Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip šeimos dialoge išryškėja skirtingi skriaudos vertinimai?“ Aptark bent dviejų veikėjų replikas ir jas lydinčius gestus ar balso apibūdinimus. Paaiškink, ką jų skirtumai leidžia suprasti.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tėvui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas, – kažin ar bepasimatysma kada?!.

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis.

Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:

– Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai – duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur, pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė:

– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno?

– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamasis tėvas, – šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė:

– Sudeginsim ją, tėvel...

– Ne, ne, vaikai! – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..

– Gana jau gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Lazda“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 178–181 (PDF p. 180–183); ISBN 978-9986-39-488-4.

Pasakojimo rėmas ir situacija. Apsakymo paantraštė – „Mano draugo pasakojimas“. Pasakotojas prisimena vaikystę, o jo tėvas Juozapas pasakoja dar ankstesnę, baudžiavos laikų patirtį. Dumbrauckas buvo dvaro prievaizda. Vėliau, netekęs vietos ir ankstesnio būsto, apsigyveno pas pasakotojo šeimą ir mokė berniuką lenkiškai skaityti; apsigyvenimo sąlygų pasakotojas nežino. Pateikta vientisa apsakymo pabaiga. Tėvo ir motinos vertinimai gali skirtis; žodžiai apie bausmę „dėl gero“ yra veikėjų kalba. Pabaigoje lazda lieka saugoma.

Žodžiai. Prievaizda – dvaro darbų prižiūrėtojas; ant svieto – pasaulyje; obelinė – iš obels medžio; žabelis – plona šakelė; uncvotas – žeminantis kreipinys. Išlaikytos leidimo formos ir skyryba. Po apsakymu išspausdinta data – 1906.IV.25.

Kaip šeimos dialoge išryškėja skirtingi skriaudos vertinimai?

Šeimos dialogas atskleidžia, kad ta pati skriaudos istorija sukelia skirtingus jausmus ir sprendimus. Jono Biliūno apsakymo „Lazda“ ištraukoje tėvui papasakojus apie sumušimą sesuo pirmiausia klausia, ar skriaudėjas buvo jų namuose gyvenęs Dumbrauckas. Jos ašaros ir klausimas parodo sukrėtimą: pažįstamas žmogus atsiveria netikėta puse. Tėvas atsako patvirtindamas tapatybę, bet iškart ragina nepykti ir primena Dumbraucko patirtą smurtą. Taip jis mėgina praplėsti vaikų žvilgsnį. Vyresniojo brolio duslus pasiūlymas sudeginti lazdą išreiškia kitą reakciją – norą pašalinti skriaudos įrankį. Tėvo malonus atsakymas tam priešinasi, tačiau pokalbis nesibaigia jo autoritetingu paaiškinimu. Jam susiejus tėvų taikytas bausmes su tariamu vaiko gėriu, prabyla motina. Pakartotas jos raginimas liautis nutraukia svarstymą ir sustabdo bandymą tuo pačiu argumentu apimti skirtingas bausmes. Motinos spėjimas apie ligą taip pat grąžina dėmesį į sumušto tėvo kūną ir iškentėtą žalą. Todėl jos balsas neleidžia pokalbio užbaigti vien tėvo siūlomu aiškinimu. Tėvas neatsikerta: liūdnai nusišypsojęs atsiverčia knygą. Ši tyli pabaiga nepatvirtina, kad šeima susitarė. Skirtingi balsai lieka girdimi, todėl skaitytojas turi pats svarstyti atlaidumo, pasipriešinimo ir patirtos žalos santykį. Dialogo replikos bei jas lydintys gestai išsaugo daugiau nei vieną to paties įvykio vertinimą.

Pastraipos centras – veikėjų balsų santykis. Dialogas skleidžiasi nuo sesers klausimo iki motinos atsako ir tėvo tylos; todėl nepakanka išvardyti kalbančiuosius. Reikia parodyti, ką kiekviena reakcija prideda prie skriaudos vertinimo.

Baudžiavos istoriją pirmuoju asmeniu perteikia Juozapas, o šeimos pokalbį prisimena jo vaikas. Šių balsų ir kūrinio autoriaus vertinimo nesuplakame.

Vienos išplėtotos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai skirti šios užduoties minčiai išplėtoti; viso PUPP darbo minimumas ir taškai atskirai pastraipai netaikomi.