Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kasdienės detalės keičia pasakojimo apie mirtį toną?“ Susiek konkrečius daiktus bei žodžius su pasakotojo lūkesčiais ir pažinimo riba.

Šiąnakt aš numiriau.

Nieko čia antgamtiško, gamta visus nužudo, nemirtingi tik akmenys, bet vis tiek kažkaip neįprasta. Gyveni sau, gyveni, staiga tik plest – ir po velėna. Nemėgstu tokių staigių permainų, be to, esu skaitęs, kad numirti – ne visada į naudą net ir literatūriniu požiūriu.

Apsidairau ir nepamatau nei rojaus, nei šv. Petro su visrakčiu, esu atsidūręs nedideliame tamsiame kambary, kur sienų nesimato, tiesiog įžiūrimas grindų plotas plastiškai pereina į neperregimą tamsą. Kambaryje stalas ir dvi kėdės, ant stalo dega lempa, o už jo sėdi Maria Casarès. Ir ne ta, kuri Carné „Rojaus vaikuose“, o ta, kuri Cocteau „Orfėjuje“, tik kažkokia nušiurusi ir susibaigusi. Štai tau ir rojus, galvoju, o kur pažinimo medis? Kur visi kiti numirėliai? Nejau visi nuėjo į pragarą ir aš čia būsiu vienintelis rojaus portugalas?

Nepatinka ir tai, kad Casarès, kaip žinome, labai jau tiesiogiai asocijuojasi su mirtimi. Mirtis ir šiaip didelis likimo chamizmas, o čia dar prieš akis riebaluotais pirštais nučiupinėtos kinematografo enciklopedijos trys šimtai šešiasdešimt antras puslapis. Gal aš norėjau, kad už stalo, o dar geriau – ant stalo sėdėtų Bardotkė trumpu sijonu, tai jau būtų beveik rojus, o šita kūtvėla pernelyg panaši į valgyklos kasininkę, kad keltų katarsį po katarsio.

Kalbėsiu trumpai, sako Casarès, ir tai šiek tiek guodžia. Iškart tampa aišku: kalbės trumpai.

O kas čia per įstaiga? – klausiu. – O kur visi kiti? Aš suprantu, kad čia mano eterinis kūnas, šiek tiek kvepiantis Turino drobule, o kur žemiškasis?

Norite pažiūrėti? – klausia Casarès. – Tai žiūrėkite.

Ir duria pirštu į neįžiūrimą sieną. Atsiveria nedidelė skylaitė, į ją ir sukišu savo smalsią akį. Padūmavusioje tolumoje įžiūriu, kaip giminės ir kaimynai kiša mane po velėna. Ligi šiol nemaniau tokių personų apskritai turintis, tačiau tokia proga jie visi išlenda iš neidentifikuotų pakrūmių. Po to vaizdas blyksteli ir štai matau visus jau sėdinčius prie šermenų stalo ir kažką ryjančius. Aplinkui laksto kaimynų šuo Skorsezė ir visus uosto, lyg jie būtų blauzdas išsitrynę barsuko taukais. Viskas man aišku. O čia (t. y. ten) visi staiga kad užgiedos! Ir ne kokį „Viešpaties angelą“, o Hugo Wolfo Feuerreiter, dėl to mano nuostaba pasiekia beveik 451° Farenheito.

Na, viskas aišku? – klausia dama.

Ne viskas. Kur mano draugas Šmulė, miręs užpernai? Kur Johnas Lennonas?

Čia tik mūsų priimamasis, sako Casarès, visi kiti visai kitur. O tamsta miręs dar ne iki galo.

Kaip ne iki galo? – nesuprantu. – Gi mačiau, kaip mane palaidojo.

Tai tik iliuzija, trūkteli pečiais dama, kaip ir viskas tamstos gyventame pasaulyje. Tamsta ir gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais, bent jau pastaruoju metu. Mes viską žinome, čia viskas surašyta.

