo laiptelių) ir pėsčiomis traukė link Viršuliškių. Ligi šiol galima pamatyti šiokį tokį panašų maršrutą išlipant Teodoro Narbuto stotelėje (link Sietyno st.) ir pasivaikščiojant Čiunės Sugiharos – Tujų gatvėmis. Jos dabar sutvarkytos, pastatyti nauji gyvenamieji namai tarp miško.

7. Justiniškių pastatymas, inžinerija ir požemiai

Kornelijus yra aktyvus Justiniškių bendruomenės narys, taip pat dalyvavęs ir Viršuliškių reikaluose (rajonai vienas prie kito ir ganėtinai maži, tanki), taip pat karo tremintys, persikėlęs į Vilnių suradus gyvenimo meilę. Jis siūlo žiūrėti ne tik į tai, kas ant viršaus, bet ir kas vyksta miesto požemiuose (ir kaip juos galima išnaudoti).

8. Nėra, ką veikti Pašilaičiuose

Tą sako ir Aušra, kuriai rajono urbanistinis dizainas atrodo šaltas, tiek ir nuo pat atsikėlimo į Vilnių čia gyvenusiam Arvydui – čia esą jis nemato galimybės rajonui tapti kažkuo daugiau nei miegamuoju.

Tad kas tokio įdomaus apie Pašilaičius? Tai buvo paskutinis sovietmečiu statytas daugiabučių rajonas, vadinasi, ir paskutinis, kuriame butai buvo išdalinti iš esmės nemokamai (investiciniais čekiais). Išgirskite Arvydo pasakojimą apie santykius su kaimynais ir kaip pirmieji naujakariai šventė gavę būstą.

Padėka ir metodologinės pastabos

Interviu buvo imti 2023 m. balandžio mėnėsio eigoje posovietinių ir sovietinių visuomenų antropologijos kurso studentų projektui.

Ieškote klausimyno? Jį galite rasti paspaudus šią nuorodą. Atkreipiame dėmesį, kad kai kurie informantai beveik nesilaikė klausimyno ir kalbėjo apie tai, ką norėjo, uždavus vos kelius klausimus, kas iš tikrųjų buvo neprasta strategija.

Informantų atranka vyko siekiant kuo labiau proporcingai užpildyti rajonų kvotas, naudojantis tiek asmeninėmis pažintimis (bei „sniego gniūžtės“ metodu), tiek kreipiantis per įvairias institucijas (kreiptasi į Justiniškių centrinę biblioteką, Všį Gatvės gyvos, UAB Vilniaus viešąjį transportą, Vilniaus muziejų, Vilniaus seniūnijas), tiek dalyje rajonų kalbinant žmones „nuo gatvės“. Siekta interviuoti bent 1 žmogų iš kiekvieno rajono, kurį kerta 7-as troleibusas, tai yra Senamiestis, Naujamiesits, Žvėrynas, Viršuliškės, Justiniškės ir Pašilaičiai. Deja, nemaža dalis žmonių atsisakė, tai ypač svarbu paakcentuoti kalbant apie Žvėryno gyventojus – nė vienas nesutiko duoti interviu arba tiesiog neatrašė į žinutes, neatsiliepė į skambučius. Dėl riboto laiko taip pat nepavyko pakalbinti visų gautų kontaktų, ką būtų įdomu padaryti su didesne komanda žmonių ir mažiau ribotesniais resursais. Padėka skiriama Povilui iš Vilniaus muziejaus bei Justiniškių seniūnui Dainiui Andziuliui už pagalbą ir pastabas.

Papildomai kviečiame domėtis skaitant Dariaus Pocevičiaus knygos Istoriniai Vilniaus reliktai skyriaus ištrauką Autobusai ir troleibusai ir A. Papšiaus Vilnius: Turistui apie miestą (1977).

© Mantas Vilčinskas, Ada Balčiūnaitė, Jovita Suchodimcovaitė, Vėtra Dubinskaitė, 2023