Užduotis. Remdamiesi eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar vaizduotė atitolina žmogų nuo tikrovės?“

vaikystėj maniau kad dangus – plokštuma
lubos į kurias neatsitrenkia paukščiai
palapinės brezento neprapjauna lėktuvai

skaičiau pasaką apie mergelę kuri nieko
nenorėjo dirbti tad beliko debesis ganyti
vėliau aišku ji iš to pasimokė
aš tai ne

kol kiti dirba savo gyvybiškai ir visuomeniškai svarbius
derlių nokinančius darbus piešiu ant debesų
jungiu baltus pūkinius kontinentus
čia mano zoologijos sodas mano
debesų žiema

kokio blogio bebūtume prisidirbę debesys
iš lėktuvo vis vien atrodo kaip ir tie ankstesni debesys
kai dar nebuvo tiek chemijos ir plastiko kiekviename
kvėpsnyje ir čiurkšlėje

kartais iš jų iškrenta
mano nuodo gruodo kruopos

Šaltinis: Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025; NŠA 2026 m. A kurso pagrindinė sesija, p. 4.

Pateiktas visas Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis „Debesų piemenė“ iš rinkinio „Marialė“ (2025). Kvėpsnis – dvelkimas, pavyzdžiui, vėjo; gruodas – sušalęs purvynas.

Ar vaizduotė atitolina žmogų nuo tikrovės?

Įsivaizduodamas žmogus gali trumpam palikti tai, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau pats atstumas dar nepasako, ar jis praranda ryšį su tikrove, ar tik pamato ją kitaip. Giedrės Kazlauskaitės eilėraštyje „Debesų piemenė“ kalbančioji tebekuria debesų pasaulius, nors kiti dirba visuomeniškai svarbius darbus. Jos vaizduotė atrodo kaip atskiras gyvenimas, bet pabaigos nuodo vaizdas tą atskirumą suardo. Todėl svarbiau klausti, kaip žmogus sugrįžta iš savo vaizdinių: vaizduotė gali padėti jautriau pamatyti tikrovę, tačiau gali ir pririšti prie neišsipildančio jos pakaitalo.

Vaizduotė nenutolina nuo tikrovės, kai skatina peržiūrėti įprastą požiūrį į kitą žmogų. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas nusikaltėlį iš pradžių įsivaizduoja kaip patrauklų, beveik nuotykių istorijos veikėją. Tikrasis surištas vagis šį vaizdinį pakeičia. Jo išvaizda berniukui primena Kristų, todėl mušamas žmogus nebetelpa į nusikaltėlio, su kuriuo galima elgtis be jokio gailesčio, vaidmenį. Tėvo elgesys sukelia klausimų apie suaugusiųjų moralę, o vaikas ryžtasi atrišti sužeistąjį. Tai nepanaikina vagystės ir neužtikrina išlaisvintajam galutinės laisvės, tačiau parodo, kaip vaizdinys gali padaryti kito skausmą artimesnį. Kazlauskaitės eilėraštyje vaizduotė taip pat leidžia suabejoti vieninteliu teisingu gyvenimo matu. Pasakos apie dirbti nenorinčią mergelę pamoką kalbančioji nutraukia atsakymu „aš tai ne“. Piešimas ant debesų išsaugo kitokią veiklos galimybę negu derliaus nokinimas. Šis sugretinimas svarbus ne todėl, kad darbai paskelbiami beprasmiai, o todėl, kad matoma ir sunkiau pamatuojama kūrybos vertė. Kaip Savickio vaikas peržengia vien nusikaltėlio etiketę, taip debesų kūrėja praplečia vien praktišką tikrovės supratimą. Svarbu, kad toks matymas tikrinamas konkrečia patirtimi. Berniukas mato mušamą žmogų, o ne vien sau pasakoja nuotykių istoriją. Vaizduotė čia vertinga tiek, kiek leidžia pripažinti priešais esančio kito pažeidžiamumą.

Vis dėlto vaizduotė gali atitolinti nuo tikro gyvenimo, kai troškimas tampa uždaros ateities pakaitalu. Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“ malūnininkas įsivaizduoja Gundės sugrįžimą ir bendrą gyvenimą. Sapne atsiranda šeima, sūnus, net vaikiškas malūnėlis. Šios detalės trokštamą gyvenimą padaro labai artimą, bet pabudimas jo nepatvirtina. Priešingai, atnaujina seną žaizdą, o Kuprelis ima ilgėtis sugrįžimo į tą patį sapną. Problema čia nėra pats gebėjimas įsivaizduoti: grįžimas mintimis į trokštamą gyvenimą apsunkina susitaikymą su dabartimi. Kazlauskaitės kalbančioji savo debesų pasaulio tokiu būdu neuždaro. Nors ji kuria baltus kontinentus ir savą zoologijos sodą, į eilėraštį įsiveržia chemija, plastikas bei bendro blogio pripažinimas. Pabaigos „mano nuodo gruodo kruopos“ neleidžia laikyti savęs visiškai nekalta kūrėja. Šis nemalonus grįžimas prie savo pėdsako skiria vaizduotę nuo patogios priebėgos. Abu kūriniai parodo, kad žmogaus santykį su tikrove lemia gebėjimas priimti tai, kas neatitinka trokštamo vaizdo. Vienu atveju pabudimas tik sustiprina ilgesį, kitu savikritika įtraukiama į pačią kūrybą. Todėl kūrybiškumo nepakanka vertinti vien pagal tai, kiek toli jis išneša nuo kasdienybės. Reikia žiūrėti ir į tai, ar palieka žmogui galimybę pastebėti tikrą skausmą, atsakomybę bei aplinkybes.

Taigi vaizduotė nuo tikrovės atitolina nevienodai. Ji gali padėti atpažinti kito žmogaus kančią, peržiūrėti siaurus vertinimus ir pamatyti kūrybos prasmę. Tačiau vieną trokštamą gyvenimą pavertusi vieninteliu priimtinu pasauliu ji sustiprina nusivylimą dabartimi. Kazlauskaitės eilėraščio pabaiga primena, kad savi vaizdiniai neužtikrina nekaltumo. Išsaugoti ryšį su tikrove padeda pasirengimas pastebėti ne tik tai, ką vaizduotė dovanoja, bet ir tai, ką ji norėtų paslėpti.

Ar vaizduotė atitolina žmogų nuo tikrovės?

Tikrovę sudaro ne vien tai, ką žmogus šią akimirką regi. Jai priklauso ir praeityje patirti dalykai, ir neišsipildę troškimai, ir pasekmės, kurių dar neįstengiame pastebėti. Vaizduotė padeda šias nematomas puses išreikšti, tačiau kartu gali sukurti gražų vaizdą, kuriuo lengva pasitenkinti. Giedrės Kazlauskaitės eilėraštyje „Debesų piemenė“ tokį dvejopumą įkūnija debesys: jie tampa kuriamais žemynais, nors po jų baltumu prisimenama pasaulio tarša. Manau, vaizduotė nenutolina nuo tikrovės, kai padeda atpažinti praradimus ir savo troškimus, o ne paskelbia juos jau įveiktais.

Atmintį žadinanti vaizduotė leidžia suprasti tikrovės netektį, kurios neatskleistų vien dabarties vaizdo aprašymas. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje regimos plikos kalvos ir kelmai sukelia klausimus apie kadaise čia buvusį mišką. Toliau jo pasaulis atkuriamas per kvapus, garsus, spalvas, augalų ir gyvūnų įvairovę. Tai nėra pranešimas, kad sunaikintas šilas vėl užaugo. Praeities gyvybė iškyla atmintyje ir vaizduotėje tam, kad skaitytojas geriau suvoktų, ko netekta. Eilėraštyje „Debesų piemenė“ vaizduotės ir aplinkos kaitos ryšys kitoks, bet taip pat verčia įsižiūrėti atidžiau. Kalbančioji sako: „jungiu baltus pūkinius kontinentus“. Debesų grožis leidžia kurti, tačiau vėliau paaiškėja, kad jie vis dar atrodo kaip anksčiau, nors pasaulyje padaugėjo chemijos ir plastiko. Šį kartą žalą slepia išlikęs panašumas. Sugretinus kūrinius aiškėja, kad vaizdinio vertę lemia jo ryšys su prisimenamu ar suvokiamu pokyčiu. Baranausko gyvas miškas parodo dabarties skurdumą, o Kazlauskaitės gražūs debesys paskatina klausti, ar išorinis tęstinumas mūsų neapgauna. Vaizduotė abiem atvejais gali praplėsti tikrovės supratimą. Gražus vaizdas kritišku supratimu tampa tada, kai į jį įsileidžiamas nepatogus prieštaravimas. Šilelio gyvybė skaudžiai nesutampa su kelmynais, o baltų debesų ramybę suardo mintis apie taršą, pasiekiančią kiekvieną kvėpsnį.

Vaizduotė taip pat priartina prie vidinės tikrovės, kai aiškiai parodo troškimą ir jo ribas. Vytautas Mačernis dvyliktajame rudens sonete sielai suteikia alkanos panteros pavidalą. Mokslas, menas, nuodėmė ir atgaila nepasotina jos beribio poreikio. Išplėtota sielos metafora suteikia pavidalą žmogaus nepasitenkinimui baigtine patirtimi. Pabaigoje trokštama laisvos, nemirtingos erdvės, tačiau jos pasiekimas dar neparodomas. Taip vaizduotė leidžia atpažinti savo gyvenimo įtampą, neskelbdama lengvos pergalės prieš ją. Kazlauskaitės eilėraštyje kūrybinę laisvę panašiai riboja savikritiškas atpažinimas. Iš pradžių kalbančioji turi savo debesų žiemą ir zoologijos sodą, tarsi savarankišką valdomą pasaulį. Vėliau žodžiai „kokio blogio bebūtume prisidirbę debesys“ įtraukia ją į bendrą atsakomybę, o paskutinėse eilutėse nuodo kruopos pavadinamos savomis. Tai suardo visiškai tyros vaizduotės įspūdį. Abiejų poetų vaizdiniai vertingi ne tuo, kad išlaisvina nuo visų prieštaravimų. Jie leidžia tuos prieštaravimus patirti ir suprasti: Mačernis išryškina alkį, pranokstantį galimą pasotinimą, Kazlauskaitė – kūrėjos ryšį su pasauliu, nuo kurio ji negali visai atsiskirti. Mokslas ir menas sonete maitina sielą, todėl lieka reikšminga patirties dalimi. Jų nepakanka beribiam alkiui numalšinti, bet pats poreikis juos patirti leidžia suprasti žmogaus vidinį gyvenimą.

Vadinasi, vaizduotė gali būti atidus tikrovės pažinimo būdas. Ji atgaivina prarastą aplinkos turtingumą, parodo regimo grožio nepakankamumą ir suteikia formą žmogaus vidiniams prieštaravimams. Pavojus atsiranda tada, kai pats sukurtas vaizdas palaikomas jau įvykusiu išsigelbėjimu ar pakankamu pasaulio būklės įrodymu. Aptartuose kūriniuose tokio paprasto nurimimo nėra. Atmintis, beribis alkis ir savas nuodas grąžina prie klausimų, kuriuos žmogus turi spręsti tikrame gyvenime.

Problemos atrama. Eilėraštyje debesų kūrimas išsaugo savitą žvilgsnį į pasaulį, bet neatskiria kalbančiosios nuo bendros žalos. Vaizduotės vertę galima svarstyti pagal tai, ką ji padeda pastebėti ir ką norėtų uždengti.

Argumentų eiga. Pirmas variantas aptaria vaizduotę, padedančią pamatyti kitą žmogų, ir pavojų užsidaryti viename trokštamame gyvenime. Antras aiškina atminties bei vidinio troškimo pažinimą: atkurtas šilas parodo netektį, alkana siela – nepasotinamą poreikį. Abu variantai nurodo sąlygas, kuriomis vaizduotė priartina prie tikrovės.

Užduoties kilmė. Svarstymo klausimas ir keturi B kurso pagalbiniai klausimai sukurti Edukamentas mokymuisi. Pateiktas visas eilėraštis oficialiame 2026 m. A kurso sąsiuvinyje buvo skirtas interpretacijai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.