Užduotis. Interpretuok Bitės Vilimaitės apsakymą „Leokadija ir Ona“ nagrinėdamas vienatvę tarp žmonių ir atminties paguodą. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; pasakojimo ir kalbos detales susiek su pasirinkta interpretacijos kryptimi.

Senosios Onos mirtis paskutinįkart surinko į krūvą giminę. Taip susiklostė gyvenimas, kad ji visus tuos vyrus ir moteris, sėdinčius dabar čia, prie jos karsto, buvo nors po truputį auginusi – ir net jų vaikus, ir vaikų vaikus buvo švarinusi ir glosčiusi tomis savo minkštomis didelėmis rankomis, kurios dabar, mėlynos ir subadytos, ant krūtinės, lyg mažame kiemelyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą.

Giminė garbingai atlaikė laidotuves. Pritilę ir susimąstę pastovėjo prie kapo, paskui visi nuvažiavo į mažą restoranėlį ant upės kranto šermenų pietų. Netrukus su neslepiamu palengvėjimu visi ėmė skirstytis, ir senosios Onos duktė kiekvienam pasakė: „Tai aštuntą valandą užsakytos mišios Mikalojaus bažnyčioje.“

Paupiais, paupiais visi išsivaikščiojo atskiromis šeimomis. Senosios Onos netikroji duktė pasijuto stovinti viena su kažkieno įsprausta į ranką šimtine. Aplinkui buvo žalių krūmų siena. Ji ką tik stebuklingai sugėrė gyvus žmones, kaip kilimas sugeria nusikaltėlių žingsnius.

Paupiais, paupiais ir ji ėmė eiti miesto link. Apdujusia galva ji visą laiką galvojo, kas galėtų būti tas senis su vaikiškais sandalais, kuris iš pradžių, tik atvykęs, norėjo viską tvarkyti, o paskui buvo nušalintas energingesnių giminaičių. Bet argi ne vis tiek, kas jis. Svarbu, kad sužinojo, atvažiavo ir ištikimai sėdėjo, degiojo žvakes ir verkė mažomis, smulkiomis senioko ašaromis.

Senosios Onos netikroji duktė brovėsi pro krūmus, ėjo narkomanų ir valkatų išmintais takeliais, jie čia pat skardinėse virė valgį, tačiau jos niekas neužkabino – tokių moterų, atidžiau pažiūrėjus, neliečia, net jei jos laiko rankoje suspaustą šimtinę… Parėjusi namo į keistai tuščią butą, ji ėmė tvarkytis, tačiau daugiau sėdėjo ant mirusiosios lovos, sunėrusi rankas skreite. Paskui, susigriebusi, kad gali pavėluoti, išskubėjo į bažnyčią.

Ten buvo pagyvėjimas. Kairioji suolų pusė buvo visa užimta. Moteris, įkaitusiais skruostais, ką tik atlikusi išpažintį, kažką negarsiai aiškino savajam giminių ratui. Išpuoštos, kaip lėlės, ant atlasinių pagalvėlių sėdėjo dvi mažos mergytės.

Senosios Onos netikroji duktė prisiminė, kad mišios bus laikomis iškart už du asmenis. Ji nekantriai laukė savo giminių, tačiau nė vienas neatėjo. Onos provaikaičiai, studentai, abu ilgais juodais apsiaustais, tarp savęs nesutariantys, tačiau abu Onos išauginti, – ne-a-tė-jo…

Pasirodė kunigas ir švelniu balsu pasakė: „Pasimelskime už Leokadiją ir Oną…“ Tuoj Leokadijos giminių pusėj kilo sambrūzdis: nualpo moteris, ir ją išnešė laukan du galingi jauni vyrai, tikriausiai Leokadijos vaikaičiai…

Senosios Onos netikroji duktė taip sugniaužė kumščius, kad net nagai įsmigo į mėsą. Valdykis, įsakė sau, tavęs nebus kam išnešti… Jai kraujas ūžė ausyse, ir pro tą krioklį negirdėjo, ką kalba kunigas. Skaitinėjo kažkokį užrašą ant sienos, ir ašaros nesulaikomai sruvo per jos melsvus skruostus… Ir dar ji vis žvilgčiojo į anuos gimines, tarsi beviltiškai ieškodama tarp jų savo artimųjų… Leokadija ir Ona – vėl pakartojo kunigas.

