Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip žydėjimo vaizdas keičia išnykimo prasmę?“ Paaiškink klasės draugui, kaip būsimasis laikas, kreipimasis į pavasarį ir posmų pabaigos sieja netektį su žydinčios žemės vaizdu.

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai —
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi — —

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu — —

Šaltinis: Salomėja Nėris, „Diemedžiu žydėsiu“, rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“. Kaunas: Sakalas, 1938; Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 2013 m. projekto skaitmeninė tekstinė versija, PDF p. 5.

Žodžiai ir data. Juodbėris – tamsaus plauko arklys. Diemedis – kvapus daugiametis augalas. Po eilėraščiu leidime pateikta data „1936.III.3.“. Kalbėtojo „tu“ yra įasmenintas pavasaris; lyrinis „aš“ savaime netapatinamas su autore.

Kaip žydėjimo vaizdas keičia išnykimo prasmę?

Eilėraštyje žydėjimas leidžia žmogaus išnykimą suvokti kartu su gamtos gyvybingumu. Salomėjos Nėries kūrinyje „Diemedžiu žydėsiu“ kalbėtojas įsivaizduoja ateitį, kurioje jo nebebus, tačiau ryšys su žeme įgaus kitą pavidalą. Būsimasis laikas nukreipia žvilgsnį į dar nepatirtą akimirką. Žodis „vėl“ pabrėžia pavasario sugrįžimą, o „vienąkart“ išskiria kartą ateisiantį susitikimą su žmogaus nebuvimu. Pavasaris užkalbinamas kaip artima būtybė. Kreipinys „O mylimas pavasari“ išlaiko švelnumą net tada, kai pranešama apie būsimą netektį. Įasmenintas pavasaris atjoja, sulaiko žirgą ir pažvelgia į žemę. Staigus sustojimas pakeičia pirmojo posmo drąsų artėjimą, tarsi kviesdamas įsižiūrėti. Pirmo ketureilio pabaigos „neberasi“ ir paskutinės eilutės „žydėsiu“ sudaro prasminę priešpriešą. Vienas žodis nusako praradimą, kitas teigia gyvybę. Taip žmogaus nebuvimas nepaliekamas vien tuštuma: diemedžio metafora pasiūlo simbolinį tęstinumą žydinčioje žemėje. Kalbėtojo „Aš“ pabaigoje vėl ištariamas aiškiai, todėl gamtos vaizdas išlieka asmeniškas. Tačiau praradimo skausmas neišnyksta, nes ankstesnis „neberasi“ primena, kad pavasaris žmogaus jau nesutiks. Žemės margumas suteikia šviesos, o kalbėtojo nebuvimas šią šviesą daro ilgesingą. Abu posmai taip sujungia atsisveikinimą ir prisirišimą. Žydėjimas pakeičia išnykimo supratimą, leisdamas vienu metu pajusti žmogaus laikinumą ir jo artumą gamtai.

Šiame eilėraštyje du ketureiliai siejami žvilgsniu į ateitį: įsivaizduojamas sugrįžtantis pavasaris, žmogaus nebuvimas ir žydinti žemė. Pastraipa aiškina, kaip šie vaizdai leidžia išlaikyti ir praradimą, ir artumą.

Diemedžio metafora nepanaikina žodžio „neberasi“ kuriamos netekties. Šių dviejų prasmių ryšys padeda pagrįsti ilgesio ir šviesaus gamtos vaizdo sambūvį. Pavasaris yra kreipinio adresatas; tikro lankytojo istorija tekste nepasakojama.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis yra šios klasės užduoties pasirinkimas. Jai netaikoma viso PUPP rašymo darbo taškų lentelė ar jo apimties nuoskaitos.