Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip pasikartojantis patiklumas atskleidžia Lapino įtaigą?“. Paaiškink klasės draugui, kaip pasakotojo vertinimas ir suaugusių klausytojų elgesys atskleidžia Lapino žodžių poveikį.

Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui ištekini miškai, tamsios girios, kokie buvo tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių…

Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės… Porino, kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas basliu išmušęs visą vilkų rują, žiemos metu jį užpuolusią, vėlai grįžtantį iš Rudnios…

Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki…

Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo…

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skerdžius“. „Rinktiniai raštai“, III t. Vilnius: Vaga, 1982; skaitmeninis tekstas – „Šaltiniai“.

Situacija. Kaimo skerdžius Lapinas pasakoja vaikams ir suaugusiesiems. Pateikta vientisa apsakymo pradžios dalis apie jo pasakojimus ir klausytojų reakciją. Pramanyti nutikimai tekste taip ir įvardyti.

Žodžiai. Skerdžius – kaimo bandos piemenų vyresnysis; ištekini miškai – ištisi miškai; raistas – pelkė; ruja čia – vilkų būrys; abduluodavo – kvailindavo, vadindavo kvailiu. Išlaikyta patikrinto liudijimo skyryba ir žodžių formos.

Kaip pasikartojantis patiklumas atskleidžia Lapino įtaigą?

Lapino įtaigą atskleidžia pasikartojantis klausytojų patiklumas. Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ pasakotojas kartojamu „niekas“ iškelia senio gebėjimą gražiai porinti pramanytus dalykus. Nepaprastai stiprūs senovės žmonės ir pasakojimas apie meška jojantį Lukšį leidžia įsivaizduoti nuostabų pasaulį. Ši pasakojimo trauka paveikia net rimtus suaugusius vyrus. Jie atpažįsta, kad buvo apgauti, juokiasi iš savęs, nes pasitikėjo „žinomu melagiu“. Tačiau patirtis jų elgesio nepakeičia: kitą kartą jie „vėl paklauso, patiki“. Sugrįžimas prie tų pačių veiksmų parodo, kokį stiprų norą klausytis pažadina Lapinas. Vyrams sunku išlaikyti atstumą tarp žinojimo apie jo pramanus ir gyvai patiriamo pasakojimo. Pasakotojo pabrėžiamas vyrų rimtumas nuo šio poveikio jų neapsaugo. Taigi Lapino galia atsiskleidžia per klausytojų elgesio prieštaringumą: pažįstamas pasakotojas sugeba iš naujo įtikinti net ankstesnę apgaulę atpažinusį klausytoją.

Pastraipa aiškina klausytojų elgesio pasikartojimą. Pradinis „niekas“ pabrėžia Lapino pasakojimo talentą, o pripažintos apgaulės ir naujo patikėjimo seka parodo jo poveikį. Nepaprasti nutikimai aptariami kaip Lapino porinami pasakojimai, ne patvirtinti istoriniai faktai.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.