Užduotis. Parašyk vieną argumentuotą pastraipą tema „Kaip pasakojimai pakeičia kasdienį pasaulį?“. Remkis Lapino pasakojimais ir vaikų elgesiu. Paaiškink, kaip išgalvotas vaizdas pradeda veikti tikrą patirtį.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.

Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais – prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu miegu traškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus, it varpelius skambančius, jausmą žadinančius, džiaugsmą gimdančius. O josios viršūnė jau liepsnoja tekančios saulės spinduliuose…

Bet visų šių gražumų nei nepamatytau, jei skerdžius kas vieną rytą nekeltų manęs iš miego, dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu…

Liepa visada pilna paukščių. Kokių tik ten nebūna, kas ten nečiulba, negieda žaliose liepos šakose: ir rėksniai žvirbliai ten nuolat triukšmingas vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja, atlėkęs čion svečiuosna iš unksnėtos girios; vieši ten dažnai patsai didysis nepasėda, amžinas keliauninkas, svetimuosna kraštuosna besirengiąs ir niekados ten nepakliuvęs, dvylika kalbų kalbąs – kėkštas.

Mėgsta ir pelėda, ten atlėkusi, paverkauti žalios liepos šakose, kad josios, vargdienės, niekas nenori vesti…

Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja – vienus ir kitus myli Lapinas, bet savotiška, skerdiška meile: jam linksma, kai šunys pjaunasi, jam gražu, malonu, kai vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai.

Gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines. Skerdžius daro vieniems švilpukų, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškinti, ragan padumti. Juokiasi senis, net už šonų nusitvėręs, kai vaikinas pučia ragan, visas savo jėgas įtempęs, vos žandai jam neplyšta, o uždumti vis dėlto neišgali…

Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus… Porina apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja, siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie senesniųjų neklauso… Byloja apie miškinius, raistuose gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą taip, jog nuveda jį kažkur raistan, paguldo ant kupsto, o žmogus mano, kad jis guli namie, ant pečiaus…

Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grįžti bijo, o ypač jei pakelėje yra bala ar pirtis…

Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: net pirkioje, ant suolo sėdėdami, bijo nuleisti kojų, baidosi atsisėsti arti lango: sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi, ir jiems vis vaidenasi, kad štai kažkokia plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą, nutvers ir nuvilks balon taip, jog niekas net nepastebės, arba naminis pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo, ir nutemps mažą papečkėn ir užgniauš greičiau, negu tėvas su motina pastebėjusiu sugebės jį išgelbėti…

O jau kad tėvas ar motina kažin kaip norėtų pasiųsti vaiką kokiu nors reikalu į kiemą, vis tiek neitų. Geriau teprimuštų, negu turi su šmėkla susitikti. Ne tiek baisu kieme, kiek baisu eiti patamsėje per priemenę.

Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui ištekini miškai, tamsios girios, kokie buvo tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių…

Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės… Porino, kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas basliu išmušęs visą vilkų rują, žiemos metu jį užpuolusią, vėlai grįžtantį iš Rudnios…

Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki…

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo…

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skerdžius“. „Rinktiniai raštai“, III t. Vilnius: Vaga, 1982; skaitmeninis tekstas – „Šaltiniai“.

Žodžiai ir formos. Skerdžius – kaimo bandos piemenų vyresnysis; sodžius – kaimas; ragan – į ragą; svečiuosna – į svečius; raistas – pelkė; papečkė – vieta po krosnimi. Išlaikytos pateikto leidimo žodžių formos ir skyryba.

Kaip pasakojimai pakeičia kasdienį pasaulį?

Pasakojimas gali pakeisti žmogaus elgesį net tada, kai jo vaizdai yra išgalvoti. Tai matyti Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ pradžioje. Lapinas vaikams porina apie keistai besielgiančius gyvūnus, laumes ir miškinius. Pažįstama bala ar pirtis jo žodžiuose tampa vieta, kur galima sutikti pavojingą būtybę. Pasakotojas aiškiai pasako, kad senis prasimano, todėl šių istorijų nereikia priimti kaip tikrų gamtos faktų. Tačiau vaikų išgyvenama baimė yra tikra. Vakare jie bijo nuleisti kojas nuo suolo, sėstis prie lango ar eiti per tamsią priemenę. Šios konkrečios elgesio detalės parodo, kaip pasakojimas peržengia klausymosi akimirką ir paveikia vėlesnę kasdienybę. Kartu Lapinas atveria vaikams platesnį vaizduotės pasaulį: pasakoja apie buvusias girias, galingus žmones ir nepaprastus nutikimus. Jo klausytis susirenka net suaugusieji. Taigi žodžiai suteikia pažįstamai aplinkai naujų prasmių, bet gali ir sukelti baimę. Pasakotojo galia atsiskleidžia per tai, ką jo klausytojai vėliau mato, jaučia ir daro.

Pastraipa aiškina vieną ryšį: išgalvotas pasakojimas keičia tikrą klausytojo patirtį.

Svarbi riba. Ištraukos gyvūnų istorijos nėra biologijos žinios. Nereikia įrodinėti, kad laumės tikrai pasirodė. Analizuojama, kaip jomis tiki klausytojai ir kaip tai keičia jų elgesį.

Vienos argumentuotos pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP darbo apimties ir taškų negalima taikyti šiai vienai mokomajai pastraipai.