Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip skirtingi pavyzdžiai padeda suprasti žmogaus raudonį?“ Paaiškink, kaip autorius sugretina pašnekovą, romėnų veikėjus ir aktorių pastangas. Aptark laiško argumentavimą, nesuteikdamas antikiniams teiginiams dabartinės medicinos rekomendacijos reikšmės.

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

1. Su manimi šnekėjosi prigimties dosniai apdovanotas tavo draugas. Jau pirmieji jo žodžiai parodė, kiek turi dvasios, kiek gabumų, kiek yra pasiekęs. Ko naujas puodas prigeria, tuo ir senas atsiduos. Juk kalbėjo jis ne iš anksto pasiruošęs, bet užkluptas staiga. Ir susikaupęs vos galėjo valdyti drovumą, gerą jaunystės bruožą: raudonis jį pylė ir pylė. Kiek numanau, šitaip bus ir tada, kai jis sustiprės ir atsikratys visokių ydų, net kai taps išminčiumi. Juk jokia išmintis neišgydo įgimtų kūno ir sielos ydų. Jos menas susilpnina, bet nenugali to, kas įgyta gimstant. 2. Kai kuriuos net ir labai ištvermingus vyrus žmonių akivaizdoje išpila prakaitas, lyg būtų nuvargę ar sušilę, kai kuriems besiruošiant kalbėti dreba keliai, kai kuriems dantys barška, liežuvis pinasi, lūpos neprasiveria. Šito niekada nepašalina nei mokslas, nei patyrimas, čia savo jėgą rodo prigimtis, net ir patiems stipriausiems primindama apie save tokiomis ydomis. 3. Esu įsitikinęs, kad prie anų trūkumų priklauso ir raudonis, nejučiomis nutvieskiantis net oriausius vyrus. Dažniau jis ištinka jaunuolius: šie karštesni, švelnesnės odos. Bet ne rečiau aplanko ir patyrusius bei senus žmones. Kai kurių labiausiai ir reikia bijotis tada, kai parausta, tarsi būtų pametę visą gėdą. 4. Sula būdavo labiausiai pašėlęs, kai kraujas plūstelėdavo jam į galvą. Nebuvo jautresnio veido už Pompėjaus, jis visada rausdavo žmonių akivaizdoje, ypač susirinkimuose. Prisimenu nuraudus Fabijaną, kai liudininku buvo įvestas į senatą, ir tas drovumas nuostabiai jam tiko. 5. Tai įvyksta ne dėl silpnos dvasios, bet dėl naujų aplinkybių, kurios net ir nebaugindamos jaudina neužsigrūdinusius ir turinčius įgimtą kūno polinkį raudonuoti. Mat vieni – ramaus kraujo, o kiti – veržlaus, judraus, greitai mušančio į galvą. Kaip sakiau, šito neišvarys jokia išmintis. 6. Ji valdytų visą gamtą, jei galėtų išrauti bet kokias ydas. Kas mums buvo duota gimstant, ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų. To nei uždrausi, nei juo labiau prisišauksi. 7. Pamėgdžiojantys aistras, išreiškiantys baimę ir drebulį, pavaizduojantys liūdesį vaidybos menininkai gėdijimąsi mėgina mėgdžioti šitaip: nuleidžia galvą, kalba tyliai, nudelbę akis įsmeigia į žemę. Tačiau nepajėgia prisiversti parausti; nei raudonio sulaikysi, nei prisikviesi. Čia išmintis nieko nežada, niekuo nepadeda. Tokie dalykai niekam nepavaldūs – ateina neliepti, neliepti dingsta.

8. Jau laiškas prašo pabaigos. Štai ji, naudinga ir sveikatinga, įsidėki giliai į širdį: „Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti prieš akis, idant gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų.“ 9. Šitaip, mielas Lucilijau, moko Epikūras. Duoda mums sargą ar vadovą, – ir teisingai: daugelis netampa nusidėjėliais, kai besiruošiant nusidėti atsiranda liudininkas. Tegul mūsų siela išsirenka ką nors, ko prisibijotų, ką gerbdama doriau tvarkytų net slapčiausius reikalus. Laimingas tas, kuris taiso kitą ne tik šalia stovėdamas, bet ir būdamas tik mintyse. Laimingas tas, kuris gali kitą taip gerbti, kad vien prisiminęs jį tobulėja ir tvarkosi. Kas sugeba taip gerbti, tas greitai pats bus gerbiamas. 10. Taigi išsirinki Katoną. O jei jis tau atrodo per griežtas, išsirinki nuolaidesnį vyrą – Lelijų. Išsirinki tokį, kurio ir gyvenimas, ir kalba, ir veidas, atspindintis sielą, tau patiks. Tegul jis visada bus ar tavo sargas, ar pavyzdys. Kartoju, mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes kreives ištiesina tik liniuotė. Liki sveikas.

