Užduotis. Pateikite Vinco Kudirkos eilėraščio „Labora!“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – darbo prasmė ir gyvenimo laikas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Nagrinėkite kreipimąsi, vaizdus ir minties slinktį nuo jaunystės prie nuovargio bei atsinaujinimo.

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne'pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi - nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo -
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

Šaltinis: Vincas Kudirka, „Labora!“; tekstas pagal CKE lietuvių kalbos egzamino informatorių nuo 2024/2025 m., p. 73–74 (jame nurodyta Antologija).

Žodžiai ir formos. Lotyniškas pavadinimas „Labora!“ reiškia „Dirbk!“. Ne'pleiski – neapleisk; kūns – kūnas; da – dar; viekas, spėkos – jėgos; idant – kad; laps – lapas. Tai paaiškinimai, nepriklausantys eilėraščio tekstui.

Pateiktas visas trumpas eilėraštis. CKE leidimas naudojamas tekstui patikrinti; toliau pateikta savarankiška mokomoji užduotis ir dabartinė Lietuvos VBE II vertinimo lentelė.

Pastangos kryptis ir tęstinumas

Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora!“ gyvenimo laikas matuojamas žmogaus galimybe veikti. Kalbėtojas kreipiasi į jauną žmogų, ragina jį išsaugoti užsidegimą ir pasirinkti vertingą tikslą. Atrodo, kad artėjanti senatvė palieka vis mažiau progų atidėlioti, tačiau paskutinė strofa pasiūlo atsinaujinimą net išsekus. Šį poslinkį padeda suprasti sėjos, ugnies ir draugų darbo vaizdai. Jais kuriama mintis, kad gyvenimą įprasminanti pastanga turi kryptį ir gali tęstis kitų žmonių veikloje.

Eilėraščio pradžioje veikti skatinama primenant ribotą jaunystės laiką. Trijų strofų pradžioje kartojamas „Kol“ sudaro sąlygą: jėga ir tikėjimu idealais galima pasinaudoti dabar, vėliau jie gali išblėsti. Sėjos ir pjūties ryšys „nesėsi - nepjausi“ būsimo rezultato viltį susieja su šiandienos pastanga. Dirva leidžia įsivaizduoti gebėjimą, kuriam reikia priežiūros, o ugnis antroje strofoje nusako vidinį užsidegimą. Šitaip darbas įgyja ir dvasinę reikšmę. Vis dėlto trečioji strofa patikslina, kur turėtų būti nukreipta ši energija: siekiamas idealas turi būti doras ir aukštas. Šis reikalavimas stabdo skubėjimą bet kokia kryptimi. Aukso trupinys bei valgio šaukštas parodo galimybę didesnį siekį iškeisti į patogumą. Pastangos ir jų prasmės skirtumą leidžia įžvelgti Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžia. Daug mokslų studijavęs Faustas tebejaučia pažinimo stoką ir abejoja savo galimybe naudingai mokyti žmones. Jo nerimas rodo, kad ilgas darbas savaime nesuteikia pasitenkinimo. Sugretinus tekstus ryškėja Kudirkos pasirinktas matas: svarbi pastangos kryptis, jos ryšys su vertybe. Todėl raginimas skubėti eilėraštyje dera su reikalavimu savo idealą įvertinti.

Paskutinėje strofoje asmeninio laiko ribą padeda peržengti ryšys su kitais. Iki tol kalbėtojas primena būsimą sustingimą, dvasios snaudulį ir kapą. Pabaigoje jis pats numato sunkaus darbo sukeltą nuovargį: galima nuliūsti ir nerimti net nuoširdžiai stengiantis. Dėl to adresatas nepaverčiamas tinginiu vien todėl, kad jo jėgos senka. Jam siūloma pažvelgti į jaunų draugų veiklą. Ateities viltis atsiranda matant, kad darbas gali turėti tęsėjų. Eilutės „Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi“ staigumas pakeičia lėtą jėgų nykimą. Šį atgimimą galima suprasti kaip atsinaujinusį pasitikėjimą savo veiklos prasme. Panašią atskirų pastangų jungtį vaizduoja Jono Biliūno pasaka „Laimės žiburys“. Žuvę kopėjai virsta akmenimis, kuriais paskesnieji artėja prie viršūnės. Žiburį pasiekia paskutinė grupė, tačiau kelią jai sukuria ankstesniųjų aukos. Tai padeda suprasti, kaip darbas gali būti reikšmingas ir tada, kai pats žmogus galutinio rezultato nesulaukia. Kudirkos eilėraštyje šis ryšys išreikštas kasdieniškesniu draugų darbo vaizdu. Asmeninę baimę nieko nepalikti pakeičia galimybė atpažinti bendro siekio tęstinumą. Kreipinys „broli“ tuomet skamba kaip kvietimas priklausyti žmonėms, kuriuos jungia panašus tikslas. Pabaigos atgimimas įsimenamas ir todėl, kad kalbėtojas nepalieka adresato vieno prieš laiką. Darbo bendražygiai tampa atsaku į pradžioje minėtą būsimo išsekimo grėsmę.

Taigi „Labora!“ raginimas veikti remiasi dviem susijusiomis atramomis: riboto laiko pajautimu ir pasitikėjimu prasmingo darbo tąsa. Pradžios sėja bei ugnis skatina panaudoti jaunystės galias, reikalavimas siekti doro idealo suteikia joms kryptį, o paskutinės strofos draugai atveria bendrą ateitį. Kalbėtojas pripažįsta adresato nuovargį ir pasiūlo atramą, kuri padeda vėl atrasti pastangos vertę. Dėl to gyvenimo ženklas išlieka kitų žmonių tęsiamoje veikloje ir atnaujintame ryšyje su ja.

Darbas kaip pasirinkimas išlikti žmogumi

Eilėraščio „Labora!“ pavadinimas iš karto ragina dirbti, tačiau Vinco Kudirkos kalbėtojas domisi ir žmogumi, kuris šį raginimą išgirs. Į adresatą kreipiamasi broliškai, numatomi jo idealai, būsimi nusivylimai ir nuovargis. Darbas čia tampa galimybe sąmoningai nugyventi savo laiką ir palikti žmogiškumo ženklą. Tokią reikšmę kuria įsakmios kalbos ir artimo santykio derinys. Svarbu, kad veikla išsaugotų žmogaus vertybes ir sietų jį su kitais.

Kalbėtojas raginimą veikti sieja su pavojumi neatskleisti savo žmogiškumo. Jau pirmasis kreipinys „o broli“ suteikia įsakmiems žodžiams artumo. Veiksmažodžiai ragina sėti, neapleisti dirvos, dirbti ir siekti. Jie palieka adresatui veikėjo vaidmenį: gyvenimo nepakanka vien išlaukti. Ketvirtoje strofoje „Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“ reiškia nuoseklų patirties pažinimą, kuriam reikia asmeninio dalyvavimo. Galimybė supelyti paverčia pasyvumą beveik daikto irimu. Todėl žodžiai „Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“ nukreipia mintį į nugyvento gyvenimo vertę. Šią mintį padeda tikslinti Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ epizodas: prieš darbą Garšva veidrodžiuose atpažįsta save kaip numerį 87, o pirštinės paslepia senelės žiedą. Darbinis vaidmuo uždengia asmeninę istoriją. Sugretinimas išryškina, kiek daug Kudirkos kalbėtojui reiškia išsaugotas žmogaus savarankiškumas. Jo adresatas raginamas pasirinkti idealą ir sąmoningai veikti. Prasmės kriterijus slypi žmogiškumo ženkle; atliktų veiksmų skaičius šios vertės dar neatskleistų. Dėl to eilėraščio skubėjimas reikalauja ir apsisprendimo, kokiam tikslui bus atiduotos turimos jėgos. Toks pasirinkimas leidžia laiką patirti kaip savo gyvenimą. Liepiamoji nuosaka šiame santykyje skamba kaip padrąsinimas: kalbėtojas pasitiki adresato galimybe rinktis, nors pats jam ir primena klystkelius bei būsimą nuovargį.

Adresato apsisprendimas eilėraštyje pamažu susiejamas su tarnavimu bendram siekiui. Idealas įvardijamas „doro ir aukšto“, todėl vien patogumo pažadas negali tapti pakankamu pasirinkimo matu. Sumenkintas aukso trupinio vaizdas leidžia pajusti, kaip menkai įvertinama išsižadėtų idealų kaina. Kalbėtojas rūpinasi, kad jaunystės ugnis turėtų ilgiau išliekančią paskirtį. Šią kryptį papildo paskutinė strofa: pavargęs žmogus turi į ką pažvelgti, nes šalia dirba jauni draugai. Eilėraščio pradžioje vienas brolis raginamas veikti, pabaigoje jis jau matomas bendraminčių aplinkoje. Panašiai asmeninis darbas siejamas su gavėjais Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“. Aiškindamas pamokslų vertimo į lietuvių kalbą paskirtį, Daukša galvoja apie žmones, kuriems kita kalba trukdo suprasti mokymą. Vertimas jam yra ir pagalba skaitytojui, ir paskata toliau puoselėti gimtąją kalbą. Toks kontekstas padeda Kudirkos idealą suprasti kaip už save platesnį rūpestį. Abiejuose tekstuose kalbėjimas kreipiamas į tuos, kurie galėtų darbą priimti bei tęsti. Todėl jauni draugai pabaigoje suteikia adresatui naują atramą. Jis gali matyti vertę, kuri išlieka ir silpstant paties jėgoms, ir vėl pasijusti jos kūrimo dalyviu.

Kudirkos eilėraštyje darbo prasmė atsiskleidžia per sąmoningą gyvenimą ir ryšį su kitais. Artimas kreipinys padrąsina adresatą, gyvenimo knygos vaizdas ragina patirti bei pažinti, o reikalavimas palikti žmogaus ženklą padeda vertinti pasirinktą veiklą. Paskutinės strofos bendrystė šią mintį pratęsia: žmogus išsaugo savo pastangos reikšmę matydamas tęsėjus. Šitaip raginimas dirbti tampa kvietimu pasirinkti vertingą užsiėmimą ir likti atsakingam už tai, kokį pėdsaką jis paliks.

Pirmas variantas seka laiko slinktį ir bendro darbo tęstinumą. Antras nagrinėja kalbėtojo santykį su adresatu bei žmogiškumo ženklą. Abiejuose kiekviena dėstymo pastraipa remiasi pačiu eilėraščiu; kultūrinis kontekstas padeda patikslinti šį skaitymą.

Kontekstų tikslumas. Fausto nusivylimas kyla po ilgų studijų; jo negalima paversti nesimokiusiu tinginiu. Biliūno pasakos viršūnę pasiekusi grupė taip pat virsta akmenimis: laimė tenka kitiems, o žuvusieji prisimenami. Škėmos epizodas apie numerį ir uždengtą žiedą padeda nagrinėti darbinio vaidmens santykį su asmens istorija. Daukšos vertimas turi konkrečią religinę ir kalbinę paskirtį; jo negalima aprašyti kaip draudimo mokytis kitų kalbų.

Pabaigos perskaitymas. Atgimimas čia suprastinas kaip dvasinis atsinaujinimas. Eilėraštis nepateikia įvykio, kuriame miręs žmogus pažodžiui prisikeltų. Nuovargio pripažinimas yra svarbi paskutinės strofos dalis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.