Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą pastraipą tema „Kaip darbo metaforos atskleidžia žmogaus padėtį?“. Paaiškink klasės draugui, kaip pateikto teksto raiška padeda suprasti jo mintį.

Tačiau niekas to nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša. Bene nuopelno - „dėdės“, seno, bevaikio jaunikio, kurs džiaugias svetima šeima, savo neturėdamas; taigi sau daros malonu, ne kitam. Ar negana „dėdei“, kad ūkininkas brolis sėja jam keliais gorčiais linų pasėlio, iš ko jis gauna keletą auksinų saviems reikalams, tabokui, jei rūko, ar kam kitam. Mykoliukas nerūkė, tai tuos auksinus supenėdavo brolvaikiams riestainiais. Ar negana, kad ūkininkė brolienė kas šeštadienis padeda jam, jei turi prasiskalbus, baltus plovinius ir kas diena ant stalo jo vieton deda šaukštą: vadinasi, turi teisės valgyti? Nei savo lovos, nei šiaip jau jam skiriamos ypatingos vietos gulėti, nei ko pašonėn pasimesti, nei kuo užsikloti jis neturi. Kur liko vietos, vaikams sugulus, ten jam gulti; ką apsidairęs pasergėjo kitų nuliekamą, tai pasikloti, jei troboje teko gulėti. O dažniausiai nakvojo daržinėje šiene ar šiauduose, o kad ne, tai arklidėje - ten šilčiau ir nuo vagies sargyba. Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ - kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta, kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti.

Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį trūsą. Mykoliukui užteko. Ak jis tik - Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja.

Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeiti elgetautų.

Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

Šaltinis: Juozas Tumas-Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės“, vartotojo pateikta skaitmeninė kopija, sk. „Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė“, PDF p. 2; spausdinto leidimo duomenys nenustatyti.

Prieš ištrauką pasakojama, kad Mykoliukas dirba dvare, padeda brolio ūkyje ir rūpinasi jo vaikais. Dėdė čia reiškia ir priklausomą šeimos darbininko padėtį. Ašvienis – darbinis arklys; šis žodis žmogui taikomas metaforiškai. Mykoliukas gauna maisto, drabužių ir kelis auksinus iš jam pasėtų linų, bet jo pastangos laikomos savaime suprantamomis.

Kaip darbo metaforos atskleidžia žmogaus padėtį?

Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukoje darbo metaforos atskleidžia, kaip Mykoliukas sumažinamas iki naudingos paskirties. Vadindamas jį „ūkio inventorium“, pasakotojas parodo žmogų, be kurio kiti negalėtų ūkininkauti, bet kurio poreikiai beveik nesvarstomi. Veikėjas prilyginamas ir darbiniam arkliui. Šie vaizdai sustiprina jo priklausomybę nuo nuolatinių pareigų. Kitokią prasmę suteikia tylios žemės metafora: Mykoliukas nuolat duoda, nesigirdamas savo nauda. Gretinant šiuos vaizdus išryškėja skirtumas tarp tikros žmogaus vertės ir to, kaip juo naudojamasi. Klausimai, ar jam negana menko atlygio, leidžia atpažinti įprotį laikyti jo darbą savaime suprantamu. Metaforos padeda pamatyti socialinę nelygybę, slypinčią už kasdienių šeimos darbų.

Pastraipa remiasi trimis susijusiais darbo vaizdais. Jų reikšmės išskiriamos: inventorius ir darbinis arklys parodo pajungimą darbui, žemė – tylų davimą. Tai literatūrinis žmogaus padėties aiškinimas, ne pažodinis jo sutapatinimas su daiktu ar gyvūnu.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.