Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl svarbu suprasti kito žmogaus darbo tikslą?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta esė ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Aptark, ką apie žmogaus veiksmus leidžia suprasti jų tikslas.

Prieš daugelį metų motina, iš pradžių irgi logiškai, bandė išsiaiškinti procesą, kaip šeimos draugai virsta šeimos nariais. Tada ji su tėvu jau pykosi. Ačiū Dievui, ne dėl pinigų. Abu buvo ne materialistai. Motina - logiška. Tėvas - jausmingas ir jautrus, (Menui.) Vienąkart motina, aplankiusi mane, grįžo namo pas tėvą iš Anykščių. Ten aš gyvenau pas senelius ir tada sirgau skarlatina. Močiutė - kad vaikui negadintų akių - lempą uždengė plona vilnone skara. Žiūrėdavau į gyslelėmis sutrūkinėjusį lubų tinką ir iš tų ornamentų susidėstydavo senukų portretai. Dažniausiai įsivaizduojamo Dievo. (Tada dar tikrai žinojau, kad jis yra.) Antrame aukšte tebegyveno sovietų valdžios suleisti kagėbistai, atėmę iš senelio pusę namo. Bet jis tos valdžios nekentė ir anksčiau, ne dėl pragmatinių priežasčių, dėl ideologinių. Su tais karininkais apačioj jis kartais išgerdavo butelį degtinės. Kai jie išeidavo, senelis uždarydavo langines ir klausydavo laidos iš Amerikos. Ji prasidėdavo sakiniu „Amerikos balsas kalba iš Vašingtono“. Kas yra Pentagonas, jis man išaiškino jau daug vėliau, kai buvau ketvirtoje klasėje. Apie politiką kalbėdavo net tada, kai skiepydavo sode medžius, keikdamasis, kokie dabar durni vaikai, neskiria kriaušės skiepo nuo obels. Kai jis mirė, ligoninėj paėmiau jo daiktus. Piniginėje buvo laikraščio iškarpa apie Izraelio karą su arabais. (Dabar, po daugelio metų, būčiau radusi tą patį, nors per tą laiką įvyko daug svarbių strategų derybų.)

Grįžusi tada iš Anykščių motina rado tėvą lovoje su kailiniais, skaitantį K. Stanislavskį. Krosnies jis paprastai nekurda-vo net žiemą. Keptuvės taukuose, kaip rudeniniame leduke lapai, buvo sustingę svogūnai. Tėvas motinai ėmė pasakoti, kas tai yra „sverchzadačia“. Kiekviena spektaklio scena, sakinys, intonacija ir judesys turi tarnauti galutiniam tekstui kaip vasalai. Kitaip spektaklio struktūra suirs. Scenoje nieko negali būti atsitiktinio. „Tu įsivaizduoji, kaip tai sunku padaryti?“ Motina klausė ir staiga prisiminė, kad nenuvežė man vitaminų. Pamatė juos dabar ant spintelės kambary. Labai skubėjo į darbą, paskui, pusę pirmos, po naktinės pamainos stoties restorane, kuriame dirbo, įsėdo į traukinį. Prekinį. Šilumvežyje mašinistas pasodino ją ant mažos kėdelės ir važiuodama ji žiūrėjo, kaip iš šviesos išnyra traukinio bėgiai. Traukinys važiuodavo tada labai siaurais bėgiais. Dabar net bandoma tuos „siaurukus“ atgaivinti. Tai įmanoma, bet tik emocinėje atmintyje. Motinos plaukai traukinyje dar tebekvepėjo aliejuje verdamomis spurgomis. Vienas rusas geležinkelio stotyje (tais laikais, kaip ir daugelis žmonių, laukiantis traukinio į šviesų rytojų) paklausė, kuo ji dažo plaukus, kad jie juodi kaip anglis. Motina nežiūrėdama į jį atsakė: „Batų tepalu“. Visai nemokėjo koketuoti ir, deja, tai yra paveldima. Paskui, pritardama tėvui dėl Stanislavskio (nors jis aiškiai matė, kad ji nesiklauso), prisiminė, kaip aš apsidžiaugiau ja it fantomu Anykščiuose. Rytą virtuvėje pamačiau gauruotus kailinius ir rezginę neįtikėtinai didelių apelsinų. Tas mano džiaugsmas buvo paskutinės jos darbo savaitės „sverchzadačia“. Kiekvienas tos savaitės darbas, veiksmas, net kai kurios Švelnios tėvui skirtos intonacijos turėjo tarnauti naktiniam penktadienio prekinio traukinio reisui į Anykščius kaip vasalai. Kitaip kelionė būtų suirusi. Ar neįvykusi iš viso.

Paskui tėvai ėmė gyventi skirtinguose butuose. Senelis žadėjo duoti tėvui į snukį, bet susilaikė (irgi ne dėl pragmatinių, dėl ideologinių priežasčių, manė, kad tėvai dar gyvens). Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. Motina išplaukė iš sudėtingos emocinės situacijos ne tekstais, bet vaikais ir plaustais. Plaustais kurį laiką jai buvo draugės. Ypač - Janė. Ji rūkydavo nuomojamo mūsų buto virtuvėje ir besąlygiškai palaikydavo motiną. „Užmiršk tu jį. Jis primena Chlestakovą iš Revizoriaus. Visą gyvenimą tau meluoja. Vakar sutikau jį su merga autobuse ir tiesiai paklausiau, kas ji tokia. Jis sako - renku charakterius spektakliui. Bet neištikimas jis bus tau ne tada, kai tu rasi jį su kita moterim lovoj ar kai jis dar kartą nepaims vaiko iš darželio, bet tada, kai jis tau nustos pasakoti apie darbą. Susižiedavęs su Stanislavskiu. Tavo gyvenimo prasmė bus vaikai. Jie - visi vienodi. Pataikavimą priima kaip normą. Ar tau nė kiek neatsibodo daryti „rolmopsus“ jo saviveiklinių spektaklių premjeroms?“ Kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto. Patinusiu nubučiuotu veidu. Laimingą. Įsimylėjusią. Tikriausiai ir mylimą. Nes tėvas buvo jausmingas žmogus. Menui. (Arba gyvenimui kaip menui.) Abi apsimetė, kad viena kitos nemato. Bet motina žinojo, ką Janė būtų sakiusi, jei ką būtų sakiusi iš viso: „Aš nežinau, kaip šioje sudėtingoje emocinėje jūsų gyvenimo situacijoje turėčiau elgtis teisingai ir sąžiningai. Kaip liūdna, kad suiro toks gražus mūsų santykių žemėlapis“. Ar kaip nors panašiai.

Šaltinis: Giedra Radvilavičiūtė, „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“, rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“. Vartotojo pateiktas LNB EPUB; jo antraštėje nurodyta: Baltos lankos, Vilnius, 2004; skaitmeninimo projekto kreditas –2013.

Kontekstas. Pasakotoja, pati auginanti dukterį, svarsto emocinės atminties ir rašymo ryšį. Šiame fragmente ji grįžta prie vaikystės ir tėvų santykių. Motinos, tėvo ir Janės poelgiai pateikiami per jos prisiminimą bei vertinimą.

Žodžiai. „Sverchzadačia“ – čia tėvo aiškinamas pagrindinis spektaklio sumanymas, kuriam turi tarnauti visos detalės; pasakotoja šią mintį pritaiko motinos kelionei. Rezginė – tinklinis krepšys; fantomas – šmėkla, netikėtas reginys; rolmopsai – silkių suktinukai. Išlaikytos pateikto EPUB formos, įskaitant „nekurda-vo“ ir „Švelnios“ sakinio viduryje; jų šaltinio tekste netaisome.

Kodėl svarbu suprasti kito žmogaus darbo tikslą?

Stebėdami kito žmogaus darbą dažnai matome tik atskirus veiksmus. Kai kurie gali pasirodyti lėti ar nereikalingi, jeigu nežinome, ko jais siekiama. Manau, supratę darbo tikslą teisingiau įvertiname svetimas pastangas ir galime patys naudingiau prie jų prisidėti.

Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ motinos kasdienybės prasmę atveria pasakotojos prisiminimas. Tėvas kalba apie spektaklio detales siejantį galutinį sumanymą. Pasakotoja tą pačią mintį pritaiko motinos darbo savaitei: visos pastangos turi tarnauti kelionei pas dukterį į Anykščius. Rytą vaikas pamato gauruotus kailinius ir didelius apelsinus. Šio džiaugsmo laukimas leidžia suprasti, kodėl motina po darbo restorane važiuoja naktiniu traukiniu. Plaukuose išlikęs spurgų kvapas primena, kad motina atvyko po darbo. Žinodami, kam buvo skirti motinos veiksmai, galime pastebėti jų ryšį. Iš paprastų darbo ir kelionės detalių išryškėja rūpestis konkrečiu vaiku.

Bendro tikslo supratimas padėtų ir mokykloje. Įsivaizduokime Emą ir Luką, tvarkančius radinių lentyną. Lukas norėtų greitai sudėti viską į dėžes, kad koridorius atrodytų tvarkingas. Ema poruotų pirštines ir apžiūrinėtų užrašus ant gertuvių. Lukui galėtų pasirodyti, kad draugė gaišta laiką. Tačiau Ema paaiškintų norinti grąžinti pamestus daiktus šeimininkams. Jos pasiūlymas pakeistų ir Luko darbo kryptį. Jis galėtų perskaityti užrašytus vardus, perduoti žinią klasėms ir padėti surengti radinių peržiūrą. Sutvarkyta lentyna taptų proga atgauti tai, kas pamesta. Paklausęs, ko siekia draugė, Lukas suprastų smulkių jos veiksmų paskirtį ir rastų sau tinkamą užduotį.

Taigi kito žmogaus darbo tikslą verta suprasti, kad galėtume išsamiau įvertinti jo pastangas ir veikti drauge. Pasakotojos prisiminimas atskleidžia motinos savaitės pastangas siejantį rūpestį, o įsivaizduotas radinių tvarkymas parodytų, kaip bendras sumanymas padeda suderinti skirtingus veiksmus.

Rašinyje aiškinamos dvi tikslo pažinimo pasekmės: galime pastebėti svetimų pastangų reikšmę ir suderinti bendrą darbą. Pirmą argumentą pagrindžia esė, antrą plėtoja aiškiai sukurtas kasdienis atvejis.

Vitaminai šaltinyje lieka prisiminti kaip nenuvežti. Motinos kelionę ir jos prisiminimą aiškiname pagal pasakojimo ryšius, nepridedame naujo pristatymo ar vaiko pasveikimo. Janės įsivaizduojami žodžiai priklauso kitai viso fragmento minčiai ir šiame rašinyje nėra argumento pagrindas.

Redagavimo veiksmas. Kiekvienoje dėstymo pastraipoje skirtingomis spalvomis pažymėk veiksmą ir tikslą. Tarp jų turi būti sakinys, paaiškinantis ryšį. Sukurtame atvejyje parodyk, ką Lukas galėtų daryti sužinojęs Emos sumanymą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Šios klasės užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama.

Nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne pavyzdžiui suteiktas įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo lygiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduojamas kasdienis atvejis padeda mokytis savarankiškai plėtoti mintį.

Perskaityk savo išvadą ir rask, iš kurios dėstymo pastraipos kyla kiekviena jos mintis. Patikrink, ar neįvertinai viso žmogaus vien iš vieno veiksmo: šiame darbe aiškinamas konkretaus darbo tikslas ir jo pažinimo nauda.