Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip keičiasi pasakotojo žvilgsnis į moterį?“ Remkis pateikta „Liūdnos pasakos“ dalimi. Paaiškink, kaip pirmąjį išgąstį papildo veido knygos metafora ir kitų žmonių pagalba.

Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...

Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...

Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...

Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...

- Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.

Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.

Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...

Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:

- Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...

Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:

-Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…

Intbedus akis pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.

Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“...

***

Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:„Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...

Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...

Liūdna pasaka!..

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Liūdna pasaka“, I dalis. Vartotojo pateikta Antologijos skaitmeninė PDF kopija, p. 37–38. Leidimo metai ir spaudinio bibliografija kopijoje nenurodyti..

Apie ištrauką. Pateikiama visa pirmoji apysakos dalis. Pasakotojas vasaroja miške, ieškodamas sveikatos. Sutiktos moters istorija šiame skyriuje dar tik pradedama pažinti.

Žodžiai. Džiovininkas – džiova (tuberkulioze) sergantis žmogus; skatikas – smulkus pinigas. „Memento mori“ (lot.) – „atmink, kad mirsi“. Šaltinyje išlaikytos senesnės formos: „int“ – „į“, „šašėlis“ – „šešėlis“, „atadengta“ – „atidengta“.

Kaip keičiasi pasakotojo žvilgsnis į moterį?

Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ pradžioje pasakotojo žvilgsnis į moterį keičiasi nuo išgąsčio iki pastangos pažinti jos gyvenimą. Pirmiausia išgirstamas ramybę pertraukiantis dejavimas. Moters akis jis palygina su užgesusiomis žvaigždėmis, todėl jos atrodo bauginančios, nors tuoj pat pripažįstama, kad tebežiūri. Toks aprašymas parodo stebinčiojo sukrėtimą, o apie moters praeitį dar beveik nieko nepasako. Pasakotojas nežino, ar ji elgeta, bet įspraudžia jai pinigų. Monetos nukrinta, o sutrikimas neišnyksta: įprastas atsakas susitikimo nepaaiškina. Vėliau, moteriai beveik kasdien pasirodant, jis prie jos pripranta ir ima įsižiūrėti. Dabar raukšlių išraižytas veidas pavadinamas gyvenimo knyga. Ši metafora suteikia išvaizdai istoriją: joje pasakotojas mėgina perskaityti per ilgus metus patirtus vargus. Akyse ir raukšlėse pasakotojas dabar ieško žmogaus patirties ženklų. Tačiau net ilgai stebėdamas pasakotojas negali visko suprasti vienas. Jam padeda kiti žmonės, tarsi pateikdami trūkstamą žodyną. Pradžioje moteris atrodė grėsminga ramybei, pabaigoje jos skausmas jau vertas kantraus aiškinimosi. Prisipažinęs supratęs tik nedidelę dalį, pasakotojas išlaiko atvirą klausimą apie tai, kas dar nežinoma. Pažinimas tampa svarbus, nors moters skausmas išlieka. Žvilgsnio kaita reiškia artėjimą prie kito žmogaus, kurio istorija lieka sudėtingesnė už pirmą įspūdį.

Pastraipa plėtoja vieną mintį – per pasikartojančius susitikimus keičiasi pasakotojo būdas matyti moterį. Palyginimai susiejami su tuo, ką stebėtojas tuo metu žino.

Tobulink. Sugretink du savo sakinius apie akis ir raukšles. Jei abu tik aprašo išvaizdą, prie antro pridėk paaiškinimą, kokią prasmę jai suteikia pasakotojas. Išvadą apribok jo žvilgsnio pokyčiu.

Tai vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai yra šios užduoties apimtis; tai nėra viso PUPP darbo minimumas. Viena pastraipa nevertinama kaip nebaigtas egzamininis rašinys, jai netaikoma viso darbo taškų suma ar apimties nuoskaitos.