Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip daikto kartojimas atskleidžia pasakotojo kaitą?“ Sugretink lazdą atsisveikinimo scenoje, kelionėje ir pabaigoje; paaiškink, kas pasikeičia ir kas išlieka.

Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas.

Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė.

Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją.

Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.

Ji mato mane ir džiaugias. Tarp milijonų gėlių, įvairių ir skaisčių, o dar daugiau nematomų, sėdžiu aš, juodą apsiaustą pasitiesęs. Mano poeto kaklaryšis dabiai užrištas, o mašioto rūbai skiria mane nuo žemės.

Tarp mudviejų nematomos arfos auksinės stygos. Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą.

Ji prataria žodį į mane, bet joks žmogaus žodis tiek neišreikštų, ką tasai nežinomas arfa grojimas.

Jai jauku tik su manim. O jauku jai visuomet. Pasaulis įvairus ir turtingas. Pasaulio galo nesimato.

Atėjo senis. Jis buvo įdusęs ir jo oda pageltusi.

- Aš noriu maudytis drauge su ja...

- Kuo daugiau kartų pasinersi, tuo ilgiau galėsi su manim maudytis. - Jos akys juokės ir kūnas koketavo.

- Nuvesk jį maudyklėn! - paliepė ji man.

Aš nuvedžiau senį maudyklėn po senais purvalksniais.

Senis ilgai ruošėsi; pagalios, padusęs ir didelėn kupron susimetęs, lipo vandenin. Jo krūtinėje gargėjo, ir aš girdėjau, kaip jo kaulai barškėjo. Senis pasinėrė kartą, antrą.

- Dar, dar kartą! - girdėjau linksmą moteriškės balsą.

Aš ilgai laukiau, senis vienok narstės ir narstės. Jam oran pasirodant, jo žilos gauros linguliuodavo pavandeniu. Jo akys buvo pablėsusios ir pasibaisėjimo pilnos, kaip žmogaus prieš mirtį.

Ilgą valandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas sugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantis metų atgal.

Vėsioje seklyčioje liūdnas žmogus armoniką mėgino. Braškučiai ir balti dobiliukai stiebės prie jo per langą ir jam pritarė.

Ties paskendusio rūmo saulingais vartais trys baltos panos paslaptingai šnekučiavos. Virš jų buvo pilkas dangus su mėlynais protarpiais.

Senio nebuvo.

Aš ėjau senon vieton, kur buvo mano sužieduotinė, pranešti jai, jog senis paskendo. Mano širdyje buvo tarytum linksma ir kartu toksai neramumas. Bet mano sužieduotinės ten nebuvo.

Elegantinga lazda su parašu „Flirt“ ir čekolados apypilnė dėžė. Laiškas.

„Suprask mane ir atleisk - kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti. Jei gali, paimk saldainius ir mėlyną kaspiną nuo kasų, kurį skiriu Tau atminčiai.

Užmiršk - viskas praeis“.

Aš nieko nepaėmiau, be lazdos su parašu „Flirt“, su keistais sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekė.

Dilbtelėjau paberžėn - paberžėje ji lėkė su jaunikiu, liokajum ar vargoninku,- per tolį aš negalėjau įžiūrėti.

Jos šventos kojos mynė dirvos vagas. Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenį buvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens.

Jie abu garsiai šnekėjo ir juokės.

Paberžėje ji atsigręžė ir ilgai mojo man atsisveikinimui ranka.

Aš ėjau į vakarus.

Tylūs angelai, tarp balų ir neužmirškgėlių bestovį, man kelią pastojo. Vienok jie buvo nekalbiai ir ramūs, ir jų kelias nežinia kur ėjo. Nesiliaujanti vis ta pati melancholijos melodija, privedanti prie vakarų raudonos žaros.

Kelias mano nesiliauja niekuomet. Aš nežinau, kaip pasaulis sutvertas, kaip ir nieks to nežino ir nežinos. Aš keliauju, o tas vabalas, kurio vardas: „laikas per daug ilgas“, nuolat man širdį ėda.

Ten, kur kelias sunkesnis, man taką padeda praskinti mano lazda su keistu parašu „Flirt“ ir sidabro vingeliais, iš kurių susipina vynuogių kekės.

Vieną gražų Lietuvos pavakarį, saulei besileidžiant, grįžau savo tėvynėn, savo namų arčiau. Nors „savo namų“ niekuomet ir neturėjau.

Ėjau plačiu nuo Raseinių vieškeliu, ties Šaltuonos staigiu kalnu. Kalnan tą pačią valandą kopė du gerai įžiūrėti širmiai, lengvai kaip žaislelį veždami naują anglų fajetoną. Dabiame fajetone standriai sėdėjo jauna moteriškė sporto pilku kostiumu. Rankoje laikė elegantingą špicrutą. Buvo įdomi.

Ilgai, kaip vien tik moteriškė gali pažiūrėti, žvelgė į mane. Akimis pasakė tiek daug, ką jokiais žodžiais niekuomet neišreikštum: pirmos valandos atvirumas, kraujo suplasnojimas, jausmu užliejąs himnas-marselietė. Ji, regis, atsisveikino.

Aš turėjau tiek drąsos ir noro, kad visai aiškiai šiepiau iš jos ir kvatojau.

Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje.

Už koplytėlės ir kaštanų alėjos dabi moteriškė su botagu rankoje pradingo.

Geri kvepalai - didi pagunda sodžiuje.

Vienos dienos pokaityje savo seklyčioj, kaštanų gėlių pilnai pribirusioj, radau ant stalo begulintį įtariamą laišką. Jame buvo kviečiama, kad atvykčiau tūlan dvarelin prie Šaltuonos krantų, kur „taip ypatingai ramu, daug saulės ir tylos. - Tamstai bus čionai jauku“. Ir staigiai, kaip ničnieko nebūtų - ji skaitanti Platono p. Dialogus apie meilę. „Nes visgi toks slegiantis nelinksmumas kartais sodžiuje...“

Nors mano širdis, laiko įgadinta, pradėjo sparčiai plakti, vienok to aparato mechanizmas buvo tiek dar geras, kad išgėrus ramintojo - vandens stiklinę, sugniaužus laiško popierą, kaip ir kieno jausmą sugniaužus, tapau visai ramus ir budrus. Atsisveikinau, paėmiau lazdą į rankas, tarbą ant pečių ir žengiau į šio plataus pasaulio visai priešingą nuo Šaltuonos pusę.

Šaltinis: Jurgis Savickis, „Koketė“. Vartotojo pateiktas „Novelės“ TXT nuorašas; jo konkretus spaudos leidimas, metai, leidėjas ir puslapiai nenurodyti.

Pateikiama ištisinė novelės pradžios ištrauka. Pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu; jo spėjimai apie kitus žmones išlaiko jo žvilgsnio ribas. Nuorašo žodžiai ir neįprastos formos palikti, pakeistas tik kabučių pavidalas. „Šventadienio sonetai“ (1922) – atskira rinkinio bibliografinė žinia, ne šio TXT spaudos leidimo data.

Kaip daikto kartojimas atskleidžia pasakotojo kaitą?

Kartojama lazda Savickio „Koketėje“ atskleidžia, kad pasakotojo elgesys pasikeičia greičiau negu jo santykis su prisiminimu. Pirmą kartą daiktas pasirodo šalia atsisveikinimo laiško ir saldainių. Užrašas „Flirt“ bei sidabrinės vynuogių kekės dar priklauso elegantiškam pasauliui, kuriuo pradžioje žavimasi. Laiške prašoma užmiršti, tačiau pasakotojas pasiima būtent lazdą. Jis nepasirenka laiške atminčiai siūlomų daiktų, bet pasilieka šį ryšio ženklą. Vėliau pasikeičia lazdos paskirtis: sunkesniame kelyje ji padeda praskinti taką. Daiktas tampa naudingas kasdieniam veiksmui, nors jo vardas ir ornamentai išlieka. Toks junginys leidžia matyti, kaip nusivylimas įtraukiamas į tolesnį gyvenimą. Lazda primena praeitį ir kartu padeda eiti. Kaskart vėl nusakomas jos užrašas bei puošyba sulėtina kelionės pasakojimą: skaitytojas turi grįžti prie to paties atminimo, užuot sekęs vien naujus nutikimus. Pabaigoje, atmetęs naują kvietimą, pasakotojas vėl paima ją į rankas. Pasirinkta priešinga kryptis patvirtina atsisakymą susitikti, tačiau rankoje laikoma lazda vis dar primena ankstesnį artumą. Pasikartojanti detalė todėl tikslina paties pasakotojo skelbiamą budrumą. Skaitytojas mato ir sustiprėjusią valią rinktis, ir tebesinešamą atminimą. Išoriškai paprastas kelionės įrankis išsaugo įtampą tarp noro pasitraukti ir to, ko žmogus atsisakyti nenori.

Ką atskleidžia grįžtanti lazda

Lazda pirmą kartą pastebima prie kitų daiktų ir laiško. Pasakotojas ją pasirenka; vėliau ji praskina taką, o pabaigoje vėl paimama pasitraukiant nuo naujo kvietimo. Užrašas ir sidabrinės vynuogių kekės kartojamos, todėl praktinė paskirtis neužgožia atminties.

Sakinys po detalės turi paaiškinti jos reikšmę. Todėl pavyzdys sugretina tris daikto pasirodymus ir kiekvieną kartą patikslina jo ryšį su pasakotojo laikysena. Išėjimas priešinga kryptimi parodytas; visiškas atminties išnykimas nepapasakotas.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir nacionalinio minimumo apimties nuoskaitos jai netaikomi.