Šaltinis: Lucijus Anėjus Seneka, „Laiškai Lucilijui“, XI laiškas; iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė. Pateiktas „Sofoklio“ pataisyto leidimo EPUB, ISBN 978-609-444-198-1; vertimo ir leidyklos autorių teisių kredite – 2016 m. Spausdinti puslapiai šioje kopijoje nenurodyti.

Žodžiai ir vardai. Sula ir Pompėjus – romėnų politiniai veikėjai; Fabijanas – filosofas; Katonas ir Lelijus pabaigoje siūlomi kaip doros pavyzdžiai. Raudonį laiške Seneka aptaria remdamasis antikos supratimu apie kūną; tai autoriaus argumentas, o ne šiuolaikinė medicinos rekomendacija. Pabaigos citata priskirta Epikūrui. Išlaikyti dešimt numeruotų skirsnių ir dvi originalios teksto pastraipos; kreipinys pateiktas atskirai.

Kaip skirtingi pavyzdžiai padeda suprasti žmogaus raudonį?

Vienuoliktajame laiške Lucilijui Seneka skirtingais pavyzdžiais rodo, kad raudonis savaime nepaaiškina žmogaus būdo. Pradžioje aprašytas Lucilijaus draugas yra gabus, tačiau kalbėdamas rausta. Šis sugretinimas neleidžia iš matomo drovumo tiesiog spręsti apie jo gebėjimus. Toliau įvardijami romėnų veikėjai papildo svarstymą. Sula paraudęs būdavo ypač pašėlęs, o Fabijanui drovumas, autoriaus prisiminimu, tiko. Tokia priešprieša parodo, kad panaši išorinė reakcija pasirodo skirtingomis aplinkybėmis. Pompėjaus raudimas susirinkimuose dar išplečia aptariamų situacijų ratą. Seneka paaiškina, kad taip nutinka „ne dėl silpnos dvasios“. Skaitytojas skatinamas atsargiau vertinti matomą požymį ir nepasitikėti viena greita etikete. Aktorių pavyzdys iškelia kitą ribą: jie gali nuleisti galvą ar kalbėti tyliai, bet, kaip teigia laiško autorius, raudonio sau neįsako. Pasakymas „nei raudonio sulaikysi, nei prisikviesi“ sustiprina mintį apie valiai nepaklūstantį reiškinį. Jo prasmė šiame svarstyme etinė: žmogaus pastangos tobulėti nesutampa su galimybe pakeisti kiekvieną kūno reakciją. Tai Senekos antikinis aiškinimas, kuriuo grindžiamas jo požiūris į saviugdą. Sugretintos aplinkybės suteikia bendram teiginiui konkretų pagrindą. Visų pavyzdžių seka verčia atskirti išorėje matomą ženklą nuo žmogaus pasirinkimų. Dėl to laiškas siūlo atidesnį vertinimą, kuriam vien raudono veido neužtektų.

Laiško autorius vieną kūno reakciją parodo skirtinguose kontekstuose. Pastraipa nagrinėja, kam ši pavyzdžių įvairovė reikalinga argumentui.

Redagavimo veiksmas. Prie kiekvieno vardo įrašyk tik laiške parodytą aplinkybę. Paskui rask sakinį, aiškinantį, kodėl pavyzdžiai pateikti kartu. Išlaikyk nuorodas „autorius teigia“, „Seneka aiškina“, kai aptari jo antikinį požiūrį į kūną.

Vienos išplėtotos pastraipos savitikra. Šios užduoties 170–195 žodžių tikslas yra mokymosi atrama; viso PUPP darbo taškų lentelė čia netaikoma.