O juk senoji Ona pažinojo vieną Leokadiją. Ji buvusi jos jaunystės geriausia draugė. Leokadija ištekėjo už vyro, kuris jai buvo neištikimas jau antrąją vestuvių dieną… Paskui prasidėjo karas, Leokadija su vyru pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Argentinoje ir retkarčiais vis parašydavo savo draugei Onai. Visuose laiškuose Leokadija skųsdavosi savo vyru. Jis nepasikeitė, turi kitų moterų. Ona baisiai išgyvendavo, kad ten, Argentinoje, Leokadijos vyras Valentinas nepareina namo nakvoti…

– Ar taip gali būti, kad Leokadija grįžo mirti į Lietuvą? – fantazavo senosios Onos netikroji duktė. – Kažin.

– Gali, gali, – sakė kažkoks balsas už nugaros, tarsi ten, ant kupros, ją apžergęs, sėdėtų koks visažinis žmogeliukas…

Baigėsi mišios. Ir teberaudodama, visai nusilpusi senosios Onos netikroji duktė išėjo iš savo kampo ir prasibrovė prie tos jaunos gražios moters, kurios veidas buvo toks dvasingas po išpažinties, ir tiesiai paklausė:

– Ar ponas Valentinas liko Argentinoje?

– Ponas Valentinas mirė pirmas, – maloniai atsakė moteris. – Ak, jiedu su Leokadija nugyveno tokį gražų ir ilgą gyvenimą…

Leokadijos giminė visa susėdo į mašinas. Nurūko, nuvažiavo. Ir senosios Onos netikroji duktė dar kartą šią dieną liko viena. Stovėjo šventoriuje po dideliais medžiais. Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų – tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės, susikibusios už rankų – jaunos žydinčios merginos – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Leokadija ir Ona“, kn. „Papartynų saulė“. 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 466–469, ISBN 978-5-430-05886-9. Skaitmeninta iš: Vilnius, Tyto alba, 2002; fizinio spaudinio puslapiai nepatikrinti.

Netikroji duktė – taip pasakotojas įvardija gedinčią moterį; konkreti jos teisinė ar biologinė giminystės istorija nepaaiškinta.

Šermenys – atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai; šventorius – erdvė prie bažnyčios.

Išlaikyti originalūs „laikomis“ ir „ne-a-tė-jo…“. Nurodyti puslapiai priklauso 2012 m. skaitmeniniam PDF, ne patikrintam 2002 m. fiziniam leidiniui.

Vienatvė tarp žmonių ir atminties paguoda

Bitės Vilimaitės apsakyme „Leokadija ir Ona“ laidotuvių ir mišių diena parodo skirtingus buvimo su kitais būdus. Prie Onos karsto susirenka jos auginta giminė, tačiau netikrąja dukterimi vadinama moteris galiausiai lieka viena. Pasakojimas seka jos judėjimą nuo minios prie tuščio buto ir svetimų žmonių pilnos bažnyčios. Vis dėlto vienatvės patirtis ištraukoje nesutapatinama su ryšių nebuvimu apskritai: pabaigos vaizduotėje atsiranda dvi už rankų susikibusios draugės. Atmintis ir tikėjimas suteikia paguodos galimybę ten, kur gyvųjų artumo pritrūksta.

