Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip pasakojimo kaita atskleidžia slepiamą skausmą?“ Susiek juoko pertrūkį, prisiminimą ir pasakotojo elgesį; paaiškink, ką sužino skaitytojas ir ko nežino mergina.

Ji eina su manim.

Aš norėčiau, kad mes išeitume toli toli. Aš noriu, kad mes nueitume į plačią pievą, susėstume ant minkštos žolės, vienas priešais kitą. Aš jai pasakočiau viską, ko ji norėtų. Bet pas mus pievos nėra. Prie vartų stovi sargybiniai.

Na ir tegul. Mes galime atsisėsti ir šitame kieme. Čia nėra žmonių, guli ilgas rąstas ir kažkokia medinė dėžė. Galime sėdėti bet kur, vis tiek tarsimės esą plačioje, kvepiančioje, žydinčioje pievoje.

Tiesa, Buzia?

Ji tyli.

---

Mes einame į kiemą ir susėdame. Aš – ant rąsto, ji – ant dėžės. Ji užsirioglina ant dėžės, suima rankomis kelius ir padeda ant jų smakrą. Aš šypsausi. Aš norėjau, kad ji taip atsisėstų, pritraukusi kelius. Plati suknia uždengia jos kojas, pelenų spalvos plaukai pabirę ant pečių. Aš taip galėčiau sėdėti labai ilgai ir žiūrėti į Buzią. Pasakoti nebenoriu. Kam pasakoti, jeigu galima taip sėdėti ir žiūrėti vienam į kitą.

Bet ji nori kalbėti, nori žinoti, kas aš.

– Kas gi tu toks, jaunikaiti Izia? – klausia jinai, ir didelėse mėlynose akyse pasirodo du išsišiepę kipšiukai.

– Aš – Izia, – sakau. – Lipmanas. Aš gimiau čia, šiame mieste, o mano tėvas siuvėjas, ir jo pirštuose tiek adatos dūrių, kiek smilčių jūroje.

Žinoma, galėčiau pasakyti, kad mano brolis beveik filosofas, kad jis mokėsi universitete, tik nespėjo baigti, prasidėjo karas.

Žinoma, galėčiau pridurti, kad mano sesuo – Ina Lipman, kuri labai puikiai dainuoja ir anksčiau, prieš karą, išvažinėjo beveik visą pasaulį.

Aš galėčiau dar šį tą papasakoti ir dar šį tą.

Geriau nepasakosiu. Ji pamanys, kad aš didžiuojuosi savo broliais ir seserimis, kad riečiu nosį. Ji dar supyks, atsistos ir nueis, paliks mane vieną. Ir aš vėl galvosiu, kad visai nėra pasaulyje Buzios, kad man pasivaideno „Giesmių giesmė“, pirmoji knyga, kurią perskaičiau vaikystėje.

– Ina Lipman tavo sesuo? – klausia Buzia.

– Sesuo...

– Ta garsioji dainininkė?

– Taip, – skubėdamas sakau Buziai, – bet juk tai nesvarbu, tiesa? Ji yra ji, – mano sesuo, o aš esu aš, – Izia.

Ji pritariamai linguoja galvą, ir aš patenkintas. Ji linguoja galvą greitai greitai, ir jos pilki plaukai banguoja kaip vandens vilnelės, kaip prinokusių javų laukas.

---

Nesupykite. Aš pamelavau.

Aš nenorėjau.

Aš sakiau, kad ji vyresnė už mane metais ar dviem, o abiem mums kartu nėra ir dvidešimties.

Tai netiesa. Aš tik norėčiau, kad taip būtų. Taip parašyta „Giesmių giesmėj“.

Iš tikrųjų mums abiem jau daug metų. Ir vyresnė ne Buzia, o aš. Jai – šešiolika, man – septyniolika ir pusė. Dabar lengva suskaičiuoti, kiek mums abiem. Mums jau trisdešimt treji su puse metų. Daug, tiesa?

Mes skaičiuojame abu.

Aš iš pradžių užlenkiu vieną, kitą ir visus dešiniosios rankos pirštus, paskui greitai lankstau kairiosios, bet pirštų per maža. Tada atsargiai imu už rankos Buzią ir lankstau jos pirštukus, bet vis tiek jų trūksta, nes metų labai daug.

Mes juokiamės, kad metų daug, o pirštų trūksta.

Ir jinai sako:

– Jeigu jų užtektų, vis tiek nesuskaičiuotum. Vienas pirštas – vieneri metai. Iš kur paimsi pusę?

Nebesijuokiu. Tyliu.

Mes suskaičiuotume savo metus.

Aš turiu pusę piršto, tik ji, Buzia, nepastebėjo.

Tai buvo seniai, prieš metus. Prie geto vartų gulėjo didelė geležinė plyta. Šogeris pašaukė mane ir liepė ją pakelti. Kilstelėjau vieną galą nuo akmeninio grindinio. Jau norėjau pakišti abi rankas, bet Šogeris kažką riktelėjo ir užšoko ant plytos. Aš nespėjau ištraukti kairės rankos didžiojo piršto, ir Šogeris pusę nugnybo.

Mes suskaičiuotume savo metus, bet aš nenoriu. Aš laikysiu kairės pirštus sulenktus į kumštį, ir Buzia nežinos, kad galima suskaičiuoti pusę metų.

---

Aš vėl juokiuosi. Paskui klausiu:

– Kuo tu vardu, Buzia?

– Mano vardas Estera.

Ji vėl apglėbia rankomis kelius ir atremia į juos smakrą.

– Aš gimiau čia, šiame mieste. Aš neturiu brolių ir seserų. Turėjau vyresnį brolį, bet jo nebėra. Mano tėvas – gydytojas, o mama – medicinos sesuo. Jie dirba labai daug, dieną ir naktį. Jie dirba geto ligoninėje, ir jiems labai sunku. Tu juk žinai, kad žydams uždrausta sirgti užkrečiama liga. Bet tokių ligų labai daug, todėl mama ir tėvas, ir visi kiti ten gydo žmones, užrašydami neteisingą diagnozę.

Ji pasakoja, bet aš nieko negirdžiu.

– Kuo tu vardu? – vėl klausiu. – Kuo?

– Estera.

Aš nustebęs.

– Liba irgi?

– Ne, tiktai Estera.

– Nesvarbu! – šaukiu aš. – Nesvarbu! Tavo vardas Ester Liba.

Jos akyse vėl du išsišiepę kipšiukai.

– Tu nori, kad būčiau Buzia? – klausia ji ir prisimerkia.

– Noriu, kad tu būtum Ester Liba, Libuzia, Buzia... O aš tau pasakočiau visada tą pačią pasaką iš „Giesmių giesmės“.

– Bet tada tu turėsi būti Šimekas?

– Aš būsiu Šimekas... Tu nori pasiklausyti?

Šaltinis: Icchokas Meras, „Lygiosios trunka akimirką“, kn. „Lygiosios trunka akimirką; Ant ko laikosi pasaulis; Ties gatvės žibintu: trys romanai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 10–13. ISBN 9986-39-059-1.

Pasakotojas Izaokas Lipmanas (Izia) gete bendrauja su Estera, kurią vadina Buzia – Šolom Aleichemo „Giesmių giesmės“ veikėjos vardu. Ankstesnėje dalyje jis įsivaizduoja save Šimeku; šiame fragmente pats patikslina iš knygos perimtą amžių. Literatūrinė svajonė, dabartinis pokalbis ir prisimenama patirta prievarta nėra tas pats pasakojimo sluoksnis. Pateiktos visos pasirinkto ruožo pastraipos; kūrinio baigtis čia neatskleista.

Kaip pasakojimo kaita atskleidžia slepiamą skausmą?

Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ ištraukoje staigi pasakojimo kaita atskleidžia skausmą, kurį Izaokas slepia nuo Esteros. Iš pradžių abu juokiasi skaičiuodami metus pirštais. Merginos klausimas, kaip pirštais suskaičiuoti pusę metų, atrodo žaismingas, tačiau pasakotojui jis primena tikrą sužalojimą. Trumpi sakiniai „Nebesijuokiu. Tyliu.“ sustabdo lengvą pokalbio ritmą. Po jų laikas perkeliamas į prieš metus patirtą Šogerio smurtą prie geto vartų. Skaitytojas sužino, kad suskaičiuoti pusmetį būtų galima sužalotu pirštu, nors mergina to nepastebėjo. Prisiminime nuosekliai vardijami judesiai – plytos kilstelėjimas, bandymas pakišti rankas ir Šogerio šuolis – konkretina prievartą. Izaoko sprendimas laikyti pirštus suspaustus į kumštį pridengia ir žaizdą, ir jos istoriją. Tai leidžia suprasti, kodėl po prisiminimo vėl pasigirdęs juokas nėra toks pat kaip pradinis. Vėlesnis bendravimas išlaiko nelygią padėtį: sužalojimo istorija lieka paties pasakotojo saugoma paslaptis. Pirmojo asmens pasakojimas vieną susitikimo akimirką atveria dviem būdais: kaip bendrą žaidimą ir kaip jį pertraukiantį asmeninį skausmą. Laiko šuolis taip susieja dabarties tylą su praeities žaizda, nors jų ryšys merginai lieka paslėptas. Šitaip kaita tarp juoko, nutylėjimo ir prisiminimo parodo, kiek daug žmogaus patirties gali likti nepastebėta net sėdint visai šalia ir drauge kalbantis.

Pastraipos atrama – vienos dabarties akimirkos pertrūkis. Paaiškink, kaip pasikeitęs pasakojimo laikas ir sakinių ritmas leidžia suprasti tai, kas dialoge nepasakyta.

Po citatos įrašyk jos poveikį, tada paaiškink žinojimo skirtumą. Vien išvardyti liūdesį ir juoką nepakanka: mintį išplėtoja atsakymas, kodėl jų kaita svarbi skaitytojui.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Tai atskira užduotis: viso PUPP darbo minimumas, taškai ar apimties nuoskaitos jai netaikomi.