Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl svarbu išgirsti žmogaus pasakojimą apie save?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kaip žmogaus istorija gali patikslinti sprendimą apie jo elgesį.

Ji eina su manim.

Aš norėčiau, kad mes išeitume toli toli. Aš noriu, kad mes nueitume į plačią pievą, susėstume ant minkštos žolės, vienas priešais kitą. Aš jai pasakočiau viską, ko ji norėtų. Bet pas mus pievos nėra. Prie vartų stovi sargybiniai.

Na ir tegul. Mes galime atsisėsti ir šitame kieme. Čia nėra žmonių, guli ilgas rąstas ir kažkokia medinė dėžė. Galime sėdėti bet kur, vis tiek tarsimės esą plačioje, kvepiančioje, žydinčioje pievoje.

Tiesa, Buzia?

Ji tyli.

---

Mes einame į kiemą ir susėdame. Aš – ant rąsto, ji – ant dėžės. Ji užsirioglina ant dėžės, suima rankomis kelius ir padeda ant jų smakrą. Aš šypsausi. Aš norėjau, kad ji taip atsisėstų, pritraukusi kelius. Plati suknia uždengia jos kojas, pelenų spalvos plaukai pabirę ant pečių. Aš taip galėčiau sėdėti labai ilgai ir žiūrėti į Buzią. Pasakoti nebenoriu. Kam pasakoti, jeigu galima taip sėdėti ir žiūrėti vienam į kitą.

Bet ji nori kalbėti, nori žinoti, kas aš.

– Kas gi tu toks, jaunikaiti Izia? – klausia jinai, ir didelėse mėlynose akyse pasirodo du išsišiepę kipšiukai.

– Aš – Izia, – sakau. – Lipmanas. Aš gimiau čia, šiame mieste, o mano tėvas siuvėjas, ir jo pirštuose tiek adatos dūrių, kiek smilčių jūroje.

Žinoma, galėčiau pasakyti, kad mano brolis beveik filosofas, kad jis mokėsi universitete, tik nespėjo baigti, prasidėjo karas.

Žinoma, galėčiau pridurti, kad mano sesuo – Ina Lipman, kuri labai puikiai dainuoja ir anksčiau, prieš karą, išvažinėjo beveik visą pasaulį.

Aš galėčiau dar šį tą papasakoti ir dar šį tą.

Geriau nepasakosiu. Ji pamanys, kad aš didžiuojuosi savo broliais ir seserimis, kad riečiu nosį. Ji dar supyks, atsistos ir nueis, paliks mane vieną. Ir aš vėl galvosiu, kad visai nėra pasaulyje Buzios, kad man pasivaideno „Giesmių giesmė“, pirmoji knyga, kurią perskaičiau vaikystėje.

– Ina Lipman tavo sesuo? – klausia Buzia.

– Sesuo...

– Ta garsioji dainininkė?

– Taip, – skubėdamas sakau Buziai, – bet juk tai nesvarbu, tiesa? Ji yra ji, – mano sesuo, o aš esu aš, – Izia.

Ji pritariamai linguoja galvą, ir aš patenkintas. Ji linguoja galvą greitai greitai, ir jos pilki plaukai banguoja kaip vandens vilnelės, kaip prinokusių javų laukas.

---

Nesupykite. Aš pamelavau.

Aš nenorėjau.

Aš sakiau, kad ji vyresnė už mane metais ar dviem, o abiem mums kartu nėra ir dvidešimties.

Tai netiesa. Aš tik norėčiau, kad taip būtų. Taip parašyta „Giesmių giesmėj“.

Iš tikrųjų mums abiem jau daug metų. Ir vyresnė ne Buzia, o aš. Jai – šešiolika, man – septyniolika ir pusė. Dabar lengva suskaičiuoti, kiek mums abiem. Mums jau trisdešimt treji su puse metų. Daug, tiesa?

Mes skaičiuojame abu.

