Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl pažadėti lengviau negu suprasti pažadą?“. Remkis dialogu ir konkrečia įsivaizduota situacija apie skirtingai suprastą darbą.

– Argi nepažįsti? – nustebo ir Pinčukas. – Kaimynas. Čia pat pakalnės pelkėse gyvenu, Pinčukas.

Nusiėmė ponaičiukas kepeliušuką ir nusilenkė. Baltaragis pamatė du ragiukus, iššokusius kaktoje, ir jokių abejonių neliko.

– Tai tikrai toks esi? – vis dar netikėdamas, paklausė Baltaragis.

– Kaip matai, – nusišiepė Pinčukas. – Ir galiu kaip kaimynas padėti.

– Kuo gi tu man galėtum padėti? – dar labiau nustebo Baltaragis.

– Kad ir vesti tą, kurią nori, – atsakė visai rimtai Pinčukas.

– Tai padėk! – nejučiomis išsprūdo Baltaragiui.

– Bet ką tu man už tai duosi? – mandriai pakreipė galvą Pinčukas.

– Ko tiktai nori. Imk nors malūną, o priedo senmergę Uršulę, – daug negalvodamas atsakė Baltaragis.

– Man to nereikia, – papurtė galvą Pinčukas. O paskui kiek pagalvojo ir pridėjo: – Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet tą turėsi, kai vesi, tai padėčiau.

– Mielai, – sutiko Baltaragis, nieko bloga negalvodamas.

– Tai gerai, – atsakė Pinčukas ir ištraukė kažkokį popierių iš rankovės. – Pasirašysim sutartį.

– Kam čia ta sutartis? – suabejojo Baltaragis. – Sutarsim kaip kaimynai.

– Kaimynai tai kaimynai, – pertarė Pinčukas, – o kad neužmirštume, ką sutarėme, pasirašysime.

– Kam to reikia? – vis dar abejoja Baltaragis. – Kaimyno žodis brangesnis už auksą.

– Žodis žodžiu, – nesutiko Pinčukas, – o kas parašyta – kirviu neiškirsi! – išsitraukė plunksną iš kepeliušuko, pasidėjo popierių ant kelio ir parašė sutartį, paskui atkišo plunksną Baltaragiui. – Bakstelk į mažąjį pirščiuką ir pasirašyk.

Baltaragis dar paabejojo, ar imti plunksną, bet tuo metu anoje ežero pusėje suskambėjo piršlių skambalai. Baltaragis krūptelėjęs paėmė Pinčuko atkištą plunksną, bakstelėjo į pirštą ir pasirašė.

– Tai po dvylikos metų ateisiu pasiimti, kas man priklauso pagal sutartį, – tarė patenkintas Pinčukas, užsikišdamas plunksną už kepeliušo, o popierių į užantį. – Taigi laiko negaišk, kinkyk arklį, pasiimk piršlį ir važiuok pas tą, kurios nori. Po trijų savaičių bus vestuvės.

Tai pasakęs, Pinčukas čia buvo, čia dingo, o apstulbęs Baltaragis liko vienas kiemo viduryje.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1; pateikta vientisa VIII skyriaus dalis, p. 49–51.

Situacija. Malūnininkas Baltaragis nori vesti Marcelę. Pas jį atėjęs pelkių velniukas Pinčukas prisistato kaimynu ir siūlo padėti. Pateikta vientisa VIII skyriaus dalis nuo Pinčuko prisistatymo iki jo dingimo. Būsimas atlygis šiame pokalbyje konkrečiai neįvardytas. Pinčuko nurodytos vestuvės dar tik būsimos.

Kodėl pažadėti lengviau negu suprasti pažadą?

Pažadas kartais išsprūsta greitai, ypač kai labai norime gauti pagalbą ar pasiekti tikslą. Tuo metu dėmesys sutelkiamas į norimą rezultatą, o būsimos pareigos atrodo tolimesnės. Vis dėlto sutikimas jau sukuria kito žmogaus lūkestį. Todėl pažadėti gali būti lengviau negu tiksliai suprasti, ką prisiimame.

Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje Baltaragis trokšta vesti mylimą moterį. Pinčukas pasiūlo pagalbą ir paprašo to, ko malūnininkas dabar neturi, bet turės vedęs. Baltaragis sutinka konkrečiai neišsiaiškinęs būsimo atlygio. Jo abejonės daugiausia susijusios su raštiškos sutarties poreikiu: jam atrodo, kad pakaktų kaimynų žodžio. Išgirdęs piršlių skambalus, jis paima plunksną ir pasirašo. Ši detalė susieja skubų sprendimą su noru neprarasti vedybų galimybės. Pinčukas tuomet paskelbia dvylikos metų terminą. Ištraukoje matome ne iki galo suprastą įsipareigojimą, nors Baltaragis jau išreiškė sutikimą. Trokštama nauda jam aiškesnė už tai, ką teks atiduoti ateityje.

Paprastesnį pavyzdį galime įsivaizduoti klasei rengiant šventę. Norėdamas prisidėti, mokinys pasako, kad pasirūpins visu renginio įgarsinimu. Draugai supranta, jog jis parūpins kolonėles, jas atveš ir valdys muziką, o pats mokinys galvoja tik apie dainų sąrašą. Kiekvienas tikisi skirtingo darbo, nors pažadas skambėjo aiškiai. Iš anksto aptarus reikalingas užduotis, paaiškėtų, kurioms mokinys turi priemonių ir laiko. Jis galėtų atsakingai prisiimti muzikos sąrašą, o dėl aparatūros tartis su kitais. Toks pokalbis leistų padėti pagal savo galimybes. Tuomet sutikimas būtų susietas su konkrečiu darbu, kurį supranta abi pusės.

Taigi neaiškų pažadą lengva duoti, kai svarbiausias atrodo norimas rezultatas. Baltaragio susitarime troškimas vesti nustelbia būsimos kainos klausimą, o įsivaizduotoje klasės situacijoje geras noras pridengia skirtingus lūkesčius. Aiškiai įvardyta pareiga padeda suprasti, ką iš tikrųjų pažadame. Atsakomybė prasideda nuo savo sutikimo reikšmės suvokimo.

Pirmas argumentas remiasi noru vesti ir susitarimo eiga, antras – aiškiai įvardytų pareigų reikšme kasdienėje veikloje. Klasės renginio situacija sukurta. Pinčuko antgamtinės galios ir kasdienis nesusikalbėjimas nėra vienodo masto; lyginamas tik neišsiaiškintas įsipareigojimas. Ši ištrauka nėra teisinės sutarties sudarymo instrukcija.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.