Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kas padeda išsaugoti svarbius prisiminimus?“ Vieną argumentą grįsk pateiktu tekstu, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

- Pradėkime nuo vidaus, - sakau Adolfui atrakindama duris.

Kiekvienąkart čia įeidamas truputį bijai: ką rasi. Bet dabar mus pasitinka tik sustojęs laikas - susicukravęs, virtęs sakais. Tokia tyla būna 4000 metrų gylyje nuskendusio laivo triumuose. Po tėvo mirties, prisimenu, išsiveždama mamą, paskubomis dar grūdau (lietuvišku papročiu) geruosius indus, patalynę ir karakulinį paltą į polietileninius šiukšlių maišus ir tempiau ant aukšto - vyliausi pergudrauti tą, kas naktį, išdaužęs langą, lįs į niekieno namus lengvo grobio. Arba „iš sportinio intereso“ - peiliais badyti pagalvių ir iki spyruoklių plikumo žaginti sofų. Laivas skęsta, pagalvojau, ir mes dar keliamės į aukštutinį denį.

Dabar matau, kaip čia nebuvo ko vogti. Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai - be prabos. Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės. Iš per didelio palto, siūto išaugai penkeriems metams į priekį. Vatinuko - tas tėvo antrininkas ir dabar yra kažkur ant aukšto, prisisunkęs samaninės rudens tamsos, virkščių dūmo ir pepinų kvapo.

Adolfas eina per kambarius, krumpliais barbendamas sienas, ypač ilgai - kapitalinę, ir yra linkęs pafilosofuoti:

Matot, vos išsikrausto žmonės, jų vietą tuoj užima kažkas kitas - gamta tuštumos netoleruoja.

Tikrai, ant stalo ir palangių, net ant mamos altorėlio su Švenčiausiąja Pana - pelių šūdukai. Nutyliu, kad po koridoriaus kilimėliu vibžda ir kita gyvybės forma. Mikroskopinėmis antenomis pagavusi pavojaus signalą, ji jau skuba su kiaušinėliais - savaisiais karakuliais - į atokiausius grindų plyšelius. Nežinau, kas mane timpteli už liežuvio, ir aš sakau:

- Nenoriu jūsų kraupinti, bet, be pelių ir skruzdžių, gyvena pas mus ir dar kai kas.

Tuoj pasigailiu. Visus metus tą kai ką - šakelių traškesį už nugaros, vidurnaktį minamą „Singerio“ pakojį, ledinius pirštus už apykaklės - slėpiau nuo kaimynų. Niekam neprasitariau, kad mūsų namuose naktimis girgždėdamos pačios prasiveria sandėliuko durys ir kviečia užeiti... Žinau, kad šimtamečiuose Anglijos namuose realusis ir paralelinis pasauliai gražiausiai užsikloja vienas ant kito, kad su paslaptingomis „energijos formomis“ anglai dar nuo karalių galvų kapojimo laikų susigyvenę ir beveik draugiškai dalijasi gyvenamuoju plotu. (Ką ten dar stebina Henrikas VIII, vis pasirodantis „istoriniu kostiumu“ Hamptono rūmuose Londone, ar mergaitė Viktorijos laikų suknele, senas barzdotas jūreivis Davenporte?) Bet aš kažkodėl nesusigyvenau - kapituliavau. Gal čia nervai kalti? O gal - tradicijos? Gal Marijos žemė šmėkloms, net ir vilkinčioms istorinį, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės, kostiumą, ne itin svetinga? Krūpteliu, kaip paprastai savo profesinę paslaptį ryžtasi atskleisti Adolfas:

- Vaiduokliai - tai daugiau fizinių asmenų, perkančių namus, kuriuose vaidenasi, rūpestis. O tokiems ūkio subjektams kaip mes, „Modern Houses“, jie - jokia problema. Vaiduoklių - įvairaus amžiaus, ekspansyvumo ir tankio - mūsų darbe pasitaiko gana dažnai, ir mes juos išregistruojam automatiškai. Net be jų sutikimo.

Adolfas, dviem pirštais suėmęs mane už alkūnės, per salonėlį vedasi ant sofutės ir kaip stomatologas, kuris ką tik apžiūrėjo jūsų išgedusią burną ir dabar turi konstatuoti nemalonius dalykus, sako:

- Matot, čia viską teks šalinti. Langus, duris, sienas, stogą. Net, ko gero, pamato perimetrą. (O vaiduokliui bet kokia pervarta - smūgis žemiau juostos.) Iš šios vietos liks tik adresas: Priemolio g. 5. Gražus. Visa kita, deja... Nes geram B&B („Bed and Breakfast“ - nakvynė ir pusryčiai), kokius mes diegiame, reikia visko šiuolaikiško: monochromatinės interjero apdailos, skaidrių stiklo blokelių sienų, glazūruotų akmens masės plytelių, dušo kabinų su kondicionieriais - „Modern Houses“ iš šūdo virvės neveja. Užtat atvažiavusi po pusmečio jūs pirštukus apsilaižy-sit - nieko čia neatpažinsit. Kaip čia gyvenusi, galėsite dalyvauti akcijoje - pernakvoti su nuolaida. Patirsit kažką ypatinga. O svarbiausia - jūsų nesekios joks vaiduoklis. Firma garantuoja. Broko ar nesėkmės atveju mes grąžiname pinigus... Na, o su visu šituo, - taktiškai atsidusęs jis mosteli į sieną su „Paskutine vakariene“ ir Gračiovo „Kovai parskrido“, - mūsų žmonės puikiai susitvarko. Mes dažniausiai perkame su viskuo. Optom. Patikėkit, po tą šlamštą šiandien jau niekas nebesiknaisioja, peržegnoja ir - atia. Bet galbūt jūs dar ką nors iš čia imsite?

- Ką jūs, žinoma, ne, - nustembu, kaip paprastai - optom - išsižadu visko, kas buvo mano namai. - Nebent vieną kitą smulkmeną. Atminimui.

Apdujusi vaikštau dulkėtom mūsų kambarėlių arterijom ir kapiliarais iš kampo į kampą ir nebežinau, ką daryti. Kas čia tos smulkmenos. O kas - stambmenos. Kas - aš pati. Adolfas jau, girdžiu, brazda palėpėse - kiloja mūsų karakulius. Pamindžikuoju prie lango. Atsisėdu ant tėvų lovos. Rodos, viskas savo vietose: Jėzulis alyvų darželyje virš lovos, seno dūmo kvapas, lazdelė portjerų laikikliams stumdyti, net plaukai šukose, o namų - nebėra. Ir nebegali būti - namus jau anąkart, kiek lindo, sutalpinau j dėžutę nuo itališkų batų. Mažieji tėvo šachmatai ir kišeninis peiliukas, mamos rašytas trupininio pyrago receptas, arbatos puodelis, gazinė skarelė, kryžiuku siuvinėtas sieninis kilimėlis ir nuotraukos - tiek užvožiau savo „skrynelėje dvasioms pagauti“. Staiga panūstu pasiimti, kol nevėlu, ir dar šį tą. Ir dar. Bet viso buvusio gyvenimo maiše ant kupros taigi neišsineši. Pagaliau - kam? Praeitis liausis kvėpavusi į pakaušį tik tada, kai, niekieno netrikdoma, neužgriozdinta daiktais, ramiai apsigyvens herbariume, kurį dabar vartau: antai kopūs-tiniai baltukai ir verpikai prieš daugybę metų tarp puslapių išleidę savo trynelius, skylėti ievų lapai, varputis - kadaise juo susikruvindavai pirštus ir lūpas - išbalęs į rūkomojo popieriaus juosteles. Noriu rūkyti.

Šaltinis: Danutė Kalinauskaitė, „Išregistruoti vaiduoklį“, kn. „Niekada nežinai“. Tituliniame skaitmeninės kopijos puslapyje: Vilnius, Baltos lankos, 2008. 2013 m. LNB skaitmeninimo projekto kopija, PDF 29–31; originalaus spaudinio puslapiai ir ISBN šioje kopijoje nenustatyti.

Prieš ištrauką sužinome, kad pasakotojos tėvai mirę, o jų namus apžiūrėti ji atsiveža Adolfą iš „Modern Houses“. Optom – urmu, viską kartu. Praba – tauriųjų metalų grynumo žyma, čia perkeltinis vertės matas. Herbariumas – džiovintų augalų rinkinys. Šioje skaitmeninėje kopijoje palikta „apsilaižy-sit“, „kopūs-tiniai“ ir „j dėžutę“; žodžiai spėjimais netaisyti.

Kas padeda išsaugoti svarbius prisiminimus?

Svarbus prisiminimas kartais slypi visai mažame daikte. Tačiau sukrauti kuo daugiau daiktų dar nereiškia išsaugoti daugiau praeities. Reikia suprasti, ką mums primena konkretus ženklas ir kaip jo reikšmę galėtume pratęsti. Atminčiai padeda ir sąmoningas pasirinkimas, ir pasidalijimas patirtimi su kitu žmogumi.

Kalinauskaitės „Išregistruoti vaiduoklį“ pasakotoja buvusių tėvų namų dalį jau anksčiau sutalpino į batų dėžutę. Ji mini tėvo šachmatus, peiliuką, mamos receptą ir kitas smulkmenas. Jos pasirinktos dėl asmeninio ryšio, o ne prabangos. Tačiau namų apžiūrėjimas iš naujo sužadina norą imti vis daugiau. Šitaip tekstas parodo sunkų atsirinkimą: daiktas gali priminti žmogų, bet viso gyvenimo neperneši. Paveikslai ir baldai tebėra vietoje, nors pasakotoja nebejaučia gyvos ankstesnių namų visumos. Branginimas dėl to turi reikšti daugiau negu nuosavybės išlaikymą.

Įsivaizduokime mokinę, kurios šeima tuštintų seną vasarnamį. Tarp įvairių daiktų ji rastų senelio mįslių sąsiuvinį. Vaikystėje jis vakarais užmindavo mįsles, tyčia patylėdavo prieš paskutinį žodį ir padėdavo atspėti užuominomis. Mokinė galėtų pasiimti sąsiuvinį, bet vien padėtas į spintą jis ilgainiui taptų beveik nepastebimas. Prie užrašų ji galėtų pridėti datą ir trumpą paaiškinimą, kada kartu taip žaisdavo, kad ryšio nepakeistų anoniminis tekstas. Per šeimos susitikimą ji galėtų tas pačias mįsles užminti jaunesniam broliui, papasakoti, kaip jas sakydavo senelis, užrašyti dar prisimenamas jo užuominas. Brolis neturėtų tokio pat prisiminimo, tačiau susipažintų su dalimi šeimos patirties. Tuomet išsaugotas daiktas padėtų kurti gyvą pokalbį, o ne tik užimtų vietą lentynoje.

Taigi prisiminimus saugome atsirinkdami mums prasmingus ženklus ir juos paaiškindami. Pasakojimas ar bendras veiksmas gali tęsti ryšį, nors negrąžins visos ankstesnės aplinkos. Svarbu ne sukaupti kuo didesnį archyvą, bet leisti atminčiai dalyvauti dabartiniame gyvenime.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų; čia kriterijų maksimumai, modeliui balai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda plėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.