Užduotis. Parašyk vieną 170–190 žodžių pastraipą klausimu „Kaip spalvų vaizdai kuria vakaro nuotaiką?“ Susiek spalvas su konkrečių daiktų aprašymu ir jų keliamu įspūdžiu.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Kaip spalvų vaizdai kuria vakaro nuotaiką?

Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ pabaigoje spalvos pažįstamam kraštovaizdžiui suteikia keistumo ir rimties. Pasakotojas pirmiausia primena tėvo samanines akis, vėliau žaluma tarsi išplinta aplinkui: ratai patamsėja, sambrėškoje susilieja su žole. Daiktus darosi sunkiau atskirti, todėl nyksta įprastas aiškiai apibrėžtų formų pasaulis. Ypač netikėtas kūdros apibūdinimas „žaliu ledu“. Vandens spalva susiejama su šalta, kieta medžiaga, nors pasakojimas nepatvirtina tikro užšalimo. Panašų medžiagiškumo pokytį kuria obuoliai, kabantys ant varinių vielų. Švelniam gamtos vaizdui suteikiamas metalo atspalvis. Šie vaizdai veikia greta sustingusio žiogo ir tarsi nutilusių gyvulių, todėl vakaras neatrodo vien ramus poilsis. Jame galima pajusti įtampą, kurios veikėjai tiesiogiai neįvardija. Tačiau visos spalvos nesudaro vienos tikslios žinios apie tėvo likimą. Jis tebėra vežime ir žvelgia pirmyn, o pasakojimas artėja prie laukiančios motinos. Ankstesnėje įstaigos scenoje violetinis rašalas priklausė aiškiai atliekamam veiksmui. Laukuose spalva jau silpnina daiktų ribas ir sujungia aplinką į bendrą reginį. Šis skirtumas pažymi pasikeitusį pasakojimo būdą. Taigi spalvų kaita leidžia išgyventi pažįstamos vietos kitoniškumą, neištrinant konkretaus grįžimo namo. Skaitytojas kviečiamas įsižiūrėti į įprastus daiktus taip, tarsi jų dar nebūtų iki galo pažinęs.

Po spalvos pavadinimo įrašyk poveikį nuotaikai. Vien spalvų sąrašas nepaaiškina meninės raiškos.

Vienos 170–190 žodžių pastraipos savitikra; viso PUPP rašinio minimumas ir taškų lentelė šiai pastraipai netaikomi.