Veikėjos vienatvę pirmiausia išryškina erdvė ir judėjimo kryptis. Pradžioje Onos mirtis surenka giminę, o vėliau artimieji išsiskirsto atskiromis šeimomis. Kartojimas „Paupiais, paupiais“ sujungia dvi pastraipas, bet pakeičia veiksmo subjektą: iš pradžių eina visi, paskui viena moteris. Krūmų siena vaizduojama tarytum sugerianti žmones, todėl atsiskyrimas tampa beveik matomas. Net gauta šimtinė nepakeičia patiriamo santykio su aplinka. Bažnyčioje žmonių yra, tačiau Leokadijos giminės susitelkimas tik dar labiau parodo tuščią vietą prie Onos artimosios. Panašią fizinio buvimo ir patiriamo artumo skirtį atveria Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymas seminarijoje. Liudas kalbasi su jį mylinčiais tėvais, tačiau pagarbus kreipinys „jūs, kunigėli“ suteikia susitikimui skaudų oficialumą. Abu tekstai leidžia pastebėti, kad artimųjų buvimas ar jų skaičius savaime nepaaiškina ryšio kokybės. Vilimaitės moteris savo vienatvę pajunta ypač stipriai, kai pamato, jog nualpusią Leokadijos giminaitę yra kam išnešti. Vidinis paliepimas valdytis parodo, kad ji net skausmo raišką derina prie pagalbos stokos. Kito žmogaus palaikymas čia nusakomas labai konkrečiu kūnišku veiksmu, kurio veikėja pati nesitiki sulaukti. Žvilgsnis į kitą giminių pusę išsaugo veikėjos troškimą priklausyti žmonėms: ji net tarp nepažįstamųjų ieško savųjų, todėl vienatvė atrodo skaudžiai santykiška.

Tačiau pasakojimo pabaigoje atsiranda kitokio ryšio vaizdas. Moteris prisimena Onos ir Leokadijos jaunystės draugystę, laiškus iš Argentinos ir Onos išgyvenimą dėl draugės nelaimių. Ši atmintis išsaugo artumą, kuris peržengė geografinį nuotolį. Paskutiniame sakinyje abi draugės vėl suartinamos: veikėja tiki jas stovint prie dangaus vartų. Svarbus ir patikslinimas „o gal“ – jaunos merginos gali pasirodyti kaip pavargusios senutės. Vaizdas nepasirenka vien išgražintos jaunystės, jame telpa ir nugyvento gyvenimo nuovargis. Jono Aisčio „Peizaže“ laimė ir liūdesys taip pat priklauso tam pačiam pasauliui. Pažįstami kelio, kaimo ir medžių vaizdai leidžia kalbančiajam priimti kartu ir gyvenimo gerumą, ir jo vargą. Vilimaitės pabaigoje panaši emocijų kaimynystė nepadaro veikėjos padėties lengvos: ji tebestovi viena šventoriuje. Vis dėlto įsivaizduojamos susikibusios rankos atsveria dieną patirtą išsiskirstymą. Pradžioje Onos rankos primena jos globą, o pabaigoje rankų ryšys sugrąžina galimybę būti drauge. Šis motyvas kuria vidinę pasakojimo jungtį, tačiau nepaverčia tikėjimo objektyviai parodytu pomirtiniu susitikimu. Žodis „tikėjo“ nurodo šio vaizdo šeimininkę. Skaitytojas girdi gedinčios moters viltį, o ne gauna iš šalies patvirtintą žinią apie mirusiųjų buvimą.

Taigi apsakyme minios ir vienos moters sugretinimas atveria vienatvę, kurios nepanaikina bendras ritualas. Pasikartojimai, judėjimo kryptys ir vidinis paliepimas sau leidžia pajusti jos atskirtį. Atminties bei tikėjimo vaizdas suteikia kitokią perspektyvą: artumas gali būti išsaugomas kaip brangus žmogaus gyvenimo ryšys. Paguoda čia pasirodo greta skausmo, o dvi susikibusios rankos užbaigia pasakojimą vilties galimybe, išlaikydamos veikėjos vienišą stovėjimą tarp gyvųjų.

Vienatvė tarp žmonių ir atminties paguoda

Gedint pasakojimai apie mirusį žmogų gali nesutapti: vieni išsaugo jo kančią, kiti paskelbia nugyventą gyvenimą gražiu. Bitės Vilimaitės apsakyme „Leokadija ir Ona“ šios skirtingos versijos susitinka Onos netikrosios dukters patirtyje. Jos vienatvė priklauso ir nuo to, kad šalia esančių žmonių žodžiai neaprėpia jai svarbių prisiminimų. Santūrus pasakotojas priartėja prie veikėjos minčių, tačiau pabaigoje išlaiko neapibrėžtumą. Atminties paguoda gimsta mėginant sujungti draugystę, patirtą skausmą ir viltį, o ne galutinai paaiškinti kitų gyvenimus.

Pasakojimas atskleidžia, kaip viešas įvykio pavidalas skiriasi nuo atskiro žmogaus išgyvenimo. Giminė laidotuves atlaiko „garbingai“, tačiau vėlesnis palengvėjimas skirstantis leidžia pajusti ir atliktos pareigos naštą. Tuo metu viena likusi moteris pastebi nuoširdžiai verkusį senuką, nors jo tapatybės nežino. Nepažįstamojo laikysena jai svarbi ir nežinant, kokie ryšiai jį siejo su Ona. Jurgio Savickio „Koketės“ pasakotojas, priešingai, itin gausiai naudojasi estetizuojančiais apibūdinimais: kūną sieja su muzika, drabužius įrašo į išskirtinį savo bei kitų paveikslą. Tokia kalba parodo vertintojo žvilgsnį, tačiau neatskleidžia viso matomo žmogaus. Vilimaitė leidžia pastebėti šią pažinimo ribą per pasakojimo perspektyvą. Jauni vyrai, išnešantys nualpusią moterį, tik spėjamai yra Leokadijos vaikaičiai. Už nugaros pasigirdęs balsas palyginamas su visažiniu žmogeliuku, bet pats pasakojimas visažiniškumo veikėjai nesuteikia. Moteris žvalgosi į kitus gimines, tarsi ieškotų savųjų, todėl matome ne visų žmonių vidų, o jos skaudų artumo poreikį. Santūrus pasakojimas išsaugo ir nežinomybę: kodėl Onos artimieji į mišias neatėjo, tiesiogiai nepaaiškinama. Skaidomas „ne-a-tė-jo…“ sutelkia dėmesį į tą vieną faktą, kurį veikėja patiria tiesiogiai. Tekste jis atskiriamas nuo spėjamų kitų žmonių motyvų.

Dar ryškesnis nevisiško pažinimo momentas atsiranda prisiminus Leokadijos santuoką. Laiškuose ji skundėsi vyro neištikimybe, o po mišių kalbinta moteris prisimena gražų ir ilgą bendrą gyvenimą. Šios versijos skiriasi, tačiau apsakymas nepatvirtina, ką pašnekovė žinojo ar ketino nuslėpti. Leonidas Donskis esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“ panašiai perspėja, kad žmonių skirstymas į kategorijas gali užgožti jų gelmę ir galimybę keistis. Net palankus vertinimas turi ribas. Vilimaitės veikėja negauna atsakymo, kuris sutalpintų visą Leokadijos istoriją. Todėl pabaigos vaizdas išsiskiria iš ankstesnio klausimo apie Argentinoje likusį Valentiną: dabar dėmesio centre stovi dvi draugės, susikibusios už rankų. Jų bendrumo nenusako vien santuokos sėkmės formulė. Jaunystės ir senatvės alternatyva leidžia išsaugoti abi moteris skirtingais jų gyvenimo laikais. Tikėjimas atveria paguodos erdvę, tačiau gyvųjų pokalbio spragų neužpildo patikrinta informacija. Šitaip atmintis atsisako vienos galutinės etiketės: joje gali likti ir Leokadijos skundai, ir Onos rūpestis, ir noras, kad abiejų kelionė pagaliau turėtų ramią baigtį. Tokia baigtis grąžina dėmesį nuo viešai pasakytos gyvenimo formulės prie pačių draugių. Jų buvimas kartu veikėjai tampa svarbesnis už galimybę tiksliai įvertinti visą svetimą santuoką.

Apsakyme vienatvė atsiskleidžia kaip sunkumas rasti kitą žmogų, su kuriuo būtų galima pasidalyti visu prisiminimo svoriu. Veikėjos žvilgsnis ir jos klausimai išryškina skirtingas gyvenimo versijas, o pasakotojo santūrumas neleidžia jų lengvai suvienodinti. Pabaigoje atmintis ir tikėjimas sukuria draugių artumo vaizdą. Jis išsaugo galimą paguodą, kartu palikdamas atvirą tai, ko gedinti moteris negali tikrai žinoti apie kitus ir jų likimą.

Pirmas variantas seka erdvę, judėjimą ir rankų motyvą; antras aiškina skirtingas gyvenimo versijas bei pasakojimo perspektyvą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.