Užduotis. Parašyk 170–195 žodžių pastraipą, atsakydamas į klausimą „Kaip žodžių naikinimas pateikiamas kaip grožis?“ Išplėtok vieną mintį: pasirink Saimo elgesio bei jo aiškinimo detalių, paaiškink jų ryšį ir grįžk prie klausimo.

— Kaip einasi žodynas? — paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.

— Lėtai,— atsakė Saimas. — Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.

Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito. Nustūmė į šalį dubenėlį, vienon gležnon rankon pasiėmė duonos gabalą, kiton sūrį ir palinko ant stalo, kad nereikėtų šaukti.

— Vienuoliktas leidimas bus galutinis,— paaiškino jis. — Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą — tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės ją išmokti. Tu tikriausiai manai, kad pagrindinis mūsų darbas — tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos — dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustome kalbą. Vienuoliktasis leidimas neturės nė vieno žodžio, kuris pasentų iki 2050 metų.

Jis godžiai atsikando duonos ir nurijo keletą kąsnių, paskui su savotiška pedanto aistra kalbėjo toliau. Jo prakaulus tamsus veidas pagyvėjo, akys neteko pašaipios išraiškos ir pasidarė beveik svajingos.

— Žodžių naikinimas — nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau — jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau — „dupliusgeras“. Žinoma, mes jau ir dabar vartojame šias formas, bet galutinėje naujakalbės versijoje daugiau nieko nebebus. Galų gale visos gerumo ar blogumo reikšmės bus nusakomos tik šešiais žodžiais; faktiškai vienu žodžiu. Argi tu neįžvelgi čia grožio, Vinstonai? Žinoma, ta mintis pirmiausiai atėjo D. B., — pridūrė jis pagalvojęs.

Paminėjus Didįjį Brolį, Vinstono veide šmėstelėjo prėskas pritarimas. Bet Saimas iškart pastebėjo entuziazmo stygių.

— Tu nemoki įvertinti naujakalbės, Vinstonai,— tarė jis kone liūdnai. — Net rašydamas ja, tu galvoji senkalbe. Esu skaitęs kai kuriuos tavo rašinius „Taimse“. Jie gana geri, bet vis dėlto vertimai. Širdyje tu linkęs laikytis senkalbės su visu jos miglotumu ir nenaudingais prasmės atspalviais. Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė — tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?

Vinstonas, be abejo, to nežinojo. Nesiryždamas kalbėti, jis pritariamai nusišypsojo; bent manė šypsosis. Saimas vėl atsikando pilkšvos duonos, greitai sukramtė ir kalbėjo toliau:

— Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas — susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos. Ir vienuoliktame leidime mes jau esame netoli nuo to. Bet šis procesas tęsis dar ilgai po to, kai mudu būsim mirę. Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. Žinoma, net ir dabar nebėra priežasčių arba pateisinimo minčių nusikaltimui. Tai paprasčiausiai vidinės drausmės, realybės valdymo klausimas. Bet ateis laikas, kai net ir to visiškai nebereikės. Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula. Naujakalbė yra angsocas, o angsocas yra naujakalbė,— pareiškė jis su kažkokiu paslaptingu pasitenkinimu. — Ar tu kada nors pagalvojai, Vinstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vieno gyvo žmogaus, kuris suprastų tokį pokalbį kaip mūsų dabar?

—Išskyrus... — neryžtingai pradėjo Vinstonas ir nutilo. Jis buvo besakąs „Išskyrus prolius“, bet susilaikė, nes nesijautė tikras, ar jo pastaba nebus kiek neįprasta. Bet Saimas vis dėlto atspėjo, ką Vinstonas norėjo sakyti.

— Proliai — tai ne žmonės,— abejingai tarė jis. — 2050 metais, o gal ir anksčiau, visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Coseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose; šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė — tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? Visas mąstymo klimatas bus kitoks. Tiesą sakant, tokio mąstymo, kaip mes dabar suprantam, nebeliks visai. Lojalumas — tai ne mąstymas, tai — nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas — nesąmoningas.

Kada nors greit, pagalvojo Vinstonas, Saimas bus išgarintas. Jis per daug protingas. Jis per gerai viską supranta ir per aiškiai kalba. Partija tokių žmonių nemėgsta. Vieną dieną jis dings. Tai parašyta jo veide.

Šaltinis: George Orwell, „1984-ieji“, lietuviškas vertimas, siejamas su Virgilijaus Čepliejaus vertimu pagal leidėjo ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenis. Pateikta EPUB kopija: I dalis, 5 skyrius; spausdintas leidimas, leidykla, metai ir puslapiai kopijoje nenustatyti.

Apie ištrauką. Distopiniame romane Vinstonas Smitas su naujakalbės specialistu Saimu kalbasi valgykloje. Saimas aiškina, kam kuriamas naujas žodynas, o Vinstonas ne viską išdrįsta pasakyti.

Žodžiai. Naujakalbė – romane kuriama kalba; senkalbė – įprasta anglų kalba. Angsocas – romano valdančiosios partijos ideologijos pavadinimas. Proliai – romane taip vadinami partijai nepriklausantys darbo žmonės. D. B. – Didysis Brolis.

Kopijos rašyba. Išlaikytos pateiktos skaitmeninės kopijos formos „bent manė šypsosis“ ir „Coseris“. Sutvarkytos tik kabutės ir maketavimo tarpai.

Kaip žodžių naikinimas pateikiamas kaip grožis?

Saimo pasakojime žodžių naikinimas pateikiamas kaip grožis, nes žmogaus minčių ribojimas vertinamas kaip tvarkos pasiekimas. Džordžo Orvelo romano „1984-ieji“ ištraukoje specialistas, prabilęs apie naujakalbę, prašvinta, palinksta prie Vinstono, jo akys tampa beveik svajingos. Iš šių detalių matyti nuoširdus užsidegimas, todėl grėsmingas sumanymas įgyja patrauklaus darbo išvaizdą. Saimas paaiškina, kaip žodis „negeras“ atstos „blogas“, o kelios tos pačios šaknies formos pakeis kitus vertinimus. Paprastesnė sandara jam atrodo tobulumo įrodymas. Klausdamas, ar Vinstonas įžvelgia grožį, jis iš esmės laukia patvirtinimo. Nesusižavėjęs klausytojas jo akyse pasirodo nesuprantantis darbo vertės, todėl kritiškam klausimui iš karto lieka mažiau vietos. Taip pašnekovo dėmesys kreipiamas į sistemos sklandumą, o ne į žmogui paliekamą pasirinkimą. Tačiau vėliau jis pats įvardija tikslą siaurinti minties rėmus. Vadinasi, žmogui paliekama mažiau galimybių apibūdinti tai, ką jis patiria, ir nesutikti su leidžiamu vertinimu. Šį skirtumą sustiprina valgyklos aplinka: kalbos naikinimas aptariamas tiesiog valgant duoną ir sūrį, tarsi įprastas profesinis reikalas. Vinstono santūrus pritarimas nepatvirtina, kad pašnekovas jaučiasi taip pat. Saimo numatoma galutinė tvarka dar priklauso ateičiai, bet jo džiaugsmas leidžia matyti, kad tokį ribojimą jis laiko pageidaujamu. Taip ištraukoje grožio žodynas padeda pateisinti žmogaus mąstymo apribojimą.

Pastraipos teiginys sieja Saimo grožio sampratą su uždara tvarka. Toliau paaiškinama, kaip tokią sampratą perteikia ir kalba, ir jo išvaizda.

Valgyklos maistas sukonkretina įprastą aplinką, bet nėra pagrindas išgalvoti veikėjų draugystę. Saimo užsidegimas nesutampa su Vinstono santūrumu. Galutinė naujakalbė tebėra būsimas planas. Šaltinio kopijoje išsaugotos neįprastos formos nurodytos už citatos; savo pastraipos kalbą rašome taisyklingai.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Tai nėra viso PUPP darbo įvertinimas; viso rašinio apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomos.