Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip vieta tampa žmogaus tapatybės dalimi?“. Remkis pateiktu eilėraščiu ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Lietuva – kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva – kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Šaltinis: Jonas Strielkūnas, „Žemė buvo šviesi“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Žodis: lažas – priverstinis darbas. Po eilėraščiu nurodyti 1967 metai. Paskutinio Lietuvos vardo raidės leidinyje išretintos; ši raiška išlaikyta.

Kaip vieta tampa žmogaus tapatybės dalimi?

Pasakodami apie save dažnai paminime vietą, iš kurios esame kilę. Vietovardis primena sutiktus žmones, girdėtą kalbą ir pažįstamą aplinką. Ilgainiui šios patirtys susisieja su tuo, kaip save suprantame. Vieta tampa tapatybės dalimi, kai joje atpažįstame savo gyvenimo ryšius ir jų tęstinumą.

Jono Strielkūno eilėraštyje „Lietuva“ krašto vardas kartojamas greta skirtingų vaizdų. Šūvis ir skrydis perteikia stiprų, prieštaringą santykį, o slenksčio akmuo priartina tėvynę prie namų. Kalbant apie protėvius ir sukilėlius išryškėja paveldėta patirtis. Kalbantysis įsivaizduoja visą bendruomenę Lietuvos augintu rugių lauku. Šis palyginimas išreiškia priklausymą aplinkai, kuri leido augti. Pabaigoje vietoj asmenvardžio prašomas užrašyti šalies vardas. Kalbančiajam jis apima tiek daug, kad gali nusakyti ir jo paties buvimą. Toks ryšys remiasi artumu, atmintimi bei bendra dalia. Šalies pavadinimas įgyja svorį per tai, ką žmogus su juo sieja.

Paprastesnę patirtį galime įsivaizduoti mokiniui laikinai išvykus į sporto stovyklą. Susipažindamas su kitais, jis pasakytų savo miestelio pavadinimą, tačiau draugams šis žodis dar nieko nereikštų. Nupiešęs nedidelį žemėlapį, mokinys galėtų parodyti upelį, biblioteką ir aikštę, kurioje dažnai susitinka su draugais. Papasakotų, kaip per tiltą kasdien eidavo į mokyklą. Pasakojimas apie miestelį tuomet prisipildytų žmonių ir veiksmų. Pats mokinys taip pat galėtų pastebėti, kiek įprastų atsiminimų atsivežė su savimi. Ši įsivaizduota pažintis parodytų, kaip vietos vardas susisieja su išgyventa asmenine patirtimi. Kraštas tampa atpažįstamas per konkrečius ryšius.

Taigi vieta įauga į tapatybę per išgyventą ir paveldėtą patirtį. Strielkūno kalbantysis sieja save su viso krašto likimu, o įsivaizduotas mokinys pasakoja apie kasdienius savo miestelio ryšius. Abiem atvejais pavadinimas įgyja asmeninę reikšmę. Pasakodamas apie vietą žmogus kartu paaiškina dalį savęs.

Eilėraščio analizė sieja vardo kartojimą, augimo palyginimą ir paskutinį prašymą. Stovyklos epizodas aiškiai įsivaizduotas ir skiriasi mastu nuo kolektyvinės istorinės patirties. Palyginamas pats vietos vardo ir žmogui svarbių ryšių susijungimas.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.