Aš iš pradžių užlenkiu vieną, kitą ir visus dešiniosios rankos pirštus, paskui greitai lankstau kairiosios, bet pirštų per maža. Tada atsargiai imu už rankos Buzią ir lankstau jos pirštukus, bet vis tiek jų trūksta, nes metų labai daug.

Mes juokiamės, kad metų daug, o pirštų trūksta.

Ir jinai sako:

– Jeigu jų užtektų, vis tiek nesuskaičiuotum. Vienas pirštas – vieneri metai. Iš kur paimsi pusę?

Nebesijuokiu. Tyliu.

Mes suskaičiuotume savo metus.

Aš turiu pusę piršto, tik ji, Buzia, nepastebėjo.

Tai buvo seniai, prieš metus. Prie geto vartų gulėjo didelė geležinė plyta. Šogeris pašaukė mane ir liepė ją pakelti. Kilstelėjau vieną galą nuo akmeninio grindinio. Jau norėjau pakišti abi rankas, bet Šogeris kažką riktelėjo ir užšoko ant plytos. Aš nespėjau ištraukti kairės rankos didžiojo piršto, ir Šogeris pusę nugnybo.

Mes suskaičiuotume savo metus, bet aš nenoriu. Aš laikysiu kairės pirštus sulenktus į kumštį, ir Buzia nežinos, kad galima suskaičiuoti pusę metų.

---

Aš vėl juokiuosi. Paskui klausiu:

– Kuo tu vardu, Buzia?

– Mano vardas Estera.

Ji vėl apglėbia rankomis kelius ir atremia į juos smakrą.

– Aš gimiau čia, šiame mieste. Aš neturiu brolių ir seserų. Turėjau vyresnį brolį, bet jo nebėra. Mano tėvas – gydytojas, o mama – medicinos sesuo. Jie dirba labai daug, dieną ir naktį. Jie dirba geto ligoninėje, ir jiems labai sunku. Tu juk žinai, kad žydams uždrausta sirgti užkrečiama liga. Bet tokių ligų labai daug, todėl mama ir tėvas, ir visi kiti ten gydo žmones, užrašydami neteisingą diagnozę.

Ji pasakoja, bet aš nieko negirdžiu.

– Kuo tu vardu? – vėl klausiu. – Kuo?

– Estera.

Aš nustebęs.

– Liba irgi?

– Ne, tiktai Estera.

– Nesvarbu! – šaukiu aš. – Nesvarbu! Tavo vardas Ester Liba.

Jos akyse vėl du išsišiepę kipšiukai.

– Tu nori, kad būčiau Buzia? – klausia ji ir prisimerkia.

– Noriu, kad tu būtum Ester Liba, Libuzia, Buzia... O aš tau pasakočiau visada tą pačią pasaką iš „Giesmių giesmės“.

– Bet tada tu turėsi būti Šimekas?

– Aš būsiu Šimekas... Tu nori pasiklausyti?

Šaltinis: Icchokas Meras, „Lygiosios trunka akimirką“, kn. „Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis; Ties gatvės žibintu: trys romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 10–13. ISBN 9986-39-059-1.

Pasakotojas Izaokas Lipmanas (Izia) gete bendrauja su Estera, kurią vadina Buzia – Šolom Aleichemo „Giesmių giesmės“ veikėjos vardu. Ankstesnėje dalyje jis įsivaizduoja save Šimeku; šiame fragmente pats patikslina iš knygos perimtą amžių. Literatūrinė svajonė, dabartinis pokalbis ir prisimenama patirta prievarta nėra tas pats pasakojimo sluoksnis. Pateiktos visos pasirinkto ruožo pastraipos; kūrinio baigtis čia neatskleista.

Kodėl svarbu išgirsti žmogaus pasakojimą apie save?

Žmogaus elgesys gali pasirodyti aiškus dar neišgirdus jo istorijos. Juoką palaikome nerūpestingumu, klausimus – įkyrumu, tylą – minčių stoka. Pasakojimas apie save leidžia patikslinti tokius sprendimus. Klausydamiesi sužinome elgesio aplinkybes ir suteikiame pačiam žmogui galimybę pasakyti, kas jam svarbu.

Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje Izaokas juokiasi su Estera skaičiuodamas metus. Merginos klausimas, kaip pirštais suskaičiuoti pusę metų, staiga primena jo sužalojimą. Skaitytojas sužino apie prieš metus patirtą smurtą, tačiau merginai vaikinas to neatskleidžia. Jis nutaria laikyti pirštus sulenktus, paskui vėl juokiasi. Dėl šio prisiminimo matomas linksmumas įgyja sudėtingesnę prasmę: skaudi patirtis lieka greta malonaus susitikimo. Skaitant tampa aišku, kodėl vien iš veido ar poelgio sunku nuspręsti, ką žmogus išgyvena. Jo pasakojimas gali atverti aplinkybes, kurių patys nepastebėtume. Kartu ištrauka išsaugo skirtumą tarp skaitytojui pasakytos istorijos ir merginai parodyto juoko.

Įsivaizduokime, kad keli draugai kartu tvarkytų dviračius, o vienas mokinys prieš ardydamas stabdžius norėtų sąsiuvinyje pasižymėti detalių tvarką. Kiti galėtų palaikyti jį lėtu ir pasiūlytų tik palaikyti įrankius. Tačiau pasiteiravę išgirstų, kad šis su tėčiu jau taisė dviratį ir kartą sunkiai prisiminė, kaip grąžinti išardytas dalis. Savo užrašu jis mėgintų remtis patirtimi ir darbus atlikti savarankiškiau. Draugai galėtų palaukti, kol jis nusibraižytų schemą, ir sutarti, kurią dalį kiekvienas tvarkys. Ši kasdienė situacija savo mastu skiriasi nuo romane atvertos prievartos patirties. Tačiau ir joje žmogaus pasakojimas padėtų suprasti iš pirmo žvilgsnio neaiškų veiksmą, užuot iš karto paskyrus jam menkesnį vaidmenį.

Išgirsti žmogaus istoriją svarbu todėl, kad jos negalime patikimai atspėti iš išorės. Klausymasis leidžia suprasti elgesio aplinkybes ir atsisakyti per ankstyvo vertinimo. Palikdami vietos paaiškinimui galime tiksliau pasirinkti savo atsaką, o kitam suteikiame teisę pačiam nusakyti savo patirtį.

Klausimas apie pasakojimo išklausymą leidžia susieti matomą elgesį ir jo nematomą patirties pagrindą. Romano skaitytojas Izaoko prisiminimą išgirsta, o Estera jo negirdi. Šis skirtumas moko tiksliai įvardyti, kam istorija buvo atverta.

Įsivaizduojamo dviračių tvarkymo atveju draugai pirmiausia galėtų įvertinti lėtą veiksmą, o vėliau išgirstų mokinio paaiškinimą apie ankstesnį darbą su tėčiu. Jo užrašas tuomet įgytų kitą prasmę. Kasdienis nesusipratimas neprilyginamas geto prievartai; abiejų argumentų ryšys – ribota galimybė iš išorės nuspręsti apie žmogaus patirtį. Klausymasis taip pat nereiškia reikalavimo atskleisti kiekvieną skaudų prisiminimą.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam lietuvių kalbos PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Šių pratybų 250–300 žodžių ir keturių pastraipų tikslas yra mokymosi atrama.

Maksimumas – 30 taškų; pavyzdžiui balai neskirti. Aukščiausias argumentavimo įvertinimas remiasi tvirtomis literatūros ar kultūros žiniomis. Sukurtas kasdienis atvejis moko plėtoti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturios pastraipos nėra visoms PUPP teksto formoms nustatyta sandara.