Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą apie tai, kaip pirmose dviejose ištraukos pastraipose palyginimai atskleidžia laiko pojūtį. Susiek bent du vaizdus ir paaiškink, ką jie leidžia suprasti apie žmogaus santykį su savo gyvenimu.

Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jaučiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą.

Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame laike, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi būtum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas.

Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atminties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvulius, padargus, pastatus.

Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.

Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuose jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišviečia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko.

Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija.

Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kurdamas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos?

Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje.

Šaltinis: Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, skyriaus „Dievo duotas“ pradžia, p. 5–6. ISBN 978-9986-39-621-5..

Biografinių užrašų ištrauka. Pasakotojas svarsto, kaip dabartinė patirtis perkuria prisiminimus; atminties netikslumas čia aptariamas paties autoriaus.

Kaip palyginimai atskleidžia laiko pojūtį?

Martinaičio ištraukoje palyginimai parodo, kaip skiriasi praėję metai ir žmogaus juntama jų trukmė. Įsibėgėjusio žirgo vaizdas suteikia laikui greičio bei jėgos: gyvenimą mėginantis atsukti atgal žmogus primena raitelį, kuris vis tiek juda pirmyn. Taip dėmesys praeičiai susiejamas su pastanga valdyti sunkiai sustabdomą tėkmę. Kitas palyginimas, praeitis kaip kupra, pabrėžia nešamą svorį. Nugyventas laikas išlieka dabarties dalimi, nors patys įvykiai jau pasibaigę. Šiuos vaizdus papildo greitai išvardytos šventės ir metų laikai: sakinyje susiglaudžia dideli tarpai, kuriuos žmogus jaučia prabėgus. Tačiau antroje pastraipoje gyvenimo pradžia nutolsta tarsi pirmykštis sapnas. Miglotai iškylantys balsai, veidai ar spalvos sudaro sunkiai aprėpiamą pasaulį, todėl savas gyvenimas atrodo labai ilgas. Ši kaita neprieštarauja faktiniam žmogaus amžiui. Ji nusako du santykius su ta pačia patirtimi: dabar juntamą skubėjimą ir mėginimą pasiekti tolimą pradžią. Žirgas, kupra ir sapnas leidžia skirtingai įsivaizduoti judėjimą, naštą bei nuotolį. Palyginimus susiejus tarpusavyje, aiškėja, kodėl pasakotojas savo gyvenimo negali išmatuoti vien kalendoriumi. Žirgo palyginime pasakotojas dar mėgina veikti laiko tėkmę, o sapno vaizde jis jau atkuria sunkiai pasiekiamą pradžią. Keičiasi ir jo paties padėtis. Atmintyje išlikusios patirties mastas priklauso ir nuo to, kaip į ją atsigręžiama.

Šiai pastraipai pakanka pirmų dviejų pateikto teksto pastraipų, jeigu jų vaizdai paaiškinami ir susiejami. Visas šaltinis paliktas platesniam pasakotojo klausimui suprasti.

Pradinis teiginys įvardija juntamo ir kalendorinio laiko skirtumą. Kiekvienas tolesnis vaizdas paaiškina kitą jo pusę. Pastraipos pabaiga susieja šiuos aiškinimus su žmogaus padėtimi: jis kartu juda pirmyn ir mėgina suprasti nutolusią patirtį.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos šiai pratybai netaikomi.