Ir išsitraukia iš stalčiaus kuo storiausią dokumentų segtuvą. Kas čia dabar, rojuje jie net kompų neturi? Nenustebčiau, jei tie užrašai būtų lotyniškai, kaip kokioje vaistinėje ar paukščiukų parduotuvėje. O stebėti mane jiems, žinoma, paprasta – praduri pirštu tą sieną ir stebėk įvalias.

Jūs buvote mums labai neaiškus, vartydama dokumentus murma Casarès, todėl mes negalime dėl jūsų apsispręsti. Be to, nežinome, ar jūsų nepasiims konkurentai.

Kokie dar konkurentai? – noriu klausti, bet ji mane aplenkia: – Mes nusprendėme jus sugrąžinti į gyvenimą vienai dienai. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kur norite, bendraukite, su kuo norite, o mes žiūrėsim, kas iš viso to išėjo. Svaikite. Dabar jūs vyno kopija. Beje, turėsit pagalbininką.

Noriu kažką atsakyti, bet staiga ji kad suspiegs! Po to tik suplasnojo visais savo sijonais ir pasijoniais ir nuskrido į tamsą.

Bandžiau dar šūktelti jai pavymui kažką lotyniškai, tačiau kaip tik tą akimirką atsibudau.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Vyno kopija: romanas“. Vilnius: Tyto alba, 2017, pirmas skyrius, p. 7–9. ISBN 978-609-466-179-2. Autoriaus ir leidyklos copyright eilutėse – 2016.

Katarsis – stipraus estetinio išgyvenimo ar apsivalymo sąvoka. Maria Casarès vaidino filmuose „Rojaus vaikai“ ir „Orfėjas“; kine atpažinti vardai čia persikelia į pasakotojo reginį. Prieš skyrių esantis epigrafas ir jo vertimo kreditas į šią ištrauką neįtraukti.

Kaip kasdienės detalės keičia pasakojimo apie mirtį toną?

Kasdienės detalės Navako pasakojimui apie mirtį suteikia komišką įstaigos toną. Pasakotojas tikisi rojaus ženklų, tačiau aptinka stalą, dvi kėdes ir lempą. Tamsioje, neapibrėžtoje erdvėje šie daiktai sukuria mažo priimamojo atpažįstamumą, todėl nežinomybę galima aptarti buitiniu klausimu apie įstaigą. Vėliau iš stalčiaus ištraukiamas storas dokumentų segtuvas. Jis turėtų parodyti, kad žmogaus gyvenimas tiksliai žinomas ir tvarkingai aprašytas. Vis dėlto dama prisipažįsta negalinti dėl lankytojo apsispręsti: jis buvęs neaiškus. Tarp popierių gausos ir supratimo stokos atsiveria ironija. Žodis „konkurentai“ pomirtinį vertinimą dar priartina prie įprasto organizacijų varžymosi. Taip keičiama pati kalbėjimo apie mirtį laikysena: iškilmingą laukimą ardo atpažįstami administravimo įpročiai. Kartu buitis nepaverčia šios vietos aiškia. Pasakotojo klausimai apie kitus mirusiuosius lieka be konkretaus atsakymo, o žadamas sugrįžimas dar neparodomas įvykęs. Paskutinis atsibudimas leidžia visą priimamąjį perskaityti kaip vaizduotės sceną. Jos humoras kyla iš pažįstamų detalių ir nežinomos tvarkos susidūrimo. Todėl stalas ar segtuvas nėra vien dekoracija: jie leidžia atpažinti žmogaus įprotį net nepažįstamą sritį matuoti kasdienių įstaigų patirtimi ir kartu parodo tokio matavimo ribą. Net spėjami lotyniški užrašai jam primena vaistinę ar paukščiukų parduotuvę. Pašnekovės autoritetą taip patikrina labai žemiškas, asmeniškas pasakotojo žodynas.

Po kiekvieno įvardyto daikto pridėk, kokį lūkestį jis sukuria arba pakeičia. Pastraipos tikslas – paaiškinti toną, todėl visos laidotuvių scenos perpasakojimas nėra būtinas.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.