Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip kalbėjimas paukšteliui atveria namų netektį?“ Remkis visais trimis posmais. Paaiškink klausimų, sąlyginio kvietimo ir paskutinių eilučių ryšį.

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė – klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ar netekęs draugo, ar išalkęs?

Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės – permirkę plunksnelės...
Kur nakvosi, kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.

Šaltinis: Salomėja Nėris, „Dagilėlis“, rinkinyje „Prie didelio kelio“. „Šaltinių“ skaitmeninė publikacija, PDF p. 3; leidinio kreditas nurodo Vilnių: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 13–86 (visos atrankos ribos).

Žodžiai. Dagilėlis – mažas paukštis giesmininkas. Rudenė – rudeninė. Pakviestau – pakviesčiau. Nebturiu – nebeturiu.

Data po eilėraščiu. Penza, 1941 m. spalio 28 d.

Kaip kalbėjimas paukšteliui atveria namų netektį?

Nėries eilėraštyje „Dagilėlis“ kreipimasis į paukštį pamažu atveria paties kalbančiojo namų netektį. Iš pradžių dėmesys sutelktas į mažą, permirkusį gyvį ir atšiaurią aplinką. Lietaus palyginimas su peiliais leidžia pajusti, kaip skaudžiai patiriamas šaltis. Klausdamas, ar paukštelis netekęs draugo, ar išalkęs, kalbantysis mėgina suprasti jo būseną. Šių spėjimų tekstas nepatvirtina, tačiau pats klausimas rodo atidumą. Antrame posme artėjanti pūga sustiprina pastogės poreikį. Žodis „svečias“ paukštį priartina prie žmogaus: jam tarsi numatoma vieta namuose, kur būtų priimtas. Trečias posmas pradeda tokio priėmimo vaizdą, bet žodis „pakviestau“ išreiškia norą, kurio išsipildymas neparodomas. Daugtaškis po eilutės apie langą pristabdo šiltą įsivaizdavimą. Tolesnis „nebturiu namelių“ paaiškina, kodėl paukštelis negali būti pakviestas taip, kaip norima. Dabar išryškėja dviejų pažeidžiamų būtybių artumas: vienai reikia prieglobsčio, kita pati jo netekusi. Paskutinė svetimos padangės detalė išplečia šalčio vaizdą iki nepritapimo ir savos vietos stokos. Taigi rūpestingas kalbėjimas kitam leidžia ištarti ir savo skausmą. Eilėraštis baigiasi šiuo atpažinimu, o ne įvykusiu paukštelio išgelbėjimu. Trumpas pokalbis lieka be paukščio atsakymo; skaitytojas girdi vien kalbančiojo klausimus ir prisipažinimą, todėl dėmesį telkia į besikeičiančią jo laikyseną.

Pastraipa seka, kaip klausimai apie kitą būtybę nuveda prie asmeninio prisipažinimo. Kiekvienas posmas keičia ankstesnio vaizdo prasmę.

Redaguok. Surask savo pastraipoje veiksmažodį apie kvietimą. Ar jis išlaiko eilėraščio sąlyginę prasmę? Prie namų netekties išvados nurodyk būtent paskutinio posmo žodžius.

Vienos 170–195 žodžių pastraipos savitikra. Tai atskira mokomoji pastraipa; viso PUPP darbo apimtis ir bendri taškai jai netaikomi.