Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar dirbdami visada geriau pažįstame savo aplinką?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – savo sukurta, aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija.

Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.

Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.

Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.

Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.

Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Kukučio baladžių“ tekstinis nuorašas su nuoroda: Marcelijus Martinaitis, „Kukučio baladės: eilėraščiai“, Vilnius: Vaga, 1977; pirminio spaudinio puslapis nežinomas. Tas pats visas tekstas sutikrintas su Birštono viešosios bibliotekos publikacijos „Kukučio balsu – apie žmogų ir pasaulį“ PDF p. 14.

Situacija. Pavadinimas kalbantį balsą susieja su Kukučiu. Dirbdamas savo krašto laukus ir taisydamas stogus, jis vis tiek ilgisi galimybės tėvynę pamatyti. „Užsidirbti sekmadienį“ posme siejama su laisvu laiku mąstyti. Paskutinėje strofoje vaizduojamas dar tik trokštamas poilsis.

Ar dirbdami visada geriau pažįstame savo aplinką?

Darbas priartina prie vietų ir daiktų, kurių be jo galbūt nepastebėtume. Tačiau tas pats judesys gali tapti įpročiu, o diena pasibaigti nesusimąsčius, ką patyrėme. Manau, aplinką geriau pažįstame tada, kai atliktus veiksmus apmąstome ir keliame klausimus.

Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ matyti, kad nuolatinis triūsas ir krašto pažinimas gali išsiskirti. Kalbantysis dirba laukus, taiso stogus, tačiau tvirtina seniai nematęs tėvynės. Vadinasi, fizinis dalyvavimas jos gyvenime dar nesuteikia ieškomo artumo. Pasikartojantis „Dirbau ir dirbau“ išryškina veiklą, kuriai užsitęsus stinga laiko suprasti savo mintis. Sekmadienio troškimas atveria kitokį santykį: laisvai gulint žolėje būtų galima stebėti ir galvoti. Tačiau toks poilsis tik įsivaizduojamas. Laisvai padėtų rankų vaizdas leidžia įsivaizduoti akimirką, kai kraštą būtų galima patirti be laukiančios užduoties. Tai paaiškina, kodėl paprasto sekmadienio jam taip trūksta. Ši skirtis svarbi: dirbti pažįstamoje vietoje ir jausti ryšį su ja nėra savaime tas pats dalykas.

Kitokį pažinimo būdą galime įsivaizduoti mokinei rengiant orų stebėjimo darbą. Ji kasdien tuo pačiu metu užrašytų termometro rodmenį ir rūpestingai nuspalvintų lentelės langelį. Savaitės pabaigoje paklausta, ką parodo jos stebėjimas, mokinė pirmiausia parodytų užpildytą lentelę. Skaičių dar nebūtų lyginusi, nes iki tol svarbiausia jai būtų buvę nepraleisti nė vieno matavimo. Trumpam atidėjusi naujo lapo puošimą, ji galėtų palyginti skaičius, paryškinti didžiausią rodmenį ir apibūdinti, kaip keitėsi stebėta temperatūra. Atidžiai surinkti duomenys įgytų aiškią paskirtį. Mokinei reikėtų ir matavimo, ir laiko pastebėti skaičių ryšį su kasdien stebima aplinka.

Taigi darbas gali padėti pažinti aplinką, kai skiriame laiko suprasti sukauptą patirtį. Kukučio ilgesys atskleidžia, ką užgožia nesibaigianti veikla, o įsivaizduoti matavimai parodytų, kuo naudingas sustojimas palyginti. Pažinimą gilina ir veiksmas, ir dėmesingas jo apmąstymas.

Pirmasis argumentas parodo, kad nuolatinė veikla dar nesuteikia Kukučiui ieškomo santykio su savo kraštu. Antrasis nagrinėja kitą galimybę: konkrečiai atliktas darbas suteikia medžiagos, kurią galima apmąstyti ir iš jos mokytis.

Kasdienė situacija aiškiai sukurta ir aprašyta sąlygiškai. Palyginimas išryškina skirtumą: Kukučiui laiko apmąstyti stinga, o mokinė galėtų jo sąmoningai skirti. Jos pavyzdyje matavimas išlieka vertingas, nes suteikia pagrindą palyginti užrašytus rodmenis.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduotas matavimo darbas čia padeda mokytis plėtoti antrą argumentą; vien jo paminėjimas nesuteikia maksimalaus įvertinimo.

Redaguodamas pažymėk, kas eilėraštyje jau daroma ir kas tik trokštama. Savo palyginime atskirk surinktus duomenis nuo jų paaiškinimo. Patikrink, ar išvada apima abi išplėtotas mintis ir nesmerkia kiekvieno darbo ar